Ilgametražio vaidybinio filmo „Pavasaris“ pasaulinė premjera įvyko 79-ojo Kanų kino festivalio oficialiosios programos specialiųjų peržiūrų „Special Screenings“ sekcijoje. Bendros gamybos lietuvių, prancūzų, estų ir ukrainiečių kino kūrinys pristatytas ir 54-ajame FEMA kino festivalyje „La Rochelle Cinéma“ bei 28-ajame tarptautiniame Rio de Žaneiro filmų festivalyje.
Vilniuje „Pavasario“ premjera įvyks lapkričio 15 dieną kino festivalyje „Scanorama“. Kino teatruose „Pavasaris“ su lietuvių aktoriais Kęstučiu Cicėnu, Valentinu Novopolskiu, Daumantu Ciuniu pasirodys nuo lapkričio 20-osios. Filmo kūrėjai pristato „Pavasario“ anonsą.
Filmo veiksmas vystomas Rusijos okupuotame pietryčių Ukrainos miestelyje. Jo centre – stačiatikių kunigas Andrijus, kurį santūriai, bet įtikinamai suvaidino lietuvių aktorius Kęstutis Cicėnas. Andrijus priverstas saugoti ukrainiečių civilių kūnus. Okupantai užėmė jo bažnyčią ir pavertė nužudytųjų morgu. Po vieną juos laidoti draudžiama, kas trys savaitės kūnus išveža kariniai sunkvežimiai. Karo aukos slepiamos masinėse kapavietėse.
Ignas Grinevičius – apie tai, ką iš tiesų mano apie Dirkstį ir pajamas iš UTMA: „Uždirbu daugiausiai šalyje“
Rizikuodamas gyvybe, šventikas slapta grąžina kūnus šeimoms. Atslinkusi žiema jo darbą dar apsunkina – paprastas, žmogiškas noras iškasti kapą artimam žmogui virsta didvyrišku, gyvybei pavojingu pasipriešinimo aktu.
„Filme išgalvota nedaug, – teigia režisierius R. Kirpičenka. – Tai – įprasta okupantų taktika, ja siekiama palaužti žmones, terorizuoti juos ir atimti galimybę gedėti. Kita vertus, kūnai yra karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui įrodymai. Masinėmis kapavietėmis mėginama ištrinti karo nusikaltimų pėdsakus. Taip yra nutikę visose okupuotose teritorijose, – žiaurumai pasimato, kai jos išlaisvinamos“.
Susiję straipsniai
Ukrainos kritikai pastebi, kad „Pavasaris“ meistriškai atskleidžia dvasinį terorą. Įtampą filme kuria ne kova dėl fizinio išlikimo, o kankinanti sąžinės krizė. Dovydo ir Galijoto kova čia tampa niūri, slogi psichologinė tikrovė, kurią tenka išgyventi vienišam kunigui ir saujelei miestelio gyventojų.
Filme nėra įtemptų kovos ir mūšio scenų. Jas pakeičia lietuvio filmo operatoriaus Viliaus Mačiulskio prislopintų vaizdų paletė, kurioje atskleidžiami kasdieniai mirusiųjų tvarkymo ritualai, o vienuolikmetis Makarovas tampa tyliuoju Andrijaus pasipriešinimo liudininku.
Žiūrovus filmas panardina į šiurpinančią, biurokratinę okupacijos tylą. Joje jautriai apmąstoma, kaip tokioje beviltiškoje situacijoje išsaugoti sąžinę ir moralinį stuburą. Būtent šios temos labiausiai sudomino Rytų Europos kino kritikų bendruomenę.
„Vienas pagrindinių filmo veikėjų pasirenka bendradarbiauti su okupantais, kad apsaugotų savo šeimą, tačiau tokio paaiškinimo neužtenka. Per lengva pasakyti, kad žiaurus rusų kapitonas yra pabaisa ar beprotis ir taip atleisti save nuo atsakomybės. Kiekvienas veiksmas turi priežastį, todėl man buvo svarbu analizuoti, kas paskatina veikėjus elgtis itin žiauriai“, – sako filmo režisierius.
Jis įsitikinęs, kad okupacija sukuria situacijas, kurios neišvengiamai paskatina veiksmus, galiausiai pranokstančius juos atliekančius žmones. Kiekvienas veiksmas turi pasekmių. Blogis sukelia ne tik tai, ko iš jo galima tikėtis, bet ir paskleidžia ilgalaikius nuodus. Bet ir noras daryti gera, priešintis, nors mums gali atrodyti didvyriškas, kartais tampa žalingas.
