Filmo „Veidrodėli, veidrodėli... Snieguolės istorija“ kūrėjai net nesvarstė kitų kandidatūrų. Prodiuseriai buvo įsitikinę, kad gražiosios karalienės vaidmeniui geriausiai tinka J.Roberts, galinti suteikti herojei nepakartojamą charakterį.
Holivudo žvaigždei dar nebuvo tekę persikūnyti į piktadarę — kino žiūrovai pamilo aktorę dėl jos žavesio ir ryšio su personažais. Beje, ir Piktoji karalienė yra veikiau komiška nei atstumianti.
— Ar jums patiko vaidinti neigiamą personažą? Juk tai pirmoji pikta herojė jūsų kino karjeroje.
— Taip teigiama. Bet ir po romantinės komedijos „Mano geriausio draugo vestuvės“ sulaukiau daug priekaištų, mane kaltino niekingu elgesiu.
Piktosios karalienės vaidmuo labiausiai patiko dėl to, kad prie jos visiškai nelimpa realaus pasaulio dėsniai. Ji lyg kvaištelėjusi. Nėra nieko, ko ji negalėtų padaryti ar pasakyti. Piktosios karalienės charakteris suteikia erdvės vaidybai, o tai yra nuostabu. Vis dėlto ją įkūnydama jaučiausi bloga.
— Ar patinka pasakos? Turite mėgstamiausią kino žanrą?
— Pasakoms esu abejinga, į jas niekada nesiveržiau. Mėgstamo žanro neturiu. Žinoma, suprantu, kad visada primenu romantinių komedijų herojes, kurias tikrai mėgstu. Tačiau vaidindama komedijose nuolat svajoju apie filmą, kurio vieniša herojė liūdnai gertų arbatą ir lietų ašaras dėl jausmingų akimirkų.
O kai atsiduriu tokios juostos filmavimo aikštelėje, kažkodėl noriu linksmintis. Juk ne veltui sakoma: „Gera ten, kur mūsų nėra.“
— Karalienė pernelyg susirūpinusi savo išvaizda ir visą filmą dėl jos kankina veidrodį. Kokie aktorės Julios Roberts santykiai su veidrodžiu?
— Puikūs! Prie veidrodžio nepraleidžiu daug laiko. Sakyčiau, saikingai. Kol kas viskas gerai. Na, žinoma, metams bėgant išvaizda keisis.
— Jūsų darbe išvaizda moteriai yra svarbiausia.
— Nemanau, kad tokį požiūrį lemia profesijos reikalavimai. Dabar visi pamišę dėl estetikos. Tačiau kol kas nesu tokio amžiaus, kad dėl išvaizdos kraustyčiausi iš proto.
— Kokį išskirtinį pageidavimą yra išsakę režisieriai dėl jūsų išvaizdos?
— Kartą režisierius paprašė pašalinti dvi strazdanas, kurios, jo manymu, mano veidą darė purviną.
— Prisipažinote, kad pasakos nėra jus dominantis žanras. Kodėl sutikote vaidinti karalienę?
— Dėl filmo režisieriaus Tarsemo Singho!
— Kuo jis ypatingas?
— Pabendravusi su Tarsemu vos porą minučių supratau, kad iki šiol dar nebuvau sutikusi žmogaus, bent truputį į jį panašaus. Tai entuziastingas pamišėlis gerąja prasme.
Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu bent akies krašteliu žvilgtelėti į tokios turtingos fantazijos žmogaus sapnus. Esu pamišusi dėl šio vyruko, tad pasiūlymą priėmiau net nesvarsčiusi.
— Ar filmavimo aikštelėje jis prašė jūsų patarti?
— Jam nereikia mano patarimų. Tai akivaizdu. Jis privilioja dirbti nepaprastai talentingų žmonių, profesionalų, kurių kiekvienas išmano savo sritį.
