J. Dujardinas iškelia Oskaro statulėlę į viršų, panašiai kaip ir prancūzų futbolo nacionalinės rinktinės žaidėjas Zinedinas Zidanas 1998 m., grįžęs po pergalės pasaulio čempionate. Ta pati kolektyvinė euforija. Žandarmerija lydi Dujardiną, kad tam pavyktų išeiti. Minia entuziastingai sutinka pirmąjį prancūzų aktorių, kuriam Amerikos kino mokslo ir meno akademija paskyrė garbingą Oskaro apdovanojimą, rašo grazia.it.
- Atrodote toks ramus ir pasitikintis savimi, ne tik Valentino vaidmenyje, bet ir tikrovėje, - flegmatiškumu labiau primenantis anglą nei prancūzą.
- Meldžiu, nekalbėkite taip. Esu prancūzas iki kaulų smegenų. Vis gi tiesa, kad manęs nekamuoja nerimas, ypač prieš filmavimo kamerą: kai vaidinu, esu laimingas, nes man tai - dvasinis išsilaisvinimas, gera savijauta, sakyčiau, net atsipalaidavimas. Kai didesnę dienos dalį tampi kitu žmogumi, lengviau pasieki vidinę santarvę.
- Teigiate, kad vaidyba - tinkamas būdas vidinei ramybei pasiekti?
- Taip, bet taip pat tiesa, jog esu reiklus, griežtai vertinu savo darbą. Visuomet maksimaliai dirbu, nes kitaip apima stiprus kaltės jausmas. Toks buvau ir kai rengdavau spektaklius Paryžiaus baruose. Manau, jog šiek tiek įtakoja ir tai, kad buvau gana griežtai katalikiškai auklėjamas.
- „Artistas“ - didelis jūsų pasiekimas. Tikriausiai nelengva vaidinti nebyliame filme, ypač todėl, kad esate gana kalbus žmogus.
- Iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra: filmuojant turėjome sakyti dialogus ( anglų kalba), girdėjosi tipiškas kamerų keliamas triukšmas ir muzika. Tikroji problema buvo šokis.
- Tiesa, kad lankėte intensyvius šokio kursus?
- Neatrodau kaip tipiškas šokėjas, esu gremėzdiškas, todėl reikėjo pasistengti, kad išmokčiau. Ištisus penkis mėnesius repetavau su greičiausiu pasaulio „tip-tap“ atlikėju Fabienu Ruizu. Kaip puiku, kad dabar moku šokti ritmiškai trepsint batais. Bent jau mano vaikams nepaprastai patinka.
- Kaip sekėsi vaidinti su jūsų partneriu „Artiste“ šuniu Raselo terjeriu Uggie? Jis taip pat vertas Oskaro.
- Uggie suprato amerikietišką šunų kalbą, o aš su žmonėmis turėjau vargo susišnekėti angliškai. Turėjau labai dažnai improvizuoti ir duoti sausainių, kuriuos nešiojau kišenėje. Kartais Uggie pastatydavau ant stalo, bet jis staiga nušokdavo. Priklausė nuo jo nuotaikos. Bet sutinku, kad jo vaidyba buvo fundamentali. Pritariu, reikėtų ir gyvūnams skirti Oskarus.
- Patinkate pats sau su ūsais?
- Siekiau būti panašus į Clarką Gable, kuris labai elegantiškai nešiojo ūsus, bet taip pat ir į „Zorro“ vaidinusį Douglą Fairbanksą. Visgi man pavyzdys yra Vittorijus Gassmanas - jo judesiai nepaprastai kerintys, lyg katės. Žavi tokie filmai kaip Dino Risi „Lenkimas“ ir „Monstrai“. Kai kurie ako, kad šypsena esu panašus į Gene Kelly. Malonu tai girdėti. O dėl ūsų, - man labiau patinka tik šiek tiek paželdinta barzda.
- Kodėl visuomet rengiatės tamsiais rūbais?
- Galbūt todėl, kad nesu lieknas... Manau, jie man tinka. Tamsūs rūbai - visuomet optimalus pasirinkimas. Ir tikrai ne todėl, kad atrodyčiau paslaptingesnis.
- Ar žinote, kad dabar jus jau vadina prancūzų George'u Clooney?
- Na, tuo didžiuojuos, nes G. Clooney yra šaunus ir protingas vyras. Bet kuriuo atveju norėčiau taip pat ir jam patikti, nežiūrint to, jog kovoje dėl Oskarų jį ir nurungiau. Bet kol kas jis dar nepasakė savo nuomonės apie mano filmą.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Užsiimu sodininkyste. Prancūzijos pietuose turiu namą su daržu, kuriame auginu morkas, pupeles ir salotas. Jaučiu malonumą savo rankomis skinti paties užsiaugintas braškes. Žinoma, kasdien kovoju su piktžolėmis. Kaip bebūtų, esu ištikimas savo pavardei, kuri reiškia „iš sodo“.
- Dabar turėsite veisti sodą Los Andžele. Manote persikelti į Holivudą?
- Neketinu visam laikui persikelti į JAV, nes jausčiausi prastai, važinėčiau pirmyn ir atgal. Esu tipiškas, prie savo įpročių prisirišęs prancūzas. Be to, mano vaikams ir čia gerai, nesiruošiu dėl asmeninių ambicijų šeimą perkelti į svetimą žemę.
- Šiuo metu esate geriausiai mokamas Prancūzijos aktorius. Žmonės ilgose eilėse laikė, kad pamatytų komediją „Neištikimi“. Esate jos autorių grupės narys. Filmas beveik sukėlė kolektyvinę isteriją. Nebijote, jog toks dėmesys jūsų gyvenimui turės sukrečiančių pasekmių?
- Niekuomet nesikeliu į puikybę. Praeityje liko ilgas aktoriaus komiko kelias, be to niekuomet neužmiršiu jaunystės metų, kai dirbdavau šeimos statybos įmonėje. Žodžiu, viskas yra kontroliuojama. Žinoma, esu labai laimingas. Nebylus ir nespalvotas filmas pasaulyje sulaukė 53 apdovanojimų, o Prancūzijoje „Neištikimi“ sulaukė didžiulės komercinės sėkmės. Laimingos dienos - ką gi daugiau gali pridurti?
- Jūsų žmona, aktorė Alexandra Lamy ims labai pavydėti. „Neištikimuose“ vien tik ir kalbama, kaip apgauti moteris.
- Iš tikrųjų, ar gi ji ne teisi? Kad nurimtų (ar kad būtų šalia), jai skyriau vaidmenį viename epizode drauge su manimi.