Visos jo sutiktos moterys buvo nuostabios, tačiau sukurti tvirtos šeimos aktoriui ilgai nepavyko. „Aš nuvildavau visas savo sutiktas moteris. Dėl išsiskyrimų buvau kaltas tik aš”, – viename interviu prisipažino R.Hosseinas. Dabar, gyvenimo saulėlydyje, aktorius atviras kaip niekada anksčiau.
– Esate gyvas klasikas, dirbote su garsiausiais pasaulio režisieriais, gražiausiomis didžiojo ekrano moterimis. Tačiau gerbėjos jus prisimena kaip gundantį meilužį iš filmų apie Anželiką. Ar neskaudu?
– Metams bėgant į tai žvelgiu su ironija. Prancūzijoje filmai apie Anželiką iki šiol kasmet rodomi per televiziją, dėl jų prancūzės vis dar lieja ašaras, o man sako komplimentus.
Praeityje italės puldavo po kojomis siekdamos pabučiuoti man batus. Beprotybė!
Paryžiuje gerbėjų jausmai reiškėsi kitaip: merginos gatvėje nedrąsiai prieidavo prie manęs, apkabindavo, o brandesnio amžiaus ponios ašarojo dėkodamos man už grafą Žofrėjų de Peiraką, pakeitusį jų gyvenimą ir padovanojusį joms svajonę.
Jų jausmai paaiškinami paprastai: mano herojus buvo patrauklus viso pasaulio moterims – drąsus, brutalus, truputį žvėris, truputį žmogus. Tai – jų svajonių vyras, vyriškas princas, žiaurus romantikas.
– Kas buvo jūsų tėvai?
– Mano motina Ana, nuostabaus grožio moteris, buvo kilusi iš Kijevo bankininkų šeimos. Atūžus 1917 metų Spalio revoliucijai, jos šeima su padirbtais pasais pasiekė Rumuniją, kurį laiką gyveno Berlyne, o paskui įsikūrė Paryžiuje.
Tėvas Aminollah (Andre) Hosseinas kilęs iš Samarkando, turtingų prekybininkų ir verslininkų šeimos. Jis buvo puikus kompozitorius, rašęs baletų, operų muziką, simfonijas.
Kai Rusijos caras Aleksandras III užkariavo Samarkandą, anksčiau priklausiusį Persijai, pareikalavo, kad Hosseinų pavardė būtų pakeista į Hosseinovų. Beje, ir dabar pagal pasą esu Hosseinoffas.
Mano tėvai susipažino Berlyne. Vokietija buvo tarpinė imigracijos stotelė motinai, tuo metu pradedančiai aktorei, o tėvui – studijų vieta. Jo tėvai svajojo apie sūnų gydytoją, nebuvo itin patenkinti jo polinkiu į muziką.
Kad ir kaip stengėsi tėvas, bet su medicina nesugebėjo susidraugauti. Dirbo fotoateljė, kur kartą užsuko mano motina nusifotografuoti. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tėvas metė mokslus – jie nusprendė persikelti į Paryžių, kur ir gimiau.
Su tėvais gyvenau skurde. Niekada neturėjome pinigų, niekada nebuvome iki soties pavalgę, o drėgnuose, pustamsiuose kambariuose tvyrojo šaltis. Gyvenimas su tėvais truko neilgai: sužinoję, kad dažnai praleidžiu pamokas, jie mane atidavė į internatą.
Tuo metu buvę carinės armijos karininkai, persikėlę gyventi į Prancūziją, steigė mokomuosius pensionus. Aš suspėjau pasimokyti beveik visuose. Kai tėvams baigdavosi pinigai, jie iš vieno nebrangaus pensiono mane perkeldavo į dar pigesnį. Tokia klajokliška buvo mano vaikystė.
Sulaukęs penkiolikos, buvau priverstas mesti mokslus ir pradėti dirbti, kad kaip nors padėčiau šeimai sudurti galą su galu. Griebiausi visų darbų: pradedant kurjerio ir baigiant kiemsargio. Dirbau ir svajojau apie kitokį gyvenimą.
