„Greenpeace“ savanorę vaidinanti D. Barrymore šiuo savo gyvenimo periodu atrodo laiminga ir patenkinta. Ir ne tik todėl, kad yra įsimylėjusi meno ekspertą Willą Kopelmaną, kurio padovanotą žiedą su keturių karatų deimantu išdidžiai mūvi ant piršto, bet ir todėl, kad puoselėja daug įvairių sumanymų.
– Norint išgelbėti tuos banginius išleisti milijonai dolerių bei rizikuota gyvybe. Ar ir jūs elgtumėtės taip pat, kaip ir jūsų personažė?
– Be jokių dvejonių. Vien pažvelgus į nepaprastai gražias tų gyvūnų akis, susigraudini. Tiesiog negali kitaip elgtis.
– Režisierius Kenas Kwapis pareiškė, kad esate ne tik šauni, bet ir jautri.
– Galbūt norėjo pasakyti, kad esu kaprizinga aktorė. Mes esame geri pažįstami. Kai jis man pasiūlė vaidmenį, pasakė, jog kalba eina apie labai aistringą ir į problemas įsivėlusią moterį. Atrodo, kad jis buvo įžvalgus.
– Per filmo peržiūrą kažkas labai nustebo, kad vaidinote be grimo. Ar iš tikrųjų?
– Žinoma, argi tikėtumėte, kad prieš išeidama iš namų gelbėti ledynuose įstrigusių banginių moteris pasipudruoja bei pasidažo blakstienas? Režisierius man užsiminė apie vaidmenį, bet teko man atkaklauti tol, kol nesutiko, jog esu tinkama kandidatė.
– Esate iš tų, kurie neatlyžta tol, kol nepasiekia tikslo?
– Žinoma, geros progos iš dangaus nekrenta, reikia ir pakovoti dėl jų.
– Tokia esate ir meilėje?
– Pasakysiu tik tiek, kad šiuo metu gyvenu puikiai.
– Santuoka suardytų esamą tvarką, paveiktų net ir darbą...
– Kaip ir bet kurioje kitoje situacijoje, svarbiausia saikingai viską suderinti. Ir nesvarbu, kas esi – ar žurnalistas, ar aktorius. Turime stiprinti vidinę discipliną ir rasti kompromisą. Bet kol kas, atrodo, viskas puiku.
– Filmo istorija įvyko 1988 metais, tuomet jums buvo 13 metų ir jau buvote išgarsėjusi. Ką prisimenate iš to laikmečio?
– Labai daug šokdavau. Banginių istorijos nepamenu, nes televizijos naujienų tiek, kiek derėtų, nežiūrėdavau. Buvo labai linksmi laikai. Diskotekų aukso eros pabaiga.
– O kaip dabar leidžiate laisvalaikį?
– Man patinka gaminti patiekalus ir kviestis vakarienei savo draugus. Manau, kai tau 30 m., tai yra normalu. Tik norėčiau, kad atgimtų praeities šokių klubai. Tokių galimybių yra: šiandieninis jaunimas mėgsta diskotekas. Esu laiminga, žinodama, kad dar kas nors kažkur šoka.
– Vienas jūsų interviu buvo pavadintas „Laukinės mano dienos pasibaigė“. Ar galima tuo tikėti?
– Na, jeigu jau taip rašoma spaudoje...
– Esate buvusi aktore, režisiere, prodiusere. Galvojate dar ką nors daryti?
– Norėčiau, bet negaliu nuo kino nutolti. Jame gali viską išbandyti ir niekuomet nebus nuobodu. Man patinka užmiršti realų gyvenimą ir pasinerti į filmo tikrovę. Taip pat dievinu rašyti ir jau seniai ketinu sukurti kelionių memuarus.
– Anksčiau buvote užsiminusi, jog patiktų tapti gastronomijos žurnaliste. Gal persigalvojote?
– Ne, tik nemanau, kad esu reikiamai pasirengusi. Reikalas tas, kad labai gerbiu mokėjimą rašyti, žaviuosi tais, kurie moka pasakoti kompetentingai ir naujoviškai. Tačiau aš užaugau kino aikštelėje, S. Spielbergo „Ateivis“ mane paženklino visiems laikams.
– Gal vis dėlto sulauksime Drew Barrymore receptų knygos?
– Daug keliauju ir galėčiau nemažai įdomaus papasakoti, tačiau virtuvėje dar esu pradinukė. Vis dėlto neatlyžtu: esu užsiprenumeravusi italų virtuvės žurnalą, daug ko nesuprantu, bet man patinka, kad italai net ir maistą pristato stilingai. Visai neseniai vakarienei paruošiau langustą „Fra diavolo“.
– Tiesa, kad domitės ir fotografija?
–Taip, kūryba mane visuomet vilioja. Tačiau bijau, kad jei pulsiu ką daryti stačia galva, kaip esu įpratusi, po to bus sunku išsilaisvinti. Jei apleisiu kiną, padarysiu didelę klaidą. Vis dėlto, tikra tiesa – fotografuoju 12 metų, pastaruoju metu ir kur kas profesionaliau. Labai tuo didžiuojuosi, o greitai sulauksite ir tikro debiuto: trys žurnalai publikuos mano nuotraukas.
– Daugelis jūsų kolegų su gerbėjais bendrauja socialiniuose tinkluose. Jums tai neįdomu?
– Nenoriu pasakoti apie kasdienius įvykius, pavyzdžiui, kad dabar geriu kavą. Bet sutinku, kad socialiniai tinklai sukėlė didelių permainų šou pasaulyje. Viskas dabar – labai spartu, atrodo, jog gali viską sužinoti. Tačiau žmonės per daug laiko leidžia prie kompiuterių.
– Galbūt todėl ir nešokama kaip devintajame dešimtmetyje?
– Būtent, pakvieskime geriau visus eiti į diskotekas! Bet jei rimtai, yra daug socialinių tinklų panaudojimo būdų. Norėčiau kūrybiškai ir pozityviai dalintis savo mintimis ir patirtimi.
– Galėtumėte pasakoti apie keliones ir gastronomiją. Kaip pavyzdys – Gwyneth Paltrow „Goop“.
– Ji fantastiška ir išradinga. Žinote, dar pagalvosiu...
– Neseniai įvyko „Oskarų“ įteikimo ceremonija. Kokius filmus šioms nominacijoms būtumėte išrinkusi?
– Manau, kad šis sezonas mūsų kino pramonėje buvo labai geras. Man patiko daug filmų, taip pat ir jaunų menininkų. Subtilų juoką kėlė Woody Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“, o cinišką ir nepadorų kvatojimą – Paulo Feigo „Sunokusios pamergės“. Nekalbėsiu apie „Artistą“ – jis išties fantastiškas.