Angliškos komedijos dvasios filmas pasakoja apie dviejų baimės gyventi kamuojamų žmonių meilės istoriją. Abu herojai yra drovūs, nepasitikintys savimi, vengiantis bendravimo. Gabi šokoladininkė Angèlique (I.Carre) ir nedidelio, prie bankroto slenksčio atsidūrusio, šokolado fabriko savininkas Jean-Renè susipažįsta ir įsimyli, bet dėl kompleksų jiems gresia išsiskyrimas.
Smagus, poetiškas, jautrus filmas - tikrai geras sunkmečio nuotaikos priešnuodis. Cezario premijos laimėtoja bei septynis kartus jam nominuota prancūzų aktorė I.Carre mano, kad šis filmas sukelia visuotinės santarvės jausmus, nes jo herojai kažkuo panašūs į kiekvieną iš mūsų.
- Sukurti Angèlique personažą padėjo ir asmeninė patirtis?
- Iš dalies. Tarkim, režisieriui pasiūliau herojės alpimus. Aš taip stiprios įtampos akimirkomis buvau linkusi netekti sąmonės. Dabar - daug geriau, bet jei turiu duoti interviu per tiesioginę televizijos laidą, vis dar mane apima klaustrofobija ir siaubinga baimė žnektelėti ant grindų.
- Kokiu būdu įveikiate nerimą?
- Dainuoju, kaip ir mano herojė. Dažniausiai - melodijas iš „Muzikos garsų“, ar vaikystės dainas. Jei dainuoti trukdo aplinkybės, kad kas nors nepalaikytų pamišėle, tuomet - skaičiuoju.
- Skaičiuojate?
- Taip, pavyzdžiui, kada vaidinu. Mintimis pavyksta atsiriboti, ir tada imu vardinti numerius. Geras įtampos numalšinimo pratimas.
- Kaip atsirado Jūsų nepasitikėjimas?
- Manau, perėmiau iš motinos, kuri yra dar labiau emocingesnė ir jautresnė. Vaikystėje eidavau su ja kartu apsipirkti, nes ji bijojo vietų, kur susirenka daug žmonių, varžydavosi pardavėjų. Todėl prašyti sūrio ar pasimatuoti batus už ją tekdavo man.
- Nelengvas yra jautruolių gyvenimas.
- Nelengvas. Bet filmas apie jų sunkumus pasakoja labai delikačiai. Netgi pačios komiškiausios scenos dvelkia dideliu supratingumu, niekuomet nepajuokiama. Nepasitikėjimas savimi – visiems būdingas. Netgi ir pats ryžtingiausias žmogus turi Achilo kulną. Galbūt tik visaip stengiasi neišsiduoti, slepiasi po kauke.
- Ne iš karto Angèlique supranta, kad Jean- René toks pat, kaip ir ji.
- Dideli jautruoliai nesąmoningai jaučia tam tikrą narcizistinę savimeilę,- mano, kad tik jie vieni kenčia.
- Tačiau Jūsų personažas imasi veiksmų.
- Dalyvauja anoniminių jautruolių susitikimuose. Visame pasaulyje yra ypatingai jautrių žmonių asociacijos, jos remiasi anoniminių alkoholikų veiklos metodais. Ruošdamasi filmui, dalyvavau keletame tokių susirinkimų. Iš pradžių buvau šiek tiek sutrikusi, bet po to supratau, kaip svarbu pažinti panašius į tave.
- Prancūzijoje filmas buvo labai šiltai sutiktas. Tačiau jo herojai yra visuomenės pripažintų ir mums brukamų“pergalių skynėjų“ priešingybės.
- Tiesa, bet jie - herojai. Kasdienio gyvenimo herojai. Mūsų epocha pageidauja, kad būtumėme ryžtingi ir dinamiški, kad bendravimo mokytumėmės kursuose. Šis filmas mums daro gera, nes autorizuoja jautruolių buvimą. Drovūs ir nerangūs, taip pat yra verti meilės.
- Ar dabar, sulaukusi 40-ies, jaučiatės stipresnė?
- Jaučiuosi laisvesnė. Kur kas mažiau dėmesio kreipiu į kitų vertinimus, leidžiu sau suklysti. Tikiu savo nuoširdumu, ir nėr reikalo apsimetinėti kitokia.
- Padėjo ir darbas?
- Iš dalies, taip. Kuomet vaidini, įsijautęs į dramatiškas situacijas, visuomet žinai, kokia bus pabaiga. Scenarijų mintinai moki. Tai teikia didelį pasitikėjimą. Tuo tarpu gyvenime nuolat tyko netikėtumai, o pabaiga – neaiški.
- Atsitiktinumas ar likimas, kad esate aktorė?
- Maža norėjau būti architekte, nes patiko žodžis : ar-chi-tek-tė,- kaip gražiai skamba. Vėliau svajojau tapti balerina. Studijavau klasikinį baletą, bet kadangi pradėjau per vėlai, turėjau atsisakyti. Buvo labai skaudus, tvilkinantis nusivylimas.
- Kaip atsigavote?
- Teatro kursuose. Vaidyba man teikė gerą savijautą ir tapo mano aistra.
- Abu pagrindiniai herojai susiję su šokoladu. Ar ir Jums jis patinka?
- Kaip gi! Šokoladas yra mano narkotikai. Esu smagurė, mėgstu valgyti, bet gaminu prastai. Tačiau gera padėjėja: jei duosite bulvių, tobulai jas nulupsiu.