Filmavimo procesas — didžiulis atskiras pasaulis, kuriame galioja savi įstatymai, o kiekvienas atlieka savo darbą. Jei Tarsemas netikėtai būtų paprašęs manęs patarti, būčiau davusi dvigubą aspirino dozę ir liepusi eiti į namus gydytis.
— Jūsų karalienė ne tokia jau ir pikta, labiau komiška. Ar toks buvo filmo autorių sumanymas, ar šį tą pridėjote pati?
— Dėkoju už komplimentą. Patinka būti juokingai ir linksminti. Kai kuriuos herojės charakterio bruožus aptarėme dar iki filmavimo, o paskui Tarsemas davė man kūrybinę laisvę. Kartodama dublius galėjau karalienei suteikti naujų spalvų, improvizuoti.
— Esate išranki vaidmenims. Nejaugi niekas nesiūlo įdomių scenarijų?
— Priežastis kita: man patinka būti namuose su vyru ir trimis vaikais ne mažiau nei filmuotis. (Aktorė su vyru operatoriumi Danieliu Moderiu augina tris vaikus: septynerių dvynius Hazel Patricią ir Phinnaeusą Walterį bei ketverių metų Henry Danielį. — Red.).
Na, o vaidmenis renkuosi pagal tą patį principą kaip prieš 20 metų. Skaitau paskutinį scenarijaus puslapį ir suprantu, ar noriu sužinoti šią istoriją.
— Vaikai žino, kad jų mama yra garsenybė?
— Ne. Kol kas jie to dar nesuvokia. Jie — maži vaikai, o aš — jų mama. Laikui bėgant, žinoma, supras. Laimė, manau, jų laukia kur kas įdomesni atradimai nei pažintis su tėvų profesijomis.
— Ar vaikai panašūs vienas į kitą?
— Oi, ne, labai nepanašūs. Įdomu stebėti, kaip skirtingai jie reaguoja į kai kuriuos dalykus. Neseniai vakare visi žiūrėjome filmą, kur piktadariai blogai elgėsi su kitais herojais.
Jaunesnysis sūnus susigraudino dėl to, kas vyksta ekrane. Jis paraudo iš pasipiktinimo ir pasakė, kad tuoj pat išjungtume televizorių, nes tai niekšiška. Jis toks mažas, o jau rodo charakterį ir reiškia nuomonę. Tą akimirką pagalvojau, kaip gera gyvenant mūsų pasaulyje būti tokiam teisingam.
— Na, tuomet jis nuliūs dėl jūsų Piktosios karalienės vaidmens...
— Jis filmo nežiūrės, kol tam nebus pasirengęs.
— Atrodo, kad jums patinka auklėti vaikus.
— Ne tas žodis! Jei nebūčiau aktorė, tapčiau mokytoja. Mano vaikai labai žavisi savo mokytojais, juos tiesiog yra įsimylėję. Tai labai gera profesija, nes gali matyti savo darbo rezultatus. Mokai žmones ir stebi, kaip jie keičiasi.
— Ko norėtumėte išmokti?
— Griežti violončele. Beje, groju klarnetu. Žinoma, ne taip kaip Woody Allenas, bet vis dėlto...
— Ar jaučiate, kad metams bėgant tampate išmintingesnė?
— Jei dabar nebūčiau išmintingesnė nei 20-ies, kalbėčiau niekus.
Taip, išmintingesnė. Pasikeitė požiūris į gyvenimą — moku būti laiminga, patenkinta ir dėkinga.
— Ar kada nors svajojote apie žavingąjį princą?
— Man atrodo, kad Nuostabusis princas — ne tas personažas, kurį norisi sutikti tikrame gyvenime, nes šis pasakų herojus labai nuspėjamas. Tie, apie kuriuos svajojame, yra kur kas įdomesni.
— Ir, matyt, radote savąjį — Danielį Moderį, su kuriuo susituokę jau dešimt metų.
— Taip, ir tai nuostabu! Tiesa, laikas kartu prabėgo greitai. Manau, svarbiausia yra rasti savo žmogų. Tuomet gyvenimas klostysis puikiai.