Stiliaus ekspertai labiausiai Ukrainos politikę gyrė už genialiausią atradimą - iš kasos susuktą vainiką „a la Lesia Ukrainka“.
Visada į kasą supinti ir vainiku galvą puošiantys plaukai buvo įsimintina „princesės“ įvaizdžio dalis. 2005 metais žurnalas „Forbes“ įtakingiausių pasaulio moterų sąraše J. Tymošenko skyrė trečiąją vietą. Politikė jautė savo galią, tačiau lemiamą mūšį, 2010 metų prezidento rinkimus, ji pralaimėjo Viktorui Janukovyčiui.
Viena iš Ukrainos Oranžinės revoliucijos lyderių dabar kalinama Charkove. 51 metų J. Tymošenko kalėjime praleido jau daugiau negu 200 dienų, kai pernai spalį teismas jai skyrė 7 metų bausmę.
Šių metų balandžio 20 dieną J. Tymošenko pradėjo bado streiką. Ji tikina, kad tokį sprendimą lėmė kalėjimo darbuotojų elgesys - moteris rodė kraujosruvas, kurios liko po trijų prižiūrėtojų smurto. Prokurorai kalinės pasakojimą apie patirtą smurtą neigia. J. Tymošenko iš Charkovo kolonijos prievarta buvo perkelta į ligoninę.
J. Tymošenko ir demokratijos Ukrainoje likimas jaudina ne tik Europos Sąjungos valstybių lyderius. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton taip pat paragino paleisti į laisvę kalinamą buvusią Ukrainos ministrę pirmininkę.
Neseniai per spaudos konferenciją Prahoje kalinės vyras Oleksandras ir dukra Jevgenija pasakojo apie prezidento Viktoro Janukovyčiaus planus sunaikinti buvusią varžovę. J. Tymošenko šeima rodė senas nuotraukas, kuriose moteris - linksma, guvi ir žaižaruojanti energija.
Kad išlaikytų trisdešimtmetės figūrą J. Tymošenko kasdien po pusvalandį bėgiodavo, mankštindavosi treniruoklių salėje. Kad ir kaip mėgtų šokoladą, tačiau dėl tobulų formų jo niekada nevalgydavo. Už lygią odą graži moteris dėkojo genams ir aiškino, kad nesinaudoja jokiais kremais - reikia tik švelnaus muilo ir virinto vandens kasdieniam prausimuisi.
O šiuo metu J. Tymošenko išvaizda liudija - politikė, su kuria per „Oranžinę revoliuciją“ Ukraina siejo daug vilčių, dabar nyksta akyse.
Lrytas.lt pateikia ištrauką iš knygos Dmitrijaus Popovo ir Iljos Milšteino knyga „Oranžinė princesė. Julijos Tymošenko paslaptys“, kuri lietuvių kalba pasirodė prieš penkerius metus, tačiau ir dabar padeda gerai suvokti Ukrainos politinę sistemą, šalies santykius su Rusija, naftos ir dujų verslo peripetijas bei oligarchų kovas dėl valdžios.
Knyga atskleidžia, kaip J. Tymošenko tapo įtakingiausia Ukrainos moterimi, parodo kaip ji kadaise spindėjo savo šlovės viršūnėje:
Sovietų Sąjungoje mergaitės piešdavo mokykliniuose sąsiuviniuose princeses. Princesės būdavo didžiulėmis žydromis akimis, auksinės spalvos plaukais, plonyčiu liemeniu, apsiavusios aukštakulnius batelius; suknelės pūstomis rankovėmis, varpo formos sijonai.
Kai mergaitė, vardu Julija, iš Dnieproptrovsko mieste, Kirovo prospekte esančio „taksistų namo“ užaugo, ji pati tapo princese. Ji gali sau leisti turėti kiek nori apdarų, modeliuotų bet kurio prancūzų dizainerio. Ji turi daugybę itališkų batelių aukšta pakulne. Ji mėgsta ir pati kurti drabužius ir kurdama su siuvėja naujas sukneles pripiešia joms pūstas rankoves. Galop ir plaukus ji taip pat persidažys aukso spalva.
