Danny DeVito pamėgo savo herojų, nes abu turi daug bendra. „Loraksas atrodo draugiškas, bet tuo pat metu lyg perspėja: „Nereikia manęs nervinti!“ Jis teisingas, todėl kartais gali būti griežtas, jei reikia — apginti tai, kas jam brangu“, — sako aktorius.
Šiam vyrukui iškart pajunti simpatiją. Tokius jausmus kelia ir jo herojai.
D.DeVito — didelis vaikas. Turint galvoje jo ūgį, teisingiau būtų sakyti „suaugęs vaikas“. Veikiausiai tie 152 centimetrai — jo vaikiškos prigimties atspindys. Danny — tarsi vaiko — didelės gyvos, smalsios akys, o energija liejasi per kraštus. Jis domisi viskuo, kas supa.
„Nedaug kas man gali sukelti nepasitenkinimą žmonėmis. Esu kantrus. Vis dėlto nepakenčiu nepagarbaus požiūrio į gamtą, žiauraus elgesio su gyvūnais“, — prisipažįsta D.DeVito.
Aktorius sako, kad tai dar vienas jo ir animacinio filmo „Loraksas“ pagrindinio personažo panašumas. Ir dėl šios priežasties D.DeVito gauruotą apelsino spalvos ūsočių rizikavo įgarsinti angliškai, ispaniškai, itališkai, vokiškai ir rusiškai.
Apie animacinį filmą „Loraksas“, kuris rodomas ir Lietuvos kino teatruose, bei kitus ne mažiau įdomius dalykus aktorius D.DeVito pasakoja šiame interviu.
— Linksmai atrodantys žmonės gyvenime neretai būna liūdni ir linkę į filosofiją. Ar tai tinka ir jums?
— Manau, kad ne. Šiuo požiūriu išlaikau pusiausvyrą. Jei nutinka kas nors malonaus, džiaugiuosi, jei blogo — nenuliūstu. Juk viskas keičiasi. Būtina tai suprasti ir nesitikėti, kad visada bus tik gerai arba blogai. Nereikia turėti per daug vilčių ar nukabinti nosies.
— Ar visada buvote toks filosofas?
— Žinoma, ne. Metams bėgant supratau, kad tai geras požiūris. Atsitinka kas nors bloga — išmesk iš galvos. Jei to nepadarysi, našta slėgs visą gyvenimą.
Šią pamoką išmokau ne iš karto: tik susilaukęs vaikų, įgijęs pasitikėjimo savimi ir savo darbu.
— Daugelis komedijų aktorių svajoja apie draminius vaidmenis.
— To apie save negaliu pasakyti — apie tragiškus vaidmenis nesvajoju. Paprastai esu patenkintas tuo, ką man siūlo. Neturiu išskirtinių norų.
— Jūsų ir aktorės Rhea Perlman santuoka — labai tvirta. Kartu gyvenate jau 30 metų. Kaip dirbant kino pasaulyje, kur aplinkui tiek daug gražių moterų, pavykdavo išvengti pagundos?
— Jei prieš save matau pernelyg gražią moterį, nusiimu akinius. Kai vyras ir moteris kartu gyvena ilgai, kartu atlaiko įvairius sunkumus, tampa labai artimi.
Privalai ją gerbti dar labiau, branginti tarpusavio artumą, saugoti ir rūpintis ja.
Apskritai santuoka yra ne tik jausmai, tai ir darbas. Esu įsitikinęs, kad dėl beprotiškos aistros negalima rizikuoti vertybe, kurią man padovanojo gyvenimas.
— Pastaruoju metu mažai laiko skiriate režisūrai ir prodiuserio darbui, nors anksčiau jūsų projektai sulaukdavo sėkmės. Kodėl?
— Pastaruosius septynerius metus užsiimu tuo, kas teikia didesnį malonumą nei prodiuserio ir režisieriaus darbas. Truputį jaučiuosi kaltas dėl tokio egoizmo, bet nieko negaliu padaryti.
Kuriu vaidmenį televizijos seriale „Filadelfijoje visada saulėta“.
Man patinka kasdien eiti į darbą. Žinoma, visus tuos metus buvau užsiėmęs ir kitais projektais, bet šį serialą dievinu.
Ir nieko baisaus, kad apleidau režisūrą bei prodiusavimą. Tiesiog dariau tai, kas man kasdien teikė laimę.
— Jei atsirastų galimybė vieną dieną pabūti Loraksu, ar sutiktumėte?
— Žinoma. Jei galėčiau atsidurti tame gražiame ir gerame pasaulyje, neatsisakyčiau. Deja, tai nerealu.
„Lorakso“ milijonai
Bendras „Universal Pictures“ ir „Illumination Entertainment“ animacinis projektas „Loraksas“ pagerino visus žiūrimumo rekordus — per pirmą savaitgalį uždirbo 70,7 mln. JAV dolerių.
Tokį stulbinamą rezultatą pasiekęs „Loraksas“ tapo į geriausią starto poziciją išsiveržusiu 2012-ųjų filmu.
Ši juosta nuvertė nuo pjedestalo „Nerealiuosius“ (2004 m.), kurie pirmavo per pirmą rodymo savaitgalį daugiausia uždirbusio filmo kategorijoje.
