Garsios vaškinių figūrų kolekcijos kūrėją senatvėje dažnai persekiojo
vienas baisus prisiminimas. Prieš daugelį metų kalėjimo kirpėjo peiliuko
ašmenys lietė jos galvą, grubiai nupjovė plaukus, tarsi negrįžtamai
nutraukdami ryšį su šiuo pasauliu.
Iki tos akimirkos, kai budelio kirtis turėjo nutraukti Marie gyvenimą,
buvo likę labai mažai laiko. Bet kai atsidarė kameros durys, ji vietoj
siaubingo „Metas“, išgirdo „Laisva“. Kas kartą prisiminusi šią sceną,
Marie bijojo, kad prižiūrėtojas neištars to išganingo žodžio.
Jai sapnuodavosi akys - beprotiškos, maldaujančios, pasmerktos ir
negyvos. Šiai moteriai teko kasdien iš labai arti matyti žmones iki
bausmės įvykdymo, jos metu ir po bausmės įvykdymo. Jau nuo gimimo jai
buvo lemta gyventi šalia ešafoto: juk Marie tėvas dirbo budeliu.
Apie tai ir daug ką kita Madame Tussaud palikuonys nenori prisiminti.
Jie pateikia gana padorią vaškinių figūrų imperijos atsiradimo istoriją.
Nereikia jų teisti, juk kiekvienas sėkmingas verslininkas stengiasi savo
verslą parodyti kuo gražesnėje šviesoje. Juolab, jei jis pelningas.
„Madame Tussaud“ prekės ženklo muliažai atneša nemažai pelno savo
šeimininkams tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, Amsterdamas,
Berlynas, Viena, Los Andželas, Niujorkas, Vašingtonas, Las Vegasas,
Honkongas, Bankokas, Šanchajus... Pavyzdžiui, pagrindinį muziejų
Didžiosios Britanijos sostinės Beikerio gatvėje kasmet aplanko 2,5 milijono žmonių.
Pagal oficialią versiją Marie tėvas Josephas Grosholtzas buvo austrų
kareivis, žuvęs mūšio lauke likus keliems mėnesiams iki dukters gimimo.
Būsimoji Madame Tussaud išvydo pasaulį 1761 metų gruodžio 1-ąją
Strasbūre (Prancūzija). Jos mama Anne Marie Walder dirbo daktaro
Phillipe'o Curtiuso, dariusio vaškinius muliažus, ekonome. Įžvelgęs
mergaitės talentą, jis ne tik padėjo jam atsiskleisti, bet ir atvėrė
visas vaškinių muliažų meistriškumo paslaptis. Išties būtent šio
žmogaus dėka Marie tapo puikia skulptore. Bet kodėl daktaras
Ph.Curtiusas taip rūpinosi savo globotine?
Atsakymas į šį klausimą išryškėjo po paprasto vyro ir žmonos - Josepho
Grosholtzo ir Anne Marie Walder, kurie nemylėjo vienas kito, barnio.
Įpykusi moteris pareiškė: „Marie - ne tavo duktė.“ Po šių žodžių
J.Grosholtzas išvijo žmoną su dukrele iš namų. Kur jos galėjo eiti?
Žinoma, pas mylimą žmogų ir tikrąjį vaiko tėvą - Philippe'ą Curtiusą.
Tuo metu Marie buvo sukakę šešeri.
Mergaitei paliko tėvo pavardę. Juk ji buvo teisėta, kas anais laikais
dailiosios lyties atstovei turėjo svarbią reikšmę. Ir nors ši pavardė
buvo susijusi su niekinama budelio profesija, dėl ko visi kaimynai
aplenkdavo Grosholtzų namus, bet užtat niekas negalėjo bet kokia patogia
proga leptelėti apie nuodėmingą Marie kilmę.
Persikėlusi gyventi pas dėdę Philippe'ą, kaip jį vadino Marie, mergaitė
atsidūrė šmėklų pasaulyje. Ją gąsdino vaškinės figūrėlės žmonių ir
gyvūnų, kurie atrodė kaip gyvi. Bet Ph.Curtiusas greitai išmokė Marie
prie jų įprasti ir susidraugauti. Mergaitei patiko stebėti, kaip dirba
dėdė Philippe'as, kaip iš beformio vaško gabalo sukuriamas žmogaus veidas.
Žinoma, Marie labai norėjosi tapti tokio stebuklo kūrėja.
Ph.Curtiusas sugalvojo tokį žaidimą: kai pas jį užsukdavo lankytojas,
Marie privalėjo jį apžiūrėti, įsidėmėti veido bruožus, po to juos iš
atminties pieštuku atkurti ant popieriaus, paskui perkelti į vašką.