Slapčia nuo tėvų lankiausi teatruose, prašydavau epizodinių vaidmenų masinėse filmų scenose – ir mane ėmė! Vaidinau viską paeiliui.
Netrukus nusprendžiau atsiskirti nuo tėvų, gyventi savarankiškai. Iš tikrųjų tai reiškė kone valkatavimą: miegojau vienoje, valgiau kitoje vietoje, nieko savo neturėjau, jokių daiktų.
Laisvu laiku vaikštinėjau po Sen Žermen de Prė kvartalą – populiarią išskirtinių asmenybių susitikimo ir bendravimo vietą. Ten susipažinau su rašytojais Jeanu Pauliu Sartre’u, Jeanu Genet, aktorinio meistriškumo dėstytoja Tania Balachova. Ji, įžvelgusi mano talentą, patarė mokytis aktorystės. Taip ir pasielgiau.
Dieną dirbau, naktį slampinėdavau po barus. Kišenėje nešiojausi dantų šepetuką, nes niekada nežinojau, kur nakvosiu. Bet kartą man pasisekė.
Rašytojas J.Genet iš daugybės pretendentų pasirinko mane atlikti vieno iš trijų pagrindinių vaidmenų savo pjesėje, kurią pastatė kaip režisierius teatre. Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Kritikai parašė, kad iš visų pjesės herojų labiausiai išsiskiria debiutantas R.Hosseinas.
Tad J.Genet patikėti vaidmenį žmogui iš gatvės rizikavo ne veltui.
– Ar jums nebuvo rizikinga dirbti su tokia abejotinos reputacijos asmenybe kaip J.Genet?
– Didžiulė! Taip, jis buvo išskirtinis, turėjo prastą reputaciją. Visi apie jį sklandę gandai pasirodė esantys teisingi: homoseksualas, nepilnamečių kolonijos auklėtinis, buvęs kalinys. Tačiau ir išskirtinio proto, talento, rimtas rašytojas.
Kasdieniame gyvenime jis elgėsi kaip atsiskyrėlis: nevalyvai rengėsi, maitinosi kaip pakliuvo. Kai su aktoriais ateidavome repetuoti į jo namus, rausėsi mūsų kišenėse, krepšiuose, o man duodavo patarimų, kaip prasimanyti pinigų maistui, pavyzdžiui, gatvėje prašyti išmaldos. Kelis kartus taip ir padariau, bet tik iš profesinio smalsumo.
Nedrįsau jo smerkti! Jis nepažinojo ir negalėjo pažinoti kitokio gyvenimo. Jeano motina išėjo iš proto, vaikystėje jį auklėjo atsitiktiniai žmonės, niekas jo nemylėjo, negynė, jis augo gatvėje, vogė, mušėsi, puolė praeivius peiliu ir už tai buvo atsidūręs kolonijoje.
Beje, sėkmė J.Genet pjesėje suteikė man savotišką kūrybinį kelialapį – ilgam įtvirtino mano, kaip „idealaus nusikaltėlio”, paveikslą. Net ir po pjesės sėkmės mano gyvenimo būdas nepasikeitė – kaip ir anksčiau, nežinojau, kur nakvosiu, basčiausi po naktinį Paryžių.
Tuo metu man padėjo pagyvenusios ponios, su kuriomis susipažindavau naktiniuose restoranuose. Vienišos ir niekam nereikalingos, jos prietemoje ieškojo rizikingų nuotykių, kurie padėtų kaip nors pagražinti jų nykius šiokiadienius. Jos dosniai mokėjo man už tai, kad kartu pavakarieniaučiau, pašokčiau.
– O paskui jūsų gyvenime buvo kinas, moterys...
– Visos mano sutiktos moterys buvo nuostabios, žavios – neturiu dėl ko joms prieštarauti!
