Ji atliko pagrindinį Natali vaidmenį brolių Davido ir Stephane‘o Foenkinosų filme „Subtilumas“ pagal Davido romaną.
Beje, brolių filmas, ką tik parodytas Lietuvos žiūrovams, buvo nominuotas šiųmečiam „Cezariui“ geriausio debiuto ir geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijose.
O Vilniaus knygų mugės lankytojai turėjo progos susitikti su Davidu Foenkinosu, pristačiusiu romanus „Subtilumas“ ir „Ištikus laimei“, taip pat filmą „Subtilumas“.
Romanui „Subtilumas“ lietuviškai pasirodžius 2010 metais, menotyrininkė, knygų apžvalgininkė Rasa Gečaitė („Atgimimas“) rašė: “Stebėtiną skaitymo malonumą protui, vaizduotei ir juslėms teikiantis autorius“, „romanas neįtikėtinai veržlus ir realistinis“, „nepaprastas humoras, intelektas ir subtilumas. Sunkiai suderinami dalykai.
Vien dėl šio unikalaus derinio 1974-aisiais gimusį prancūzą verta įsidėmėti ir gal net paskelbti naujosios pasaulinės literatūros šaukliu“, „neįkyriai subtiliai išjuokiantis ir griaunantis šiuolaikinės gyvensenos stereotipus“, „skirtas geriausios literatūros išpažintojams“.
Filme – daug Paryžiaus, užkadrinės (Davido Foenkinoso mėgstamos) muzikos ir stambių Audrey Tautou planų. Aktorės gerbėjai turi pakankamai laiko apžiūrėti kiekvieną mielo veido bruoželį.
Romanas ir pagal jį pastatytas filmas – apie stebuklingą vieno bučinio galią. Audrey Tautou vaidina našlę Natali, išgyvenančią vyro žūtį. Moteris gelbėjasi darbu.
Kartą ji pati sau netikėtai pabučiuoja savo bendradarbį – švedą Marką (belgų aktorius François Damiensas). Šis bučinys – kaip stebuklinėje pasakoje paverčia neišvaizdų nevėkšlą princu, o kartu atgyja ir pati Natali.
Šiame interviu broliai Davidas ir Stephane‘as Foenkinosai atskleidžia savo kūrybinę virtuvę, pasakoja apie tai, kaip jiems pavyko prisikalbinti Natali vaidmeniui Audrey Tautou, kaip filmavimo aikštelėje sekėsi išvengti „broliškų“ ginčų.
- Ekranizuojant būtina kupiūruoti, o autoriui visuomet gaila kiekvienos savo raidės. Kas rašant scenarijų prisiėmė šią atsakomybę?
Stephane‘as Foenkinosas: perskaitęs romaną, iškart supratau, kad labai noriu pamatyti jo herojus ekrane. Davidas labai subtiliai jaučia skirtumą tarp žodžio ir ekraninio vaizdo, jis buvo pasirengęs tapti bendraautoriumi. Mūsų bendras darbas buvo visiškai nekonfliktiškas.
Davidas Foenkinosas: Aš pats rašiau scenarijų. Ir galiu pasakyti, kad filme esama kažko kito, ko neįmanoma nusakyti žodžiais. Arba, atvirkščiai, popieriuje man reikia daug ko, kad aprašyčiau herojaus būklę, o aktorius sugeba žiūrovams viską paaiškinti vienu stambiu planu. O kur dar užkadrinė muzika!
Ji sukuria papildomą atmosferą, o tai neįmanoma tik skaitant knygą. Muzika mūsų filme – pagrindinės veikėjos minčių ir jausmų tąsa.
Be to, mes pasistengėme nedidelėmis citatomis perduoti linkėjimus daugybei mūsų jaunystės prancūziškų filmų.
Tad dabar jau galima skaityti mano knygą ir tuo pat metu klausytis filmo garso takelio.
- O kaip jūs skirstote įgaliojimus filmavimo aikštelėje? Kas sako „Kamera!“, o kas „Stop, nufilmuota“? O gal keičiatės vietomis?
Stephane‘as: Sunku įsivaizduoti, kad mes būdami bendraautoriai kovotume dėl pirmumo kaip Lennonas ir McCartney‘s (juokiasi). Mes broliai, ir pasitikime vienas kitu.
Aš užsiimu aktoriais, Davidas – operatoriais, apšvietėjais, dekoratoriais. Mums toks įgaliojimų paskirstymas buvo labai patogus, bet sprendimus priimdavome abu.
Davidas: Kai kurie aktoriai, sužinoję, kad filmavimo aikštelėje dirbsime dviese, nuogąstavo, kad atseit ginčais užtęsime filmavimo procesą. Tačiau jie greitai įsitikino, kad klydo.