1769 m. Ph.Curtiusas persikėlė iš Strasbūro į Paryžių, - žinoma, su
Marie ir jos mama. Jis norėjo pavergti Prancūzijos sostinę kaip įžymių
asmenybių lėlių kūrėjas. Netrukus pasitaikė proga įgyvendinti šią
idėją. Buvo paskelbta apie Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ir
Marijos Antuanetės vedybas.
Ph.Curtiusas sukūrė jaunavedžių figūras natūralaus dydžio. Jos taip
patiko Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, kad jie ne tik apdovanojo jų
kūrėją, bet ir pakvietė į rūmus. Po to vienas po kito pasipylė
užsakymai, juk visiems įkandin karaliaus ir karalienės norėjosi turėti
savo antrininkus. Juolab, kad tai kainavo pigiau nei portretai.
Solidžios pajamos leido Ph.Curtiusui Paryžiaus centre atidaryti
parduotuvę. 1776 metais po visą Prancūzijos sostinę buvo iškabinėti
skelbimai: „Aplankykite vaškinį įžymaus daktaro Curtiuso teatrą! Visos
figūros - gyvos! Pokylis Versalyje! Kleopatros mirtis! Hercogas
Filipas Orleanietis, filosofas Rousseau, poetas Moliere visu ūgiu!“
Pirmąja dėdės Philippe'o pagalbininke tapo Marie. Jos miklios rankos
greitai ir tiksliai atkurdavo žmogaus veidą. Pirmo tikrai savarankiško
Marie darbo data - 1778 metų vasaris. Tada Ph.Curtiusas atvedė savo
globotinę į namus, kuriuose buvo apsistojęs didysis filosofas
Voltaire'as.
Kai po modeliavimo seanso Marie parodė savo mokytojui gatavą biustą, šis
buvo sužavėtas stebėtinu skulptūros ir originalo panašumu. Kai po
keturių mėnesių filosofas mirė, Ph.Curtiusas ir Marie tapo
vieninteliais unikalaus Voltaire'o lipdinio, padaryto jam gyvam esant,
savininkais. Kai biustas atsidūrė parduotuvės vitrinoje, klientų tuojau
pat padaugėjo.
Gandai apie talentingą Ph.Curtiuso mokinę nukeliavo iki karaliaus rūmų.
Marie audiencijai asmeniškai pakvietė karaliaus Liudviko XVI, Artua bei
Provanso hercogų sesuo pasiūliusi prestižinį darbą: mokyti ją
skulptūros meno.
Mergina iškart sutiko: juk pirmųjų valstybės asmenų globa garantavo jų
verslo su dėde Phillipe'u sėkmę. Be to, už tokias pamokas buvo labai
gerai mokama.
Būdama 20-ies, Marie ne tik pasiekė figūrų kūrimo meistriškumo viršūnę,
bet jautėsi kaip žuvis vandenyje ir komercijos srityje. Dėdė
Phillipe'as patikėjo jai finansinių dokumentų tvarkymą, santykius su
tiekėjais. Marie derėjosi su audinių, plaukų, vaško pardavėjais, kad
manekenų gamyba būtų kuo pigesnė. Dėdės Phillipe'o pamokyta, negailėjo
komplimentų savo klientams: „Koks jūsų nepakartojamas profilis - kaip
Romos imperatoriaus!“, „Jūsų šypsena nė vieno nepalieka abejingo!“, „Ak,
koks mielas jūsų vaiko veidelis! Tiesiog angelas!“
Sėkmingas verslas klestėjo iki 1789-ųjų vasaros. Bet liepos 14 -ąją
įnirtusi liaudis paėmė Bastiliją. Prasidėjo Didžioji prancūzų
revoliucija. Karališkoji šeima buvo areštuota, kartu su monarchais už
grotų patupdė visus, kurie buvo laikomi jiems artimais. Į juodąjį sąrašą
pateko ir Marie, juk ji tarnavo rūmuose.
Kalėjime Marie praleido kelis ilgus mėnesius, kiekvieną dieną ir
akimirką laukdama savo likimo. Vieną dieną atsivėrė durys, ant
slenksčio stovėjęs valstybės kaltintojas pranešė, jog ji nubausta
mirties bausme. Po jo įėjęs kirpėjas be jokių bereikalingų emocijų
nuskuto Marie plaukus. Bet likimas buvo palankus vaškinių figūrų
kūrėjai, nes ji nebuvo kilusi iš kilmingos šeimos. Tiesa, įspėjo, jei
kas nors ne taip, mirties nuosprendis bus įvykdytas.