Tai aš visas nuvildavau, skriaudžiau. Dėl visų išsiskyrimų su moterimis visada buvau kaltas tik aš. Nemokėjau, o gal ir nenorėjau nė prie vienos prisirišti. Gyvenau viena akimirka, be rytdienos planų, o moterims tai netinka – jos svajoja apie ramybę, pastovumą, užtikrintą ateitį.
– Kai jūsų pirmąja žmona tapo Marina Vlady (rusų kilmės prancūzų aktorė, dabar jai – 73-eji. – Red.), apsigyvenote jos namuose.
– Taip, ir tai veikiausiai buvo pagrindine mūsų klaida. Marina nenorėjo skirtis su savo įpročiais, seserimis, motina ir širdžiai brangia aplinka.
Neįsivaizdavau, kad būsiu vienintelis vyras didelėje ir draugiškoje moterų šeimoje! Kai sakydavau „brangioji!”, į mano šūksnį atsiliepdavo visos keturios seserys. Neretai atrodydavo, kad vedžiau ne vieną Poliakovų šeimos seserį, o visas keturias.
Niekada nepasilikdavome dviese, neturėjome savo paslapties, pasaulio, intymios erdvės. Ir aš pradėjau jaustis nejaukiai. Toks kolūkinis gyvenimas, kai negalėjai niekur pasislėpti nuo įdėmių žvilgsnių, nuolat rūkstantis rusiškas virdulys – samovaras ir dainos choru gerokai iš-
klibino mano nervų sistemą. Su Marina buvome ir drauge, ir atskirai.
Kai Marina pirmą kartą ilgam laikui išvažiavo filmuotis į Švediją „Burtininkėje”, per tą laiką nė karto nepaskambinau ir neparašiau nė eilutės. Man iki šiol sunku rasti žodžių, kurie galėtų paaiškinti tuometį mano elgesį. Beje, niekada nebuvau įsitikinęs, kad Marina jautė man tokią pat stiprią meilę kaip aš jai.
Grįžusi Marina pasakė vienintelį žodį „sudie”. Tą dieną išvažiavau filmuotis, suprasdamas, kad nebeturiu nei žmonos, nei namų.
Tai buvo tik naujų sudėtingų santykių – amžinų ginčų ir susitaikymų – pradžia. Marina atsekė paskui mane nusipirkusi bilietą į traukinį, kuriame važiavau, – gretimoje kupė. Susitaikėme. Paskui vėl susipykome. Tokiu ritmu, nuolat aiškindamiesi, kas teisus, o kas kaltas, pragyvenome ketverius metus.
Bet buvo ir sėkmių – kartu nusifilmavome devyniose kino juostose ir susilaukėme dviejų sūnų – Igorio ir Pierre’o. Galutinai išsiskyrėme 1959-aisiais, vieną vakarą po ilgo barnio.
Man atrodo, kad Marina taip ir nesugebėjo atsisveikinti su savo vaikyste, motina ir namais, nenorėjo keisti savo „sustyguoto” gyvenimo dėl manęs. Dėl šios priežasties nesugebėjome susukti šeimos lizdo.
Juosta „Burtininkė” padarė Mariną žvaigžde, o aš vaidinau jau tradicinius tapusius savo herojus – vokiečių karininkus, banditus, nusikaltėlius ir visokio plauko niekšelius. Žinoma, netruko atsirasti draugių.
Buvau laisvas jaunas žmogus tol, kol įsimylėjau rašytojos ir žurnalistės Françoise Giroud dukterį – Caroline Eliacheff. Jai buvo 14, man – 33-eji. Pradėjome gyventi kartu, išsinuomojome kambarį.
Rytais Caroline ėjo į mokyklą, aš – į filmavimo aikštelę. Vidurdienį režisieriams ištardavau keistą frazę: „Man reikia paimti žmoną iš mokyklos.”
Kartą paskambino jos motina Françoise ir paklausė: „Mesjė, jūs gyvenate su Caroline! Kokie jūsų ketinimai?” – „Ketinimai? Nedelsdamas noriu ją vesti!” – toks buvo mano atsakymas.