Vardas „Dujų princesė“ – vienas iš daugybės žurnalistų prasimanymų. Apie „Bendrųjų energetinių sistemų“ prezidentę ir Aukščiausiosios Rados deputatę laikraščiai rašydavo tarsi rungtyniaudami vienas su kitu, kuris iš jų sukurs daugiau kičinių pravardžių. Kartais to meto sostinės, o dažniau provincialioje Ukrainos žiniasklaidoje J. Tymošenko vadinama „gerąja fėja“, „Venera, išplaukusia iš jūros putų“, „Ledi JU“ arba tiesiog sakoma: „Ji“.
Žodis „dujos“ (rus. газ reiškia ir dujas, ir gazą. Gazas – šilkinis permatomas audinys. Vert. pastaba), derinamas su žodžiu „princesė“ skamba ne virtuvinės viryklės šnypštimu ir netgi ne iš Rusijos dujų uždirbtų dolerių šlamėjimu, o paslaptingu beveik perregimų šalių ir skraisčių šiugždesiu. Tiesą sakant, būtent iš Julijai Timošenko skirtos drabužių kolekcijos „Gazo karalienė“, po visų tų šilko persiliejimų bei gazinių skaidrumų ir gimė pravardė. O žurnalistai, prisimanę princesę Dianą, kurios kultas pasiekė ir Ukrainą, ištaisė „karalienę“ į „princesę“.
Naujai įgyta šlovė turi daug veidų, ir kiekvienam iš jų būdingi ypatingi, aiškūs skiriamieji bruožai. Vienas žmogus, jauna moteris, vardu Julija Tymošenko, tuo pat metu pasirodo besanti šventoji ir nusidėjėlė, tyrumo ir savanaudiško pasileidimo simbolis, grožio karalienė ir įvaizdžio kūrėjų produktas, geroji labdarė ir pabaisa.
Aplink ją sukasi provincialūs modeliuotojai, sportininkai, popai ir kariškiai. Jai rašo laiškus su prašymais padėti, išgelbėti, su rankos ir širdies siūlymais. Tuose laiškuose jai atveria širdį, linki laimės, vadina ragana ir grasina nužudyti. Visa tai normalu. Taip visų skurstančių šalių, taip pat ir SSSR liaudis kreipdavosi į savo stabukus: dainininkes, kino aktores ir į pirmąją moterį kosmonautę Valentiną Tereškovą.
Skirtumas tik tas, kad retsykiais iš jos reikalaujama dalyvauti kažkokiuose keistuose bendro verslo projektuose. Arba tas, kad jos asmenybės kultas apima ir sferas, kurios anksčiau buvo nepasiekiamos net didžiausioms sovietinės estrados ir kino žvaigždėms. Pavyzdžiui, Bobrineco rajono futbolo komanda „Novatorius“ iškilmingai pavadinta „Julija-Novatorius“. Dabar kiekvieną įmuštą įvartį temperamentingi puolėjai skiria jai.
Žinoma, visa tai ne tik už gražias akis. Mados kūrėjai svajoja pasišildyti jos šlovės spinduliuose, su jos vardu prasiveržti į didįjį verslą. Futbolininkų treneriai ir sporto klubų direktoriai, naivūs žmonės, prašo pinigų. Julija nešykštauja. Ji dosni. Iš visų atradimų, padarytų po to, kai tapo turtinga, šis pats brangiausias: malonu mėtyti pinigus vėjais. Turėti viską, ko nori – laimė. Tiesą sakant, apie tai ir svajojo savo vargingame „taksistų name“.
Dabar J. Tymošenko „parsisiųsdina“ pas save pietų Maskvoje dirbantį Amerikos žurnalistą Mattew Brzezinskį, garsiojo Zbignevo sūnėną. Parskraidinti Mattew ji siunčia lėktuvą iš Dniepropetrovsko. Pasibaigus pietums, lėktuvas nulakina žurnalistą atgal į Maskvą. M. Brzezinskis drovisi, jis nenori vienas užimti kompanijos lėktuvo. Ji ramina: „Nesijaudinkit, aš turiu dar tris“.