Bėdos dėl ūgio
Būsimos Holivudo žvaigždės tėvas nerimavo, kad sūnaus ūgis — tik 152 cm. Dėl to jis net kreipėsi į medikus. Gydytojai atliko tyrimus, bet neaptiko jokių susirgimų. Tėvas atidavė sūnų į privačią katalikišką berniukų mokyklą.
„Jei jau nepasisekė dėl ūgio, gal Dievas jam nepagailėjo proto?“ — mąstė DeVito vyresnysis.
„Apmaudu per kūno kultūros pamokas visada stovėti paskutiniam išsirikiavusių berniukų eilėje ir bėgant krosą išpiltam prakaito vilktis gale“, — prisiminė D.DeVito.
Jis nepasiekė nei sporto, nei mokslo aukštumų, bet pelnė bendraklasių simpatijas savo išgalvotais pasakojimais.
Kai baigęs mokslus pradėjo triūsti sesers grožio salone, Danny greitai suvokė, kad galėtų uždirbti daugiau darbuodamasis ne žirklėmis, o makiažo teptukais. Vaikinas įstojo į Niujorko dramos meno akademiją studijuoti grimo meno. Jam teko lankyti ir aktoriaus meistriškumo užsiėmimus. Taip Niujorke Danny tapo ne grimuotoju, o aktoriumi.
Praėjo nemažai laiko, kol jis pagaliau pateko į filmavimo aikštelę. Danny net buvo nuvykęs į Los Andželą, dvejus metus pragyveno Holivude, bet taip ir nesulaukė nė vieno pasiūlymo, nors nuolat vaikščiojo į atrankas, o naktimis dirbdavo sargu.
Būsimai pasaulio žvaigždei vienas sapnų fabriko agentų tiesiai šviesiai pasakė, kad kelią į kiną užtveria jo ūgis. Ir kaip jis stipriai apsiriko!
Pasaulinė šlovė D.DeVito užgriuvo pasirodžius filmui „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tuomet aktoriaus karjera televizijoje ir kine šoktelėjo į viršų.
Buto Manhatane paslaptis
Būsimoji Danny DeVito žmona aktorė Rhea Perlman gyveno Brukline. Praėjus dviem savaitėms po pažinties ji persikraustė į Danny butą Manhatane, kurį šis nuomojosi su Michaelu Douglasu.
„Iki šiol manau, kad jai labiau patiko mano adresas, o ne aš“, — šmaikštauja aktorius.
Pora susilaukė trijų vaikų. Gimus pirmai dukteriai aktorius mažai filmavosi ir visam laikui metė rūkyti. Po dvejų metų pasaulį išvydo antra duktė, paskui — ilgai lauktas sūnus.
D.DeVito ir Rh.Perlman jau atšoko sidabrines vestuves. Kai kas nors paprašo išduoti ilgai trunkančios santuokos paslaptį, aktorius su šypsena atsako: „Beprotiškas seksas ir geras miegas!“
Taisyklės ir išimtys
„Mano vardą labai patogu skanduoti: Da-nny, Da-nny!“
„Mano drabužinėje kabo tik juodi drabužiai: juodos kelnės, juodi marškiniai, juodi sportiniai marškinėliai. Mat kadaise mama pasakė, kad juodi drabužiai lieknina. Beje, nuo dešimties metų laikausi dietos.“
„Visada norėjau turėti baseiną — tokį, kad išėjęs į kiemą galėtum šokti į vandenį. Vaikystėje kasdavau nedideles duobes, į jas įpildavau vandens ir mėgaudavausi purvo voniomis. Naujajame Džersyje taip darydavo visi. Gavęs honorarą už vaidmenį televizijos seriale „Taksi“ pradėjau ieškoti namo su geru baseinu.“
„Patinka garsinti animacinius filmus. Mano herojai visada būna tokie pasitempę.“
„Holivudas — džiunglės, kuriose yra lakių smėlynų, kraują siurbiančių padarų ir mėsėdžių plėšrūnų. Sukurti Holivude filmą — tai ne po parką pasivaikščioti. Žinoma, čia pasitaiko net ir neblogų žmonių. Vis dėlto geriausiose kino studijų vietose įsitaiso tie, kurie net nežino, kas yra kinas.“
„Pasaulis — žiaurus, žiaurus, labai žiaurus. Bet tai ne mano mintis.“
„Pavojingiausia iš žmonių atimti galimybę juoktis iš to, kas jiems atrodo juokinga.“
„Žmogui tikrai kažkas ne taip, jei aštuntą valandą ryto jis jau nepastovi ant kojų. Viskam kitam galima rasti paaiškinimų.“
„Didžiausia niekšybė — pavydas, kurį pirmiausia reikia išrauti iš savęs. Jis įsmunka nepastebimai ir greitai graužia iš vidaus.“
„Mano žmona išpažįsta judaizmą, aš — katalikas. Bet mes neblogai sutariame. Švenčiame Paschą (judėjų Velykos — Red.) ir puošiame Kalėdų eglę. Valgome macą ir Velykų margučius, laikomės pasninko ir nepaisome visų tų judaizmo apribojimų. Darome tik tai, kas smagu, o įspėjimą, kad „degsi pragare už savo nuodėmes“, pamažėle užmiršome.“