Istorijos mokytojas Arnas Zmitra prisimins atvejį, kai septintokas per pertrauką necenzūriniu žodžiu išvadino savo bendraklasę. Pasikalbėti į mokyklą buvo pakviesta berniuko mama. Tačiau jos atsakymas pedagogus pribloškė.
„Mano sūnus yra gražus, susilaukia daug merginų dėmesio, todėl kai kurias gali ir pasiųsti“, – mokinio mamos žodžius prisimins Arnas.
Mokytojas neslėps, kad ir pats sulaukia įžeidimų. Kartą, paprašęs mokinės persėsti, išgirdo pasiūlymą eiti ant trijų raidžių. Mokinė liko sėdėti savo vietoje, o jam teko spręsti, ką daryti toliau.
R. Lukaitytė-Vnarauskienė – apie tai, ką reiškia būti viena įtakingiausių šalies redaktorių, sulaukiamus grasinimus ir pinigus
„Tu esi bejėgis“, – situaciją apibūdins pedagogas. Pasak jo, kol aiškiniesi su vienu mokiniu, laukia visa likusi klasė, o pagalbos ne visada įmanoma sulaukti iš karto.
Kitas mokytojas, Algis Bitautas, prisimins ir tokią repliką: „Tu nematei mano tėvo.“ Jo atsakymas buvo paprastas – pakviesk, susitiksime ir pasikalbėsime.
Susiję straipsniai
Prieš porą metų Algis pradėjo lankyti bokso treniruotes pas savo buvusį mokinį. Pedagogas juokauja, kad galbūt bokso pamokos jam padės ateityje apsisaugoti nuo galimų mokinių smurto išpuolių: „Juokauju, kad mano autoritetas tarp mokyklos chuliganų net šiek tiek paaugo, tačiau tai, ką tenka matyti mokykloje ir visuomenėje, verčia susimąstyti.“
Vis dėlto į mokinių keiksmus jis yra radęs ir kitokį atsaką – pasiūlo pasidomėti jų kilme.
„Ar tau labai patinka okupantų kalbą vartoti?“ – mokinių dažnai paklausia mokytojas Algis. Pasak jo, kai kurie po tokių pokalbių net parengė referatus ir pristatymus apie keiksmažodžius.
Privačios „Saulės“ gimnazijos įkūrėja, Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos vadovė Irena Baranauskienė laidoje ragins žiūrėti plačiau. Jos nuomone, mokytojų baimė kalbėti apie patiriamą nepagarbą neatsirado iš niekur.
Irena kalbės apie pedagogus, kurie baigė universitetus, įgijo kompetencijų ir daug metų paskyrė darbui mokykloje, tačiau sudėtingoje situacijoje nesijaučia turintys tvirtą užnugarį. Pasak jos, net mokyklos vadovas, nusprendęs ginti mokytoją, turi galvoti apie galimus skundus ir patikrinimus.
„Jei bus skundas iš moksleivio tėvų, suvažiuos visi, išskyrus gaisrininkus“, – sako Irena. Jos teigimu, bijant dar didesnių problemų kartais mokyklų administracijos pasirenka konfliktą nutylėti ir tiesiog paraginti mokytoją nusiraminti.
Pašnekovė nesutiks, kad išeitis – vien pasiūlyti pagalbą jau nukentėjusiam pedagogui. Jos nuomone, už smurtinį elgesį pirmiausia turėtų atsakyti tas, kuris smurtauja, o mokytojas turi aiškiai žinoti, kaip tokioje situacijoje gali elgtis.
„Įstatymus tvarkyti, ne kamerą kabinti, ne vaiką iš klasės tempti“, – savo poziciją išsakys direktorė. Pasak jos, atsakomybę už situacijos sprendimą turi prisiimti ir tėvai.
Kalbėdama apie vaiko gerovę, pašnekovė pabrėš: tai nėra vien galimybė daryti tai, ko norisi. Jos nuomone, vaiko labui būtina padėti jam išmokti stengtis, įgyti žinių ir kompetencijų, pasirengti savarankiškam gyvenimui.
Tačiau už griežtų Irenos žodžių slypės ir kita problema – vaikų vienišumas.
„Neįsivaizduojat, kiek Lietuvoje yra nelaimingų ir vienišų vaikų. Kada mes kalbame su vaikais, jie sako: „Aš neturiu su kuo pasikalbėti namuose““, – pasakos ji.
Laidoje savo patirtimi dalysis ir pradinių klasių mokytoja Justina. Ji prisimins pirmoką, grasinusį, kad mokytoja „skris per langą į Ameriką“, jeigu jam dar reikės rašyti. Po metų darbo mokykloje pedagogė pasitraukė. Pasak jos, slėgė ne tik vaikų, bet ir tėvų nepagarba – kartais būdavo baisu net atsidaryti elektroninį dienyną ir perskaityti po įvertinimų laukiančius laiškus.
Kas turėtų apginti mokytoją ir kur baigiasi vaiko teisės bei prasideda atsakomybė? Ar mokytojas yra lyderis ir autoritetas, ar mokinio ir jo tėvų įkaitas? Atviros pedagogų istorijos ir aštri diskusija – jau šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Už ar prieš?“.