Susituokėme, gimė sūnus Nicolas, bet pragyvenome neilgai. Išsiskyrėme dėl banalios priežasties: Caroline taip anksti išeidavo į mokyklą, o aš taip vėlai grįždavau iš filmavimo aikštelės, kad beveik nesimatėme.
O grįžęs namo anksčiau rasdavau triukšmingą mažų mergaičių, mano žmonos draugių, būrį, kurios prašė padėti atlikti namų darbus. Tai trukti ilgiau negalėjo.
– Kaip į jūsų santuoką reagavo spauda?
– Apipylė purvais, buvau iki kaulelių narstomas, skandalingiausias anų metų tipas. Mane koneveikė visi, kurie tik galėjo, tykojo paparacai, vadino maniaku, niekšu ir iškrypėliu. Net apkaltino pedofilija – beje, anais laikais šis žodis neturėjo visų tų šlykštynių, kurios išdarinėjamos dabar, prasmės.
Bet nieko nedariau, kad apsiginčiau, viešai nesiaiškinau, nesiteisinau, nes nelaikiau savęs purvinu ir nedorovingu.
– Padarykite tai dabar.
– Visada bijojau subrendusių moterų, nežinojau jų ketinimų, kaip jos elgsis su manimi. Manau, kad šios mano baimės šaknys nusidriekia į vaikystę: kai gyvenau pensione, vieninteliai mano draugai buvo ne berniukai, o mergaitės. Kai buvau jaunas, subrendusios moterys pirko mano jaunystę ir man buvo nemalonu. Vėliau, kai tapau žinomas, moterys vertino vartotojiškai, laikydamos mane tik puikia partija.
Visada mylėjau savo partneres – dešimt metų, vieną dieną, keletą valandų, kurias buvome kartu, bet mano jausmai buvo nuoširdūs ir iki šiol joms jaučiu dėkingumą, švelnumą ir pagarbą. Taip, daugelis jų buvo labai jaunos.
Bet niekada moterų nepalikdavau pirmas – visada tai padarydavo jos.
– Vadinasi, filmai apie Anželiką išgelbėjo jūsų suterštą garbę?
– Neįtikėtina, bet taip. Iš niekšo staiga tapau herojumi-meilužiu, man pradėjo šypsotis gatvėje, tapau trokštamu bet kokios draugijos svečiu. Be to, filmai apie Anželiką davė didžiulių pinigų. Už juos pirmiausia įgyvendinau seną svajonę: jaukioje vietelėje nupirkau savo tėvams namą.
Paskui atėjo diena, kai nusivyliau aktoriaus profesija. Norėjau pamėginti režisieriaus darbo – ir tuo laiku gavau pasiūlymą vadovauti Reimso dramos teatrui.
Baldus išdalijau draugams, į lagaminą įsidėjau dantų šepetuką, striukę ir tris labiausiai patinkančias knygas: Rainerio Marios Rilke „Laiškus jaunajam poetui”, Stendhalio „Italų kronikas” ir Ivano Turgenevo „Pirmąją meilę”.
– O asmeninis gyvenimas?
– Įsimylėjau aktorę Michele Watrin, ketinome susituokti po vasaros atostogų. Išsirengėme į ikivestuvinę romantišką kelionę. Buvo nuostabi karšta 1974-ųjų vasara! Nenorėdami kankintis tvankiame traukinyje, išvykome automobiliu ten, kur akys veda. Niekada nemokėjau vairuoti, prie vairo sėdėjo Michele.
Privažiuojant kažkokį didelį miestą netikėtai sustreikavo automobilis. Michele staigiai pasukus vairą, buvome išsviesti į priešpriešinio eismo juostą ir įsirėžėme į sunkvežimį. Ugnis įsiplieskė akimirksniu.
Stengėmės išsikapanoti iš mašinos, bet dėl smūgio užraktai užsikirto. Priešingai nei Mi-
chele, nebuvau prisisegęs saugos diržų. Išmušęs langą ir išlindęs iš mašinos išdaužiau langą iš vairuotojo pusės. Pradėjau traukti Michele, bet ją prikaustęs prie sėdynės laikė saugos diržas.
