Nuolat besišypsančio Sonio (D.Patelis) tikėjimas šviesia viešbučio, verslo ir asmenine ateitimi neparemtas jokiais faktais, bet yra toks tvirtas, kad britų pensininkų grupelė (Judi Dench, Maggie Smith, Billas Nighy, Tomas Wilkinsonas, Penelope Wilton), net ir pasibaisėjusi naujaisiais namais Indijoje, pamažu užsikrečia jo gyvenimo džiaugsmu.
Nors režisieriaus Johno Maddeno („Įsimylėjęs Shakespeare’as“) juostoje D.Pateliui skirtas ne pagrindinis vaidmuo, būtent jis sulipdo išsibarsčiusį pagyvenusių žmonių būrelį.
Paklaustas, kodėl vaidmenį skyrė D.Pateliui, režisierius atsakė: „Šis jaunas aktorius turi tikrą, nuoširdų komiko talentą. Tik tikras komikas nemirksėdamas gali priversti žmones patikėti bet kuo.
Talentingas komikas be piktų kėslų sugeba apgauti taip, kad žmonės jaustųsi dar ir laimingi. Su tokiu talentu gimstama, jo neišmoksi.“
Aktorė J.Dench pridūrė: „Mes buvome jo pakerėti ne tik ekrane.“
Po tokių pagyrų galima pamanyti, kad Devas yra ryškiausia kino žvaigždė ir su blizgių žurnalų numylėtine 27 m. Freida Pinto (su ja ir susipažino „Lūšnynų milijonieriuje“) gyvena tiesiog įstabiai.
Iš tiesų vis dar paaugliškai išstypęs Devas tebegyvena Harou su savo tėvais. Apie „žvaigždišką“ gyvenimą aktorius pasakoja nuoširdžiai ir nevengdamas pasišaipyti iš savęs.
— Negi tikrai neturite milijonus kainuojančio meilės lizdelio Niujorke ar Mumbajuje?
— Jis jau įtrauktas į mūsų privalomų pirkinių sąrašą, — šaiposi D.Patelis. — Jei rimtai, pas mamą gyventi labai malonu ir patogu, bet laikas kraustytis.
Jei “Google Maps” dar turėtų garso funkciją, būtų galima girdėti, kaip nuolat rėkauja mūsų kuoktelėjusi šeimynėlė.
— Praėjusiais metais pasirodė jūsų su Freida Pinto namo Santa Monikoje nuotraukų.
— Mes svečiavomės pas draugus ir padėjome jiems nešioti daiktus. Staiga žiūrime, kad jau įsigijome namą! Už pusantro milijono JAV dolerių!
Žinokite, kad tokios istorijos kurpiamos kasdien. Jei tikėtumėte tuo, kas apie mane rašoma, tai dabar jau turiu aštuonis vaikus ir keliolika namų.
Iš tiesų esame jauni aktoriai, alkani tiek darbo, tiek pinigų. Mes dar tik braunamės į kino pramonę. Vienas sėkmingas vaidmuo nieko nereiškia, reikia kantriai ir sunkiai dirbti. Mes gyvename bet kur, ten, kur tuo metu dirbame.
— Galima pamanyti, kad po “Lūšnynų milijonieriaus” pinigus žarstote glėbiais. Už 15 milijonų JAV dolerių (tai be galo pigu) sukurta juosta pelnė aštuonis “Oskarus” ir uždirbo kelis šimtus milijonų dolerių.
— Uždirbo kūrėjai, ne mes. Aš gavau kuklų atlyginimą ir didžiulę progą prasimušti. Tada buvau filmavęsis tik televizijos seriale, neseniai įsitaisęs agentą ir — jei atvirai — visiškas niekas. Nenoriu kalbėti nuvalkiotais žodžiais, bet man tas vaidmuo atvėrė svajonių duris.
— Kai kam ir televizijos serialas tėra svajonė.
— Man tada buvo tik 18 metų. Užaugau Anglijoje. Mano tėvai (tėvas — IT konsultantas, mama — slaugytoja) abu gimę Kenijoje, bet jų giminės yra iš Gudžarato provincijos Indijoje.
Aš pats tada dar galėjau pasiklysti centriniame Londone, o iš Anglijos kojos nebuvau iškėlęs. Ir staiga atsidūriau Mumbajuje — man jau vien tai buvo pakankamas atlygis.
— Ištiko šokas?
— Visomis prasmėmis. Mumbajuje išeini iš penkių žvaigždučių viešbučio ir tiesiai prieš tave — nenusakomas skurdas. Aš negalėjau atsitokėti, taip prie to ir nepripratau.
— Šlovė irgi pribloškė?
— Į televizijos atranką mane atvedė mama, kad dykai nesivaipyčiau namie. “Lūšnynų milijonierius” buvo mano pirmasis tikras filmas ir iškart be galo sėkmingas.
Jam pasirodžius mus vežiojo po pasaulį, o niekada nematyti žmonės ėjo ir su ašaromis akyse dėkojo už suteiktą džiaugsmą. Aš neturėjau jokios patirties ir net pamaniau, kad taip būna kiekvieną kartą.
— Teko skaudžiai nusileisti ant žemės? Gal padėjo draugystė su F.Pinto?
— Viešumas, dėmesys buvo milžiniškas — tarsi nerealus. Mus persekiojo kaip žvėris. Visi spėliojo, ar esame artimi draugai. Mes nieko nesakėme, bet paskui aš išsidaviau.
