57-erių muzikanto, fotografo, tekstų autoriaus ir dailininko Algio Kriščiūno vertėtų paklausyti ne tik besiskundžiantiems gyvenimu ar nuobodžia kasdienybe, bet ir tiems, kurie vengia kalbėti apie jausmus, ir juos parodyti.
Savo paskyrose socialiniuose tinkluose Algis nuolat dalinasi įžvalgomis, pasakodamas apie kasdienybę, jausmus žmonai Jurgai, dukrai Paulai, vaizdžiai nupasakoja ir sutiktų žmonių istorijas, tampančias gyvenimiškomis pamokomis. Kodėl jausmų nerodančius vyrus jis vadina liurbiais? Kodėl sako, kad norint iš tiesų laimingai gyventi, reikia kasdien sau priminti apie laukiančią mirtį? Ir ką turi omenyje jausmų slopinimą lygindamas su danties skausmu?
„Tu apsimeti, kad tau neskauda, ir tu galvoji, kad tai praeis – tai nepraeis. Ir tai išsivystys į tokią problemą, kad tau reikės tą dantį rauti, nes pradės pūliuoti. Tai noriu pasakyti, kad santykiuose reikia kalbėti.
Reikia kalbėti apie tai, kaip apie danties skausmą. Reikia spręsti dalykus, nes visi dideli dalykai prasideda nuo smulkmenų. Jeigu vyrai leistų sau atsiverti ir leisti savo jausmams bėgti, griūti, jie būtų laimingesni“, – teigė A. Kriščiūnas.
„Būtent Jurga mane padarė žmogumi – išmokė kalbėtis apie tai, ką jaučiu“, – pasakos menininkas. Socialiniuose tinkluose jis nevengia su sekėjais pasidalinti tuo, kad žmonai anksčiau išvykus į Fuertaventūros salą, kurioje šeima gyvena šaltuoju Lietuvoje metų laiku, jis ne liūdi, o ragauja vienumos desertą. Arba vaizdingai pasakoja apie iššūkiu tapusį patalų keitimą laukiant jos grįžtančios.
Algis sako esantis gyvas įrodymas visiems gerai žinomo posakio: su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi.
„Užaugau šeimoje, kurioje nebuvo kalbama, kad aš tave myliu. Buvo ta meilė demonstruojama dėmesiu, kažkokiu rūpesčiu, bet žodžiais nebuvo išreiškiami jausmai. Mano močiutė buvo labai santūri ir tėtis buvo labai santūrus.
Mama buvo jausminga, bet iš principo tokio kalbėjimo apie meilę, apie jausmus niekada nebuvo. Santykiuose su Jurga aš pamažu mokausi, išmokau kalbėti. Ir dabar ji dažnai man priekaištauja, sako: tu parašyti parašai, bet tu žodžiais pasakyk, o žodžiais pasakyti yra sunkiau. Stengiuosi tai daryti, ir man vis geriau sekasi“, – pasakojo A. Kriščiūnas.