„Keistuolių teatro“ pavadinimo kilmę A. Giniotis sieja su darbu televizijoje.
„Mes vaidinom laidoje „Labanakt, vaikučiai“ ir ten mūsų personažai buvo keistuoliai. Ilona Balsytė – keistutė, Sigitas Jačėnas – keistulis ir aš keistukas. Tai mes buvom trys keistuoliai ir mes įkūrėm teatrą, kaip kooperatyvą, nes buvo vienintelė legali forma tuo metu.
Tai buvo pirmas privatus teatras. Kai vaikai pradėjo tuntais rašyti laiškus ir vadinti mus keistuoliais, Jačėnas pasiūlė sujungti tuos keistuolius, kad mus tiesiog pažintų žiūrovas“, – sakė Aidas.
Beatrich – apie tai, kodėl buvo dingusi iš viešumos, neišpildytą tėvų svajonę ir meilę
Kelias į sėkmę nebuvo lengvas – aktoriai dirbo itin intensyviai. „Buvo sunkios gastrolės, sunkios dienos. Visas mėnuo darbo, išskyrus porą laisvų dienų. Tai ten buvo arimai. Jeigu mes būtume viską ėmę sau, mes būtume gal lengviau gyvenę, bet nebūtų to teatro tokio. Mes tiesiog investavom į savo veiklą, tai kažkuria prasme dabar geriau ir gyvenam dėl to“, – pasakojo Aidas.
„Keistuolių teatras“ buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kurti pilnametražius filmus vaikams bei taikyti inovacijas. „Pirmą sykį mes išsimušėm, kad vaikiškai laidai būtų daroma fonograma, studijoje jau įrašyta ir įdainuota. Tai mes kažkaip tą prasimušėm, o paskui „Geltonų plytų kely“ pirmieji Lietuvoj panaudojom kompiuterinę grafiką. Su efektais“, – apie revoliucinius sprendimus pasakojo A. Giniotis.
Susiję straipsniai
Šiandien į „Keistuolių“ spektaklius ateina jau suaugę jų buvę mažieji žiūrovai, tai aktoriams kelia dvejopus jausmus.
„Tai ir gražu, ir baisu. Būna, prieina pagyvenus moteriškė ir sako: „Kai aš buvau maža, aš ėjau į jus žiūrėti.“ Tai kaip jaustis po to? Tai toks ir šypsaisi, bet kartu ir deja, deja“, – juokėsi Aidas Giniotis.
Laidoje „Šeškinės 20“ Andrius Kaniava pripažįsta, kad nebuvo lengva būti žinomo žmogaus vaiku.
„Nuoširdžiai, studijų metu buvo sunku, nemalonu ir buvo krizė, kai maniau, kad viską gal reikia mesti. Dar prisidėjo nelaiminga meilė. Kai viskas susikrauna į vieną didžiulę krūvą, tai taip ir būna. Bet kažkaip a.a. profesorė Irena Vaišytė mane pasikvietė ir kažkaip ji labai greit atstatė mane moraliai. Liepė į nieką nekreipti dėmesio“, – atviravo Andrius.
Aidas taip pat atskleidė paslaptį apie savo firminę kepuraitę.
„Ten plikė, galva. O studentai tai sako: „Režisieriau, čia yra jūsų idėjų šalmas.“ Nėra, kad aš visą laiką tik su bandanke esu. Man tiesiog nelabai tinka visos tos skrybėlės, labai nekaip atrodau. Tai kažkada radau tokią ir žiūriu, kad kentėt galima. Aišku, režisierius Cezaris Graužinis dar tokią nešiojo, bet paskui jis išvažiavo ir aš likau vienintelis toks iš teatralų“, – pasakojo aktorius ir režisierius Aidas Giniotis.
Daugiau atvirų istorijų apie „Keistuolių teatro“ užkulisius ir ilgametę draugystę išgirsite laidoje „Šeškinės 20“ jau šį trečiadienio vakarą, 20 val., per LNK.