Grįžusi namo, Marie ilgai mąstė ir nusprendė savo paslaugas pasiūlyti
revoliucionieriams: juk visi lyderiai nori patekti į istoriją!
Netrukus jos parduotuvės vitrinoje atsirado vaškinė Maximilieno de
Robespierre'o kopija.
Kai 1793 metų liepos 13-ąją į Marie duris pasibeldė kareiviai, ji
pagalvojo: revoliucionieriai atėjo suimti jos. Bet merginai buvo
pasakyta pasiimti su savimi visus darbui reikalingus įrankius. Ir taip
Marie atsidūrė dar vieno Prancūzijos revoliucijos vadovo - Jeano Paulio
Marato namuose. Jis gulėjo negyvas vonioje, paskendęs kraujyje. Šalia
stovėjo ta, kuri jį nužudė - Charlotte Corday. Marie padarė pomirtinę
J.P.Marato kaukę, kartkartėmis žvilgčiodama ir stengdamasi įsiminti
žudikės veido bruožus. Grįžusi namo, Marie sukūrė siužetinę sceną:
Charlotte durklu persmeigia J.P.Maratą.
Revoliucionieriai užvertė Marie užsakymais - sukurti ne tik draugų,
bet ir nuteistų mirtimi priešų kaukes. Giljotina tapo įprastiniu Marie
darbo palydovu. Vos tik peilis nupjaudavo nelaimingajam galvą ir ją
budelis pakeldavo virš minios, buvo daromas lipdinys. Kartais
nuteistojo myriop vaško kaukė buvo kuriama iki bausmės įvykdymo. Kai
kurie paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis elgėsi ramiai, o daugelį
tekdavo surišti, kad jie netrukdytų skulptorės darbui. Beje, Marie
sukūrė pomirtines karaliaus Liudviko XVI ir jo žmonos Marijos
Antuanetės kaukes.
1794 metais mirė dėdė Philippe'as, visą savo vaškinių figūrų kolekciją
palikęs, kaip jis rašė, talentingiausiai žmonių kopijų meistrei. Po
metų Marie Grosholtz ištekėjo už inžinieriaus Francois Tussaud. Nuo to
laiko ją pradėjo vadinti taip, kaip iki šiol ji žinoma - Madame Tussaud.
Pirmasis poros kūdikis - mergaitė mirė devynių mėnesių. Vėliau jie
susilaukė sūnų Josepho ir Francois.
Šeimyninį Marie gyvenimą vargu ar buvo galima pavadinti laimingu. Vyras
buvo užsiėmęs tik savo reikalais, turėjo liguistą potraukį alkoholiui,
mažai rūpinosi žmona ir vaikais. Tai tapo viena iš priežasčių, kodėl
Marie Tussaud nusprendė palikti Paryžių. Antroji aplinkybė - tai
Prancūzijos vyriausybės ketinimas nacionalizuoti kolekciją, kurioje jau
buvo 120 vaškinių figūrų, - tokiu būdu papildant valstybės iždą.
1802-aisiais skulptorė su sūnumis ir vaškinėmis figūromis išvyko į
Didžiąją Britaniją. Specialiai anglams Madame Tussaud pagamino
karalių Ričardo Liūtaširdžio, Henriko VII, Škotijos karalienės Marijos
Stiuart, Anglijos karalienės Marijos Tiudor, britų politiko Oliverio
Cromwellio skulptūras. Britai tai įvertino - jos vaškinių figūrų
paroda turėjo didžiulį pasisekimą.
1804 metais, kai Marie Tussaud keliavo po Airiją, nuskendo jos
kolekciją gabenęs garlaivis. Laimei, kad visi jos kruopščiai saugojami
muliažai buvo kitame laive. Skulptorė nenuleido rankų: paėmusi kreditą
medžiagoms įsigyti, dieną ir naktį dirbo atkurdama vaškines skulptūras.
Jai pavyko ne tik atgaminti visą kolekciją, bet ir ją papildyti naujais
garsiais personažais.
1835 metais sūnus Francois, tapęs pirmuoju pagalbininku, įkalbėjo motiną
atidaryti nuolatinę parodą. Ji nusipirko namą Londono centre ir atidarė
muziejų, kuris davė pradžią „Madame Tussaud“ imperijai, klestinčiai ir
mūsų XXI amžiuje.
Marie Tussaud kaukė buvo sukurta praėjus kelioms valandoms po to, kai
ji mirė miegodama. Ją padarė sūnūs Francois ir Josephas. Madame
Tussaud paliko šį pasaulį būdama 88 metų.