Kaip šokis pakeitė vaikino iš Aukštųjų Šančių gyvenimą: „Atėjau dėl merginų, likau dėl judesio“

Edvinas Aušvicas – vienas iš jų. Kaip vaikino iš Aukštųjų Šančių gyvenimas pasikeitė, kai jame atsirado šokis? Kodėl nuo mylimos veiklos jis buvo atsiraukęs ir kas jį paskatino sugrįžti ir vėl?

Edvinas – vienas iš TV3 žiniasklaidos grupės šokių kovų dalyvių, kurį pamatysime jau šio sekmadienio laidoje.

Šokis į Edvino gyvenimą atėjo dar vaikystėje, stovyklos metu. O vieno stovyklos diskotekoje nutikusio įvykio jis negali pamiršti iki šiol.

„Užgrojus „Bomfunk MC’s“, susidarė ratukas. Vienas vaikinas su akiniais pradėjo daryti robotą, kitas sukosi ant galvos, o trečias – mano brolis – netikėtai įsisuko į „windmill“. Minia ošė, visi rėkė – tai buvo kažkas unikalaus. Būtent tada manyje gimė noras šokti“, – prisimena jis.

Iki tol Edvinas save apibūdina kaip asfalto vaiką – kiemas ir draugai sudarė visą jo pasaulį. O už rajono ribų, regis, neegzistavo nieko, kas būtų svarbiau.

„Mano rajonas – Aukštieji Šančiai. Tai mus visus formavo, todėl ir elgėmės pagal savas, nerašytas taisykles. Liaudiškai tariant, buvome velnių priėdę“, – dabar prisiminęs juokiasi jis.

Visgi stovykla, o tuomet sekusios pamokos šokių studijoje, apvertė jo gyvenimą. Kaip juokauja pats Edvinas, „atėjau dėl merginų, bet likau dėl judesio.“

„Visada jaučiau trauką muzikai, sportui ir disciplinai, todėl dviejų treniruočių per savaitę man greitai tapo per mažai. Dar nė nesitreniruodamas profesionaliai, pradėjau vis daugiau savo laiko ir jėgų skirti šokiui, pamažu atiduodamas jam ir kūną, ir mintis.

Po velnių, baigęs mokyklą per pirmuosius metus namuose perskaičiau daugiau knygų nei per visus mokyklos metus kartu sudėjus! Vadinasi, šis kelias manyje vis dėlto padarė kažką gero“, – sako E. Aušvicas.

Šokis į Edvino gyvenimą užpildė ne tik naujais žmonėmis, bet ir kelionėmis. „Kiekvienas skrydis buvo įvykis, o pasiekti tikslą – gerokai sunkiau nei dabar. Jau 18-os metų kartu su kitais šokėjais vykdavome į tarptautinius turnyrus po Europą, o keliones apmokėdavome iš savo pačių uždirbtų pinigų“, – pasakoja jis.

Tiesa, jis neslepia – užsidirbti iš šokio tuo metu buvo sunku. Todėl jam tekdavo imtis įvairiausių darbų: šiandien čia, rytoj – jau ten.

„Tačiau šokti gatvėje buvo grynas malonumas ir dar vienas uždarbis. Gaudavome atlygį už laiką, kurį ir taip būtume skyrę treniruotėms. Taupydavome, skaičiuodavome, o vėliau viską išleisdavome kelionėms ir varžyboms.

Šokome bet kokiomis sąlygomis – net ir spaudžiant dešimties laipsnių šalčiui. Kūnas šalčio nejautė, nes viduje degė noras judėti. Tai darėme iš meilės šokiui. Apie nieką kitą negalvojome“, – prisimena Edvinas.

Edvinas skaičiuoja, kad dabar šoka jau 16 metų. Tiesa, nors kurį laiką jis buvo nesustabdomas, galiausiai įvyko lūžis.