Jeigu iškildavo kokių nors klausimų ar problemų, mes juos spręsdavo atskirai, ne filmavimo aikštelėje.
- Scenarijų rašėte Audrey Tautou? Ar ji gavo vaidmenį atlikus kino bandymus?
Stephane‘as: Mintis apie Audrey Tautou atsirado berašant scenarijų. Mes pasižiūrėjome spektaklį „Lėlių namai“, kuriame ji vaidino. Audrey scenoje mums paliko neišdildomą įspūdį. Panelė Tautou filmuojasi nedaug, ji labai išranki scenarijams.
Patikėkite, jais ją tiesiog verste užverčia. Bet mes neišsižadėjome svajonės ir nusiuntėme jai savąjį. Mums tikrai labai pasisekė – jis jai patiko.
- Turėjote atsarginį variantą?
Davidas: Ką jūs! Kol laukėme atsakymo iš panelės Tautou, apie kitas aktores nė iš tolo negalvojome. Bijojome nužiūrėti. Ji, mūsų didelei laimei, pamilo heroję, suteikė Natali savo nedirbtinio žavesio, gležnumo ir subtilumo.
Ji dėl mūsų net padarė žygdarbį – sutiko pristatyti filmą Maskvoje per vasario speigus.
Audrey Tautou – unikali. Ji – ne tik šiuolaikinio prancūzų kino simbolis, bet ir šiuolaikinės prancūzės moters simbolis. Nors ji pati savęs, suprantama, taip nevadina. Audrey – kuklumo įsikūnijimas, ir dirbti su ja vienas malonumas.
Stephane‘as: Natali, kurią vaidina Audrey Tautou, yra labai sudėtingas personažas. Aktorei reikėjo pereiti iš laimės būklės į tragedijos, o paskui atgal prie vilties patirti laimę. Mes rodome dešimt Natali gyvenimo metų.
Ir žiūrovai turi tikėti jauna, nerūpestinga Natali, patikėti, kad ji sąmoningai pasitraukia nuo visų gyvenimo džiaugsmų po vyro žūties, ir jos laipsnišku atgimimu. Tik tokia aktorė kaip panelė Tautou galėjo ekrane perteikti tokią sudėtingą jausmų ir emocijų gamą.
Be to, scenos filmuojamos ne iš eilės.
Įsivaizduokite, kokio meistriškumo reikia, kad vieną dieną vaidintum gedulą, o kitą – pirmos pažinties su būsimu vyru epizodą. Tam reikia ne tik didelio talento, bet ypatingo sielos dosnumo, dalijimosi juo su mumis, partneriais ir žiūrovais.
Pavyzdžiui, Audrey atidžiai dirbo su grimuotojais, pati rinkosi šukuosenas kiekvienam iš trijų Natali gyvenimo laikotarpių.
- Natali vaidmeniui pasirinkote, Jūsų žodžiais tariant, šiuolaikinės prancūzų moters simbolį.
O švedo kavalieriaus vaidmeniui – belgų aktorių, apie kurį sunku pasakyti, kad jis šiuolaikinis Alainas Delonas ar, tarkim, Jeanas Paulis Belmondo. Kontrastas tarp Tautou ir Damienso pribloškia iš pirmo žvilgsnio.
Stephane‘as: Mes nenorėjome klišių. Pietuose skandinavus įsivaizduoja kaip aukštus blondinus, vikingus. Bet švedų, kaip ir pietiečių, būna įvairių.
Pažįstamas žurnalistas iš Švedijos pritarė mūsų pasirinkimui. Mes skaitėme straipsnius apie filmą, kuriuose kino kritikai analizavo mūsų istoriją, remdamiesi klasikiniu „gražuolės ir pabaisos“ siužetu. Mums patiko toks traktavimas (juokiasi).
Davidas: Mūsų filmas apie tai, kad kiekvienas nusipelno laimės ir meilės. Bet viskas priklauso nuo požiūrio, tų, kurie šalia, santykio. Reikia jiems leisti tave pastebėti. Reikia pastebėti kitą žmogų ir tai parodyti. Kas žino, gal likimas nusišypsos?
- Kino pasaulyje yra keletas garsių brolių duetų.
Stephane‘as ir Davidas atsakė duetu: Mes labai mėgstame brolių Tavianių filmus ir brolių Dardenne‘ų darbus. Bet artimiausi mums savo dvasia broliai Coenai. Jie apdovanoti nuostabiu humoro jausmu ir savotišku požiūriu į gyvenimą.
Jie nebijo viename filme maišyti įvairių žanrų. Jų filmo peržiūroje jautiesi lyg atrakcione – niekada nežinai, kas bus toliau – juoksies ar pravirksi.
Broliai Coenai – unikalūs pasaulinio masto talentai.
Bet didžiausią įtaką mums padarė François Truffaut filmai.