Savo noru iš gyvenimo pasitraukusi I. Porochovščikova į amžinojo poilsio vietą buvo palydėta su visomis krikščioniškomis apeigomis, gedulingomis pamaldomis – cerkvė pripažino Iriną ne savižude, o kankine.
Jos sutuoktinis – garsus teatro ir kino aktorius A. Porochovščikovas laidotuvėse nedalyvavo ir apie jas net nenutuokė.
Tuo metu jis gulėjo Maskvos neurologijos mokslų centro reanimacijos skyriuje.
Po atliktos sudėtingos galvos smegenų operacijos ir dešinės pėdos amputavimo gydytojai aktorių tebelaiko panardinę į dirbtinę komą. Apie Irinos mirtį jam nepranešta baiminantis skaudžių padarinių.
Kolegos aktoriai A. Porochovščikovą vadina paskutiniu aristokratu – dėl didingos laikysenos, gebėjimo išlaikyti pauzę, dvarininkams būdingų manierų.
Ir, žinoma, dėl kilmės: jo prosenelis grafas Aleksandras Porochovščikovas dalyvavo statant pagrindinę rusų stačiatikių cerkvę – Kristaus Išganytojo cerkvę.
Aktoriaus dėdė – Maskvos ir visos Rusios patriarchas, velionis Aleksijus I.
O pagal tėvo liniją A. Porochovščikovo giminės genealogija nusidriekia iki gruzinų kunigaikščių.
Irinos giminėje taip pat buvo garsus protėvis – žymusis maršalas Georgijus Žukovas, 1945 metais priėmęs hitlerinės Vokietijos kapituliavimą. Irina – jo brolio anūkė.
Kai baigusi mokyklą pareiškė norinti tapti teatrologe, todėl stosianti į teatro institutą, tėvas atsakė: „Na ką gi, eik, jei nori būti elgeta.” Tai reiškė, kad pragyvenimui duktė turi užsidirbti pati.
Tais laikais norint įstoti į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) reikėjo darbo stažo, todėl Irina pradėjo dirbti Maskvos A.Puškino teatre kostiumų tvarkytoja. Ir ten sutiko savo likimą.
Jau po daugelio metų, kai jie patys ėmė kurti legendą apie savo gyvenimą, atsirado pramanas, esą pažinties metu Irinai buvo tik 13–14 metų – už lytinius santykius su nepilnamete aktoriui galėjo grėsti kalėjimas.
Tai buvo arti tiesos – tuomet Irinai buvo penkiolika.
Ji atrodė tarsi vaikas – ypač šalia stipriai plinkančio 40-mečio slenkstį peržengusio aktoriaus.
Per pirmąjį pasimatymą aktorius atsivedė Iriną į aludę Tagankos aikštėje, kur rinkdavosi jo profesijos draugai. „Porochovščikovas atėjo su anūke!” – šūktelėjo būsimoji sovietų kinematografo žvaigždė Valerijus Zolotuchinas.
„Mūsų susitikimai taip ir vykdavo – tai aludėje, tai biliardinėje. Saša mane pasodindavo kamputyje, o aš stebėdavau, kaip jis su kuo nors pliekia kortomis. Sašos draugai manė, kas jis neturi su kuo palikti giminaičių dukters. O aš vis laukiau romantikos!” – vėliau pasakojo Irina.
Dievas jis buvo scenoje, o gyvenime Saša pasirodė esąs mėgėjas linksmintis: po spektaklių mėgo pasėdėti su draugais restoranuose.
Savo jaunąją draugę ne visada pasiimdavo kartu.
Tačiau galėdavo ją pažadinti telefono skambučiu vidury nakties ir sakyti: „Ira, paimk mane.”
Ji užsirašydavo restorano pavadinimą ir pasileisdavo į naktį. Kai atvykdavo, paaiškėdavo, jog mylimasis su kompanija jau persikėlė į kitą restoraną.
„Galėdavau pusę nakties važinėti – juk mobiliųjų telefonų nebuvo! Galiausiai nuvažiuodavau į jo namus, naiviai klausdavau jo motinos: „Kas atsitiko Sašai? Neskambino?”
Ji manęs net neįsileisdavo į namus. Ir aš iki ryto stovėdavau po langais.
Netoliese buvo viešbutis „Kosmos” – kartais net kiemsargis pamanydavo, kad aš esu „naktinė plaštakė”. Buvo gėda, apmaudu, nemalonu.
Bet meilė darė savo darbą. Ir viskas vėl kartojosi iš naujo”, – pasakojo Irina.
Teatre netruko pasklisti gandų apie kostiumų tvarkytojos ir aktoriaus ryšį.
Bet pagrindinio aktoriaus A. Porochovščikovo, tvirtai sudėto vyriškio, niekas neužgauliojo – jis galėjo ir į snukį vožtelėti. Užtat Irina buvo tiesiog pjudoma dėl amoralaus elgesio.
