Šiais metais W. Allenas “Oskarą” pelnė už geriausią originalų scenarijų (“Vidurnaktis Paryžiuje”), tačiau apdovanojimų ceremonijoje jo autorius ir filmo režisierius taip ir nepasirodė.
Toks akibrokštas tikriausiai nedaug ką nustebino — kino pasaulis seniai priprato prie šio neišvaizdaus ir nuolat bambančio genijaus keistenybių. Ne paslaptis ir tai, kad W.Allenas niekina bet kokius apdovanojimus.
Nekenčia Los Andželo
W.Alleno kolekcijoje — 4 “Oskarai”. O nominuotas šiam apdovanojimui kūrėjas buvo net 23 kartus — kaip režisierius, scenaristas ir net kaip aktorius (už vaidmenį savo filme “Enė Hol”).
Ekscentriškas kūrėjas nė karto statulėlės neatsiėmė asmeniškai. Į “Oskarų” teikimo ceremoniją jis atvyko vienintelį kartą — 2002-aisiais, kai nebuvo patekęs tarp nominantų.
Tuomet Amerikos kino mokslo ir meno akademija pakvietė W.Alleną paraginti kolegų nenutraukti filmavimo darbų Niujorke po tragiškų 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių.
Režisierius negalėjo atsakyti — jis pernelyg mėgsta gimtąjį miestą. Bet W.Allenas negali pakęsti Los Andželo. Štai čia ir slypi nepagarbos “Oskarams” priežastis — apdovanojimai teikiami mieste, kurį jis stengiasi iš tolo aplenkti.
Režisierius, scenaristas ir aktorius tvirtina: jei Niujorke būtų įsikūrusi nors viena tinkama kino studija, jis mielai pamirštų, kur yra Los Andželas.
W.Allenas stengiasi kuo rečiau išvažiuoti iš Niujorko ir beveik visus savo filmus kuria ten, kur vyko svarbiausi jo gyvenimo įvykiai.
Studijuoti nesisekė
Allenas Stewartas Konigsbergas gimė 1935 metų gruodžio 1-ąją Bronkse (Niujorkas) pasiturinčio juvelyro Martino Konigsbergo ir buhalterės Nettie Cherrie šeimoje. Joje, be Alleno, dar augo jaunesnioji sesuo Letty.
Būsimasis režisierius Woody Allenu tapo penkiolikos metų, kai pradėjo rašyti humoreskas ir pasakojimus į vietos laikraščius, bet nenorėjo, kad apie tai sužinotų bendraklasiai. Be to, sava pavardė jam atrodė netinkama komikui, kuriuo ketino tapti.
Woody nebuvo nė 20-ies, kai jis paliko gimtuosius namus. Išvyko netoli — apsigyveno Niujorke esančiame bute. Tiesa, be tėvų paramos. Mat Woody vedė Harlene Rosen, o jo tėvai manė, kad iš padorios žydų šeimos kilęs vaikinas iš pradžių turi gauti išsilavinimą, susirasti darbą ir tik paskui galvoti apie santuoką.
Woody tai nesustabdė. Jis įstojo į Niujorko universiteto Kinematografijos fakultetą. Kadangi mokėsi blogai, vaikinas ne-trukus buvo pašalintas. Todėl vertėsi kaip išmanydamas — dirbo literatūros juodadarbiu: rašė humoreskas komikams, buvo televizijos šou redaktorius, kaip komikas rengė pasirodymus naktiniuose klubuose.
Dar kūrė scenarijus Edo Sullivano šou pasirodymams televizijos programose “The Tonight Show”, “Caesar’s Hour”, išleido rinkinius apsakymų ir pjesių, kurias netrukus pradėta statyti Brodvėjaus scenoje.
Lietaus scenai — milijonai?
W. Alleno režisuoti nedidelio biudžeto filmai ne tik neduoda pelno, bet dažnai net nepadengia išlaidų.
Tiesa, pasitaiko ir malonių išimčių. Filmas “Viki, Kristina, Barselona”, kurio biudžetas buvo tik 20 milijonų JAV dolerių, uždirbo 96 milijonus. Juostą “Vidurnaktis Paryžiuje” galima laikyti itin palytėta sėkmės — jai sukurti prireikė 17 milijonų JAV dolerių, o uždirbo net 148 milijonus.
Kodėl W. Allenas kuria mažo biudžeto filmus? Taupo? O gal prodiuseriai jam neduoda pinigų?
Į šį klausimą geriausiai atsakė pats režisierius: “Jei turėčiau 100 milijonų JAV dolerių biudžetą, jį išleisčiau lietaus scenai sukurti. Kalbu rimtai.
Tai pagrindinė mano problema: kaskart, kai sakau prodiuseriams, kad noriu nufilmuoti lietaus sceną, jie pradeda siaubingai mažinti išlaidas, teigdami, kad tai — taip brangu, taip brangu.”