— Kaip?
— Tuomet Freida filmavosi Izraelyje, o aš — Filadelfijoje. Ten buvo kuriama juosta “Paskutinis Oro valdovas: Ango legenda”. Išprašiau studijos, kad leistų savaitgaliui nuskristi pas Freidą. Ten mus ir pagavo paparacai.
Vis dėlto tikrasis košmaras prasidėjo po mamos skambučio, nes buvau jai primelavęs, kad turėsiu daug darbo ir negalėsiu parskristi namo.
Mama pamatė mano su Freida nuotraukas iš Izraelio. Skambina ir sako: “Tai kaip ten, Filadelfijoje, sūneli, ar labai šalta?” Buvo be galo gėda. Paskui paparacai budėdavo ir prie tėvų namų durų. Baisu gyventi, kai stebi kiekvieną tavo žingsnį.
— Gal gerai, kad mama prižiūri? Juk ne vienas staiga išgarsėjęs jaunas aktorius nueina blogais keliais.
— Visada galima rinktis, ar tapti aktoriumi, ar garsenybe.
— Neapėmė noras bėgti nuo visų kuo toliau?
— Aš norėjau vaidinti “Paskutiniame Oro valdove”, kad atsiribočiau nuo “Lūšnynų milijonieriaus”. Troškau įrodyti, kad galiu imtis ne vien indiškų tipažų.
Maniau — didelio biudžeto filmas, efektai, garsus režisierius. Popieriuje projektas atrodė fantastiškai. Aš juk turiu juodąjį tekvondo diržą, moku muštis. Tačiau tokiuose projektuose esi tik mažas sraigtelis, todėl prapuoliau tame chaose.
— Gal tai padėjo jums gauti kitokių vaidmenų?
— Po to atsisakiau nesuskaičiuojamos daugybės taksistų ir kompiuterininkų pagalbinių vaidmenų, nes indiškos išvaizdos žmogui Holivude skirtos būtent tokios profesijos.
Amerikiečiai režisieriai stebisi, kad kalbu su gražiu anglišku akcentu. Gal jie tikisi mumbajietiško ar laužyto amerikietiško?
— Kiti aktoriai sako, kad iš Azijos kilusiam aktoriui lengviau prasimušti Amerikoje negu Anglijoje.
— Jokiu būdu. Ten tik kuriama daugiau filmų, gal dėl to daugiau progų. Tačiau Londone aplinka — daugiakultūrė, čia mažumoms galimybių tikrai daugiau.
Mano prosenelė gyvena Vemblyje. Ji iki šiol nemoka angliškai ir jau tokio amžiaus, kad neišmoks. Vis dėlto čia ji nepatiria jokių sunkumų. Labai norėčiau nusifilmuoti geroje angliškoje dramoje — pažadu kainuoti nebrangiai.
— Bet azijiečio kompiuterininko vaidmens JAV vis dėlto neatsisakėte?
— “Žinių tarnybą” kuria Aaronas Sorkinas. Todėl tai — kita kalba. Vaidinu žmogų, nufilmavusį bombos sprogimus metro ir per tai įsibrovusį į žinių tarnybą. Ten klesti intrigos. Įdomu.
— Ir “Geriausiame egzotiškame “Marigold” viešbutyje” teko grįžti į Indiją.
— Užtat su kokia komanda! Judi Dench, Billy Nighy — jie kaip karalių kraujo turintys asmenys. Puikiai suprantu, kad svarbiausi yra jie, o aš — tik “pagalbinis darbininkas”. Vis dėlto jaučiuosi laimingas dirbdamas su tokiomis žvaigždėmis.
— Šlovė jus užliejo milžiniška banga, tačiau greitai atslūgo. O F.Pinto iki šiol mėgaujasi dėmesiu. Nepavydite?
— Ne. Visi eina savo keliu. Ji — moteris, aš — vyras, tiksliau dar vaikėzas. Mano veidas dar vaikiškas. Rimtų vaidmenų negausiu, kol nepradės želti barzda.
Sunku kantriai laukti savo valandos, dar sunkiau save įtikinėti, kad su laiku viskas ateis. Tačiau mes su Freida gyvename puikiai, man patinka žiūrėti, kaip ji dirba. Ir jos darbai patinka.
— Ar amžiaus ir kultūrų skirtumai (F.Pinto užaugusi Indijoje. — Red.) netrukdo?
— Kartais priešybės traukia. Kaip matote, aš vis dar raudonuoju kalbėdamas apie ją, todėl geriau patylėsiu.
— Žmonės juokauja, kad tokia gražuolė — ne jūsų nosiai.
— Aš prie to pripratau. Ji — gražuolė, bet mano asmenybė kokia graži! Tegul ji džiaugiasi, kad mane gavo. O rimtai pasakysiu štai ką: pats neseniai mačiau įdomią porą — neišskirtinės išvaizdos vyras ėjo su nepaprasto grožio moterimi. “Pasisekė tam suskiui!” — toptelėjo man mintis.
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”. Komiška drama. Didžioji Britanija, 2011 m. Režisierius Johnas Maddenas. Vaidina Judi Dench, Maggie Smith, Billas Nighy, Tomas Wilkinsonas, Penelope Wilton, Devas Patelis.
7,5 balo iš 10 (imdb.com lankytojų vertinimas)