„Kunigas puikiai žino, kas yra gera, o kas – bloga, tačiau karas kartais pareikalauja kitokių atsakymų. Skubios reakcijos aplinkinių padėtį gali tik dar labiau pabloginti. Okupacija sukuria savitą erdvėlaikį. Jis – tarsi anapus moralės. Arba ši erdvė moralės tiesiog nepaiso, nes joje nuolat susiduriama su mirtimi ir kančia. Ji keičia įprastų dalykų prasmę, – esi baudžiamas už tai, kad nusprendi pagal papročius palaidoti nekaltai nužudytą sūnų ar pagelbėti vienišam vaikui. Tai – negrįžtamos katastrofos pradžia: žmogaus gyvybė praranda vertę. Tai bedugnė, prie kurios artėja visi, tačiau niekas nežino, kur ji veda“, – filmo mintis dėsto režisierius R. Kirpičenka.
Lietuvoje gimęs ukrainietis teigia, kad jam sunku rasti atsakymą, kuriai vietai ir kuriai tautai jis priklauso. Režisieriaus senelis iš tėvo pusės – baltarusių kilmės, bet gimė Ukrainoje. Jis studijavo fiziką, o baigęs mokslus Dnipre buvo išsiųstas dirbti į Rusiją. Ten gimė Rostislavo tėvas, vėliau seneliai persikėlė gyventi į Lietuvą.
Užaugęs Lietuvoje, režisieriaus tėvas grįžo studijuoti į Ukrainą. Ten sutiko Rostislavo mamą, ukrainietę. Baigę mokslus, jie grįžo į Lietuvą, kur gimė sūnus. „Kai man buvo beveik šešeri, šeima vėl išvyko į Ukrainą. Turiu Lietuvos pilietybę, bet lietuviškai beveik nekalbu“, – prisipažįsta ir sako, kad lietuviai jo nelaiko lietuviu, o Ukrainoje jis taip pat neregistruotas, nes turi lietuvišką pasą.
Likus dviem mėnesiams iki karo Donbase pradžios, 2014 metų vasarį, Rostislavas gavo pasiūlymą tęsti futbolo treniruotes Čekijoje, vėliau žaidė futbolą Vokietijoje ir Liuksemburge. 2016 metais išvyko į Paryžių dirbti aukle, ten įstojo į prestižinį Sorbonos universitetą, įgijo prancūzų kalbos ir literatūros diplomą, o galiausiai pradėjo mokytis Fémis kino mokykloje.
Būtent čia prasidėjo jo pažintis su kino prodiusere Helena Pokorny, su kuria ir įgyvendino filmo „Pavasaris“ projektą. Pirminis scenarijaus variantas R. Kirpičenkos buvo parašytas paskutiniais studijų Fémis metais.
„Supratau, kad turiu sukurti šį filmą, kai 2022 metais susitikau su šeima Lietuvoje ir ruošiausi su filmavimo kamera vykti į Ukrainą, nors ir pats nelabai žinojau, ką ten veiksiu. Maniau, keliausiu per šalį į Dnipro miestą, kuriame užaugau. Kelionėje į savo gyvenimą pažvelgiau per karo prizmę. O karas viską keičia. Jis naikina atmintį, o filmas gali užfiksuoti įvykius ir juos išsaugoti“, – sako režisierius.
Filmas 2025 metų rudenį ir 2026 metų sausį buvo kuriamas Vilniuje ir jo apylinkėse. Lietuvių aktoriai suvaidino rusų karius.
„Negaliu būti Ukrainos ambasadorius, nes ten negyvenu. Aš galiu tik prisidėti prie pasakojimų apie karą, leidžiu sau filmo veiksmą perkelti į Ukrainą, nes pažįstu tuos žmones, jų būdą. Jie geri žmonės, bet kenčia dėl siaubingos neteisybės. Turiu apie tai kalbėti. Tiesą sakant, tai vienintelė tema, apie kurią galiu kalbėti“, – sako R. Kirpičenka ir priduria, kad, ketverius metus stebėjęs skausmo bedugnę, jis savęs neįsivaizduoja kuriančio romantines komedijas apie Paryžių.
Vaidybinio filmo„Pavasaris“ premjera Lietuvoje – lapkričio 15 dieną festivalyje „Scanorama“. Šalies kino teatruose filmas bus rodomas nuo lapkričio 20 dienos. „Pavasario“ režisierius ir scenarijaus autorius – R. Kirpičenka, vaidmenis kūrė K. Cicėnas, Bartas Ždanavičius, Anastasiia Pustovit, V. Novopolskis, Viečeslavas Lukjanovas, Daumantas Ciunis. Operatorius – V. Mačiulskis, montažo režisierė – Marie Vettese, kostiumų dailininkė – Rūta Lečaitė, prodiuseriai: Helena Porkony, Stasys Baltakis. Filmą finansavo Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino ir vaizdo centras, Estijos kino institutas, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.