„Treniruodavau dabartinius trenerius, arenose dirbau su geriausiais atlikėjais, beveik kiekvieną savaitgalį laimėdavau turnyrus. Seminarai, kelionės, renginiai, pamokos – viskas vyko be sustojimo. Turėjome savo studiją, vedžiau pamokas praktiškai visuose Lietuvos kampeliuose bei Baltijos šalyse. Atrodė idealu, bet viduje jaučiau, kad kažkas ne taip“, – pasakoja E. Aušvicas.

Kaip atskleidžia Edvinas, būtent 2017-aisiais jis pasijuto perdegęs: „Nebepajėgiau nieko spėti: penki organizuojami renginiai, 20–30 treniruočių per savaitę, laiko šeimai beveik neliko. Kartu su drauge Eigile gyvenome šokiu – nuolat, be sustojimo. Iš šalies viskas atrodė puiku, bet viduje kažkas sakė – laikas sustoti.“

Tuomet susikrovę kuprines, Edvinas ir Eigilė leidosi į kelionę po Europą: nuo Vilniaus iki Pietų Kroatijos.

„Įkėlus kojas į mėlyną vandenį supratau, kad anksčiau keliaudavau tik dėl šokio, ne dėl savęs. Tai buvo laikas sustoti ir atrasti, ar tikrai darome tai, ką turėtume“, – pasakoja jis.

Vėliau kartu su drauge Edvinas gyveno svetur – tiek Maltoje, tiek Anglijoje. Būtent pastarojoje, anot Edvino, šokis ėmė nejučia tolti. O gimus vaikui, tai ir dar labiau sustiprėjo – visą savo energiją jis nukreipė į šeimos gerovę, stabilų ir saugų gyvenimą.

„Po kelių metų supratau, kad gyvenu ne savo ritmu. Tuo metu dirbau restorano vadybininku – buvau atsakingas už šešis regiono restoranus Londono centre. Tačiau tai nebuvo mano kelias – aš save aukojau. Nusprendžiau grįžti į šokius ir į Lietuvą“, – pasakoja šiandien kartu su kolege šokių studiją „Force“ įsteigęs Edvinas.

Beje, jei galvojate, kad E. Aušvicas jums kažkur matytas, neklystate – šokėjas taip pat yra dalyvavęs ir „Lietuvos talentuose“.

Iš pradžių jis čia dalyvavo su Marijano Staniulėno vadovaujama komanda, o vėliau, 2011-aisias, būdamas viename iš prekybos centrų, užsirašė ir pats, vienas.

„Eteryje šokau prieš tokius žmones kaip Vytautas Šapranauskas, Marijonas Mikutavičius ir Rūta Ščiogolevaitė. Po pasirodymo buvau Olandijoje, o kai išėjo laida, pamenu, tuo metu „Facebook“ tiesiog plyšo nuo žinučių ir pasiūlymų! Tai buvo vienas iš etapų, kurie stūmė į priekį“, – prisimena jis bei prideda, kad tai nebuvo vienintelis kartas, kai išbandė save šiame projekte.

Visgi iš visų projektų, kokiuose yra kada nors dalyvavęs, Edvinas sako, jog šios šokų kovos, kuriose jį išvysime sekmadienį, jam yra pačios įdomiausios.

„Čia svarbiausia, kokius šokio judesius turi su savimi. Taip pat viską lemia muzika. Gali papulti tavo daina, o gali papulti daina, kurios tiesiog nekenti“, – apie nežinomybės faktorių sako jis.

O pagrindinė priežastis, kodėl Edvinas dalyvauja šiame projekte, pasirodo, yra… jo mokiniai.

„Jei ne šie žmonės, šie mokiniai, nebūčiau sugrįžęs į Lietuvą. Jaunoji karta mane tikrai inspiruoja – šokis per tuos metus labai patobulėjo ir skiriasi nuo to, ką mes darėme anksčiau. Esu jau nebe 22, o 33 metų, bet, manau, Kristaus amžius parodys savo. Laikas įkvėpti jaunimą (juokiasi)! Dalyvauju čia, nes tai – nuostabi galimybė pasireikšti, parodyti save kitokiame amplua ir visai Lietuvai įrodyti, ką gali šokis“, – pokalbį baigia jis.