Į avarijos vietą subėgo vietos gyventojai, kažkas jėga nutempė mane nuo liepsnojančio automobilio. Spėjau pamatyti, kaip atsisveikindama su manimi Michele pamojavo ranka. Tą akimirką ugnis ją prarijo.
Viskas degė ir pokšėjo, mano nuotakos jau nebuvo matyti toje ugnyje, o aš sėdėjau ant žemės – nejudėdamas, nerėkdamas, neverkdamas ir žiūrėjau, kaip dega mano meilė, dega ten, viduje, gyva. Siaubas. Graži, jauna.
Atsipeikėjau jau ligoninėje. Pasirodo, patyriau sužeidimų, kurių iškart nepajutau. Rentgeno nuotrauka parodė juosmens stuburo slankstelio lūžį vos milimetro atstumu iki nugaros smegenų. Jei ne tas milimetras, visą likusį gyvenimą būčiau likęs daržove.
Automobilio avarija įvyko užkampyje, tad ilgą laiką niekas nežinojo smulkmenų, o spaudoje pasirodė du nekrologai: Michele ir mano. Mano draugai stengėsi išsiaiškinti, kur mes palaidoti.
Michele tėvai taip pat nežinojo, kad aš likau gyvas, todėl užsakė paminklinę lentą su mudviejų vardais. Jie norėjo, kad mes, nespėję susituokti, susijungtume aname gyvenime, gulėtume viename kape.
Niekada nenorėjau ir niekada nesistengiau ištrinti savo vardo iš to paminklinio akmens. Du kartus per metus siunčiu gėlių ant Michele kapo – mūsų kapo. Ir taip bus tol, kol būsiu gyvas.
– Bet jums pavyko vėl rasti laimę, susitvarkyti savo gyvenimą...
– 1975 metais Paryžiaus teatre „Theatre Marigny”, kuriam vadovavau, rengiausi statyti „Nusikaltimą ir bausmę”. Ieškojau aktorės Raskolnikovo sesers vaidmeniui. Mane iškart pakerėjo jaunoji Candice Patou, kuri nuolankiai sutiko suvaidinti nedidelį epizodinį, vos dešimties frazių vaidmenį.
Jau 35 metus gyvenu su Candice, kuri pranoksta mane savo charakterio tvirtumu ir kurios, atvirai sakant, prisibijau. Ji kažkodėl mano priešingai.
– Kaip susiklostė jūsų vaikų likimai?
– Candice pagimdė man Julieną. Sūnaus Igorio, kurio susilaukiau su M.Vlady, likimas dramatiškas. Vieną kartą į jį ir jo draugus, po koncerto išėjusius į gatvę, įsirėžė automobilis. Igorio bičiuliai žuvo, o jis ilgą laiką buvo ištiktas komos, jam buvo atlikta keletas sudėtingų operacijų. Dabar Igoris šlubčioja, gauna neįgalumo pensiją.
O kaip puikiai klostėsi jo karjera: gražuolis Igoris vaidino filmuose. Jo gyvenimas apsivertė akimirksniu!
Pierre’as – sūnus taip pat iš santuokos su Marina – talentingas gitaristas.
Nicolas, kurio susilaukiau su C.Eliacheff, kuria trumpametražius filmus anglų televizijai.
– Ar laikote save laimingu žmogumi?
– Ne, nelaikau. Dabar pamažėle palieku šį pasaulį. Būdamas 84-ejų aiškiai suprantu, jog laiko man liko nedaug, netrukus ateis pabaiga.
Visi draugai jau seniai mirę, ir man laikas... Aš senas, labai senas. Bet mirties nebijau. Man atrodo, tai tik formalumas. Kažkas padės mano gyvenimo tašką – ne todėl, kad esu geras ar blogas, o todėl, kad ten jo vieta.