1972-aisais Valensijoje gimusi Nuria Roca studijavo architektūrą, o į televizijos pasaulį pateko atsitiktinai – mergina dažnai lankydavosi vienoje televizijos laidoje, kur buvo užfiksuota kamerų, ir, paskatinta draugų, dalyvavo atrankoje.
Televizijoje ji debiutavo 1994-aisiais, nuo tada jos populiarumas vis didėja.
Dirbo keturiuose iš šešių pagrindinių privačių Ispanijos TV kanalų. 1999 ir 2000–aisiais jai buvo suteikta garbė vidurnaktį pasveikinti ispanus su Naujaisiais metais.
N. Roca yra parašiusi tris knygas: „Seksualiai. Tavo vaikinas (mergina) nenorėtų, kad tai perskaitytum“ (2007 ); „Sraigės nežino, kad jos sraigės“ (2009) ir „Anai, nuo jos velionio“ (2011).
Pastarąją parašė drauge su savo vyru žurnalistu Juanu del Valiu.
„Sraigės nežino, kad jos sraigės“ – pirmasis autorės romanas ir pirmoji lietuviškai išleista knyga. Pagrindinė knygos veikėja Klara gyvena Madride, dirba TV laidų prodiusere, laisvalaikiu – fotografe. Viena augina du sūnus. Netikėtai mirus mylimai seseriai, Klara nebežino, kaip gyventi be jos.
Dar Klara turi tėvus, su kuriais santykiai, žinoma, komplikuoti, buvusį vyrą ir kitų vyrų, kurie jai kelia vien rūpesčius.
Gali būti, kad Klara liks be namų, nes butas užstatytas bankui, ji niekaip negali numesti svorio.
Klaros draugė Estera iš jos gyvenimo semiasi įkvėpimo juokingoms savo romano scenoms, o pati Klara jaučiasi kalta, kad praleidžia per mažai laiko su savo sūnumis.
Problemos pažįstamos?
Tačiau su Klara tikrai ne nuobodžiausite, o galbūt pasimokysite flamenko žingsniu – lengvai ir linksmai žengti per išsiskyrusios moters gyvenimą.
- Pagrindinė Jūsų romano herojė Klara – labai panaši į Jus: dirba televizijoje, augina vaikus, sukasi rūpesčių rate.
- Į savo heroję, matyt, neišvengiamai įlieji dalį savęs. O šiaip – mes visos tarsi seserys, visos išgyvename tam tikrus gyvenimo etapus – vienos anksčiau, kitos vėliau, vienoms klojasi paprasčiau, kitoms – sudėtingiau, bet santykiai su tėvais, vaikais, buvusiais ir esamais vyrais, mylimaisiais, draugėmis, seserimis svarbūs kiekvienai iš mūsų.
Aš įsitikinusi, kad kiekviena skaitytoja Klaroje atras ir dalelę savęs.
Man patinka Klara: ji nėra nei nepaprastai intelektuali, nei ypatingai graži, neturi nei išskirtinio socialinio statuso, nei išpuoselėto stiliaus, tačiau paperka natūralumu ir tikrumu.
Ji kalba nuoširdžiai ir paprastai apie savo kasdienį gyvenimą ir darbą, apie įvairius vaidmenis, kuriuos įvairiose gyvenimo situacijose jai tenka suvaidinti.
- Kokius dalykus stengiatės išsakyti Klaros lūpomis?
- Noriu papasakoti apie seseriškos meilės stebuklą, apie tai, kad auklėjant vaikus labai svarbu nepadaryti klaidų lemiamais jų raidos momentais, apie absurdiškas klišes, formuojančias šiuolaikinės televizijos laidų tendencijas.
- Savo knygoje griaunate su seksualumu susijusius stereotipus...
- Aš rašau apie tai, kad ir moteris gali mėgautis seksu, tik privalo to išmokti. Aš pamėginau sugriauti kai kuriuos stereotipus kalbėdama moters, kuri stengiasi rasti savo gyvenimo prasmę, lūpomis.
Tarp jos ieškojimų seksas irgi užima svarbią vietą. Jei jo nėra ar jis nevykęs – pora žlunga.
Klara tai supranta dar jos gyvenimui nepradėjus suktis pašėlusiu greičiu.
Skaitytojas lydi Klarą tarp dviejų lemiamų jos gyvenimo įvykių.
Kartais tragiški nutikimai pastūmėja mus augti ir tobulėti, pamatyti viską kitomis akimis, nors anksčiau net neįtarėme taip galį.
Klarai būtent taip ir nutinka: skausminga netektis ir, visų pirma, pastangos įveikti sielvartą ją padaro ramesnę, suteikia išminties ir pasitikėjimo savimi, sakyčiau, padaro labiau savimi.