„Bufete niekas nenorėdavo sėdėti prie vieno stalelio su manimi. Visi žiūrėjo į mane kaip į raupsuotąją. Prisimenu, kaip paduodu išlygintus marškinius vienam artistui, o jis meta juos man į veidą: „Iš jos rankų – tik po skalbimo!” Buvo skaudu.
Teatro partinės organizacijos sekretorius nedavė ramybės klausimais: „Tarp jūsų „buvo” ar „nebuvo?” Jaučiausi sugniuždyta”, – praėjus daugybei metų pasakojo Irina.
„Paskutinis aristokratas” kažkodėl į visa tai nesikišo. A. Porochovščikovas buvo užkietėjęs viengungis ir Iriną laikė „trumpalaikiu ryšiu”, kuris kažkodėl niekaip nesibaigia.
„Viešbučiuose jis mane pristatydavo kaip gerbėją. Būdavo, kad per milicijos reidus būdavau išprašoma iš jo kambario. Kartą naktį beldžiausi į jo kambarį. Nutarusi, kad kimbu prie garsaus artisto, kambarinė iškvietė miliciją. Mane nugabeno į milicijos skyrių, kur nusiminusi praleidau visą naktį. O jis manęs net neieškojo.
Kartą su teatru buvome gastrolėse Novosibirske. Sašos spektakliai baigėsi ir jis grįžo į Maskvą. Aš likau. Vieną vakarą nuėjau į tarpmiestinio telefono ryšio stotį ir – atsitik tu man taip! – įsiterpiau į Sašos pokalbį su kažkokia moterimi. Jis įkalbinėjo ją atvažiuoti nakčiai. Tuomet man tiesiog nesinorėjo gyventi!”
Irina ilgai negalėjo išbraukti iš atminties vienos skaudžios istorijos. Saša turėjo atskristi iš užsienio, kur filmavosi, o ji atvyko pasitikti jo į oro uostą. Stovėjo apsivilkusi baltu sarafanu, su gėlėmis rankose.
„Taip jaudinausi, kad pareigūnai atkreipė į mane dėmesį ir praleido už linijos, kuri jau vadinama užsieniu. Smalsiai į mane žiūrėjo – ko gi aš laukiu?” – pasakojo Irina.
Atskrido grupė artistų. Jos mylimasis priėjo, atsainiai paėmė gėles, nuėjo prie kitos jo laukiančios moters ir atidavė jai puokštę.
Iriną ištiko šokas. Muitininkų veidai ištįso. Vienas jų pribėgo ir atėmė gėles iš tos moters.
Ir taip jie praleido 14 metų! Kai Irina išdrįsdavo padejuoti, A. Porochovščikovas sakydavo: „O kas tu tokia?” Atsakymas visada būdavo vienas: „Aš tavo žmona!”
Garsus aktorius turėjo neblogą butą, bet jame karaliavo jo motina, kuri nekentė Irinos.
Todėl pora dažniau gyveno pas Irinos tėvus nedideliame kambarėlyje, kuriame vietoj stalo stovėjo lyginimo lenta. Ant jos Irina lygino Sašos kostiumus ir rašė teatro recenzijas.
„Praėjo daug laiko, kol vyras pagaliau prisirišo prie manęs, ėmė manimi rūpintis, prižiūrėti, padėti”, – daug vėliau žurnalistams pasakojo Irina.
Laimingiausia jos gyvenimo diena tapo 1995 metų gegužės 13-oji, kai A. Porochovščikovas su Irina nuėjo į civilinės metrikacijos skyrių.
Tuomet aktorius vedė derybas su Maskvos valdžia stengdamasis susigrąžinti revoliucijos metu atimtą šeimos namą, kurį prieš pusantro amžiaus Maskvos centre – Arbate – pastatė jo prosenelis.
Sumanymas susigrąžinti statinį buvo visiškai nerealus, neįvykdomas: Rusijoje nėra restitucijos įstatymo ir nebuvo pasitaikę nė vieno panašaus atvejo.
Bet teisininkai patarė A. Porochovščikovui prašyti namo ne kaip nuosavybės, o ilgalaikei nuomai ir jame įrengti Porochovščikovų giminės muziejų.
Manevras pavyko, valdžia užkibo ant šio kabliuko, juolab kad tuometis Maskvos meras Jurijus Lužkovas buvo vienas „paskutinio aristokrato” draminio talento gerbėjų.
Kartą vakare, kai Aleksandras su Irina aptarinėjo pusiau nugriauto statinio restauravimo variantus, A. Porochovščikovas juokais paklausė: o jei vėl užeis revoliucionieriai ir man teks atsišaudyti, kaip tu elgsiesi?
„Padavinėsiu tau šovinius”, – visiškai rimtai atsakė Irina.
Būtent tuomet, kaip vėliau prisipažino aktorius, jis pirmą kartą į šią moterį pažvelgė ne kaip į meilužę, vaiką ar žaisliuką, o kaip į žmoną.
Beje, jų bendras gyvenimas ir po santuokos įregistravimo, ir daug vėliau, kai jie susituokė cerkvėje, mažai kuo pasikeitė. Dar daugelį metų A. Porochovščikovas elgėsi kaip sijonų medžiotojas, kuris, staiga susidomėjęs kita moterimi, galėdavo dingti dienai ar nakčiai.
Savo draugei, žurnalistei Anai Velikžaninai aktoriaus žmona yra prisipažinusi: „Kai Saša mane palikdavo, aš tiesiog raitydavausi iš skausmo – lyg būčiau gyva pjaunama! Šaukdavau, kad be jo nepragyvensiu nė dienos, nusižudysiu. Ir jis sugrįždavo...
Man skaudėdavo, bet nieko negalėjau padaryti – tai buvo mano gyvenimo meilė! Tai mano vargas ir laimė. Tos baisios kančios paliko pėdsaką mano psichikai. Bet aš sulaukiau iš jo tikro atsakomojo jausmo. Metams bėgant jis stipriai mane pamilo ir prie manęs prisirišo. Mes reikalingi vienas kitam. Jis ilgai negali be manęs. Aš – be jo.”
Kalbos apie šeiminį aktoriaus A. Porochovščikovo gyvenimą kolegoms nusibodo.
Jie tik labai gailėjosi Irinos: „Vargšė mergaitė... Ir nuodijosi, ir venas pjovėsi, bet gyvenimas nei šioks, nei toks. Kita vertus, jie abu nevaldomi ir labai temperamentingi.”
Irina vyrui atleisdavo viską. Kol buvo gyva aktoriaus motina, ji buvo svarbiausia sūnaus moteris, o žmona tebuvo gal trečiojoje ar dešimtojoje vietoje.
Praėjus porai mėnesių po motinos mirties A. Porochovščikovas užsidegė idėja ją klonuoti.
Daugybę metų jis draudė Irinai pastoti, bet viename interviu netikėtai pareiškė: „Aš labai myliu vaikus. Visada svajojau, kad namuose stovėtų didelis stalas, prie kurio susėstų visa šeima, būtų daug triukšmo.
Aš ką nors nešiočiau ant nugaros. Štai tas – mano! Bet neturiu nė vieno vaiko. Vis galvoju, kaip čia dabar: lyg nesu nevaisingas?”
Kai aktorius perkopė per 70 metų, staiga nutarė, kad palikuonį jam turėtų pagimdyti surogatinė motina, ir šį vaidmenį numatė namų darbininkei Katerinai.
A.Porochovščikovas ją laikė paprasta, tyra mergina, kažkuo panašia į jo žmoną, o svarbiausia – ji jau turėjo sveiką vaiką.
Aktorius buvo įsitikinęs, kad Irina su tuo sutiks, kitaip ketino pagrasinti skyrybomis.
Bet Iriną ši vyro idėja šokiravo. „Kam reikalinga surogatinė motina, jeigu aš pati dar galiu pagimdyti vaiką?” – vyro elgesio niekaip negalėjo suprasti I. Porochovščikova.
Tad nieko keista, kad aktoriaus žmona vis dažniau griebdavosi taurelės. Ir tai tapo dar vienu pretekstu ją žeminti, nors ir draugams, ir žurnalistams A.Porochovščikovas nesiliovė pasakoti apie didelę meilę žmonai.
„Aš labai myliu Iriną. Ji – nuostabus žmogus, bet ją reikia suprasti. Ji tokia pat maksimalistė kaip ir aš. Ir jei su kuo nors nesutinka – viskas, trečio kelio nėra.
Man patinka ja rūpintis. Meilė man – vienintelė reali gyvenimo atrama. Tik Irina – visas mano turtas. Mes negalime vienas be kito”, – sakė aktorius viename paskutinių savo interviu.
Irina pasikorė ant elektros laido tame pačiame Porochovščikovų šeimos name, kuris taip ir netapo giminės muziejumi. Prieš mirtį ji dar paskambino savo draugei Olgai Šakurovai ir pasakė, kad rengiasi nusižudyti.
„Ji drebančiu balsu, neverkdama, nenuosekliai, bet tvirtai sakė: „Olia, prašau, nepalik mūsų šuns. Užpakalinės namo durys bus atidarytos. Sudie! Aš be Sašos negaliu gyventi!” Ir padėjo ragelį”, – žurnalistams pasakojo O. Šakurova.
Draugė tuojau pat paskambino į policiją ir pasakė adresą, kuriuo jiems reikia vykti, bet policininkai gyvą rado tik šunį – aviganių veislės Odeną, kuris laižė jau mirusiai šeimininkei veidą. Elektros laidas nutrūko, bet suspėjo pasmaugti I.Porochovščikovą.
Šalia gulėjo raštelis: „Gyventi be Sašos negaliu ir negyvensiu. Aš myliu Sašą ir būsiu tik su juo.”
Pagal oficialią versiją, I. Porochovščikova ryžosi savižudybei sužinojusi, kad jos vyro sveikata labai pablogėjo ir jis gali bet kuriuo metu mirti.
I.Porochovščikova buvo palaidota šalia savo tėvų skambant Charles’io Aznavouro melodijai „Amžina meilė”. Tik jos gyvenimo meilė tos melodijos negirdėjo.