Vėliau M. Brzezinskis skirs jai visą skyrių knygoje „Casino Moscow“. Be lėktuvo, jo vaizduotę itin sukrėtė būrys apsaugininkų, buvusių sovietinių specialiųjų pajėgų karių, saugantis J. Tymošenko. Skyrių apie ją jis pavadino „Moteris, kainuojanti 11 milijardų dolerių“ . Dar viena pravardė Ledi JU kolekcijoje.
Į nuosavą šlovę ji žiūri kaip į savaime suprantamą dalyką. Maudosi jos spinduliuose. Įsitikinusi, kad nusipelnė būti labai garsi – nuolatiniu darbu ir pagyrimo vertais asmenybės bruožais. Julija Vladimirovna ambicinga: jai patinka, kai laikraščiai spausdina jos interviu su kruopščiai atrinktomis nuotraukomis. Jai malonu įsivaizduoti tokį reginį: klasės draugai įsijungia televizorių ir staiga pamato ją parlamento tribūnoje. Tik gaila, kad viskas neapsiriboja pataikūniškais interviu.
Ji piktinasi, kai tampa skandalingų publikacijų, sukurptų iš „melagingų prasimanymų“, auka. Ji dar neįprato, ji – debiutantė, nenumananti, kad tik taip šlovė ir atrodo. Medus, sumaišytas su degutu. Sąžiningas susižavėjimas ir sąžininga neapykanta. Sąjungininkų permokėtos besaikės liaupsės ir priešų perdėtas plūdimas pramaišiui su šlykščiais prasimanymais apie jos asmeninį gyvenimą.
Julija Tymošenko puikiai žino, kad yra fotogeniška ir kad nuotraukose dažniausiai atrodo geriau nei realybėje. Ji supranta, kad išorė – jos vertingiausias kapitalas ir kad šį kapitalą galima ir reikia tvarkyti rūpestingai.
Savo kūnu ji ir taip užsiima su uoliu trisdešimt penkerių metų ribą pasiekusios gražuolės atkaklumu. Kiekviena diena prasideda pusės valandos pabėgiojimu. Paskui treniruokliai, – jų prigrūstas visas netoli Kijevo esančio namo garažas. Ji dievina saldumynus, tačiau šokoladui – tabu, taip pat, kaip ir bet kokiam kitam nesaikingumui. Jei ją vaišina saldainiais ir niekaip negalima atsisakyti, ji ima vieną saldainį, krimsteli, pavyzdžiui, riešutą ant saldainio ir, maloniai nusišypsojusi pašnekovui, atideda gardėsį į šalį.
Ji patenkinta savo oda, – ačiū genams – senelė iki šešiasdešimties metų išgyveno neturėdama nė vienos raukšlės. Interviu ji tvirtina, kad nesinaudoja jokiais kremais, kad jos odai reikia tik švelnaus muilo ir virinto vandens kasdieniam prausimuisi. Kalbant apie drabužius, ji jau rado savo stilių, – griežtą juodos ir baltos spalvų derinį. Jos mėgstamiausi modelių namai: „Dolce Gabbana“ ir „Chanel“, mėgstami kvepalai – „Angel“, dekoratyvinė kosmetika – prancūzų „A–studio“.
Neaukštą ūgį kompensuoja bateliai su labai aukšta smaila pakulne.
Plaukais ji nepatenkinta, su jais tenka nuolat eksperimentuoti. Kerpa plaukus karė arba kaskadu, pasidažo ir visada kruopščiai susišukuoja. Vėliau ji pradės blukinti plaukus ir „prisieksperimentuos“: plaukai visiškai nusilps, galiukai išsišakos ir teks susigalvoti kažką visiškai naujo. Kaip tik tada J. Tymošenko ir padarys vieną iš genialiausių savo atradimų – susisuks iš kasos vainiką a la Lesia Ukrainka . XIX a. poetės, nacionalinės Ukrainos didvyrės garbei.
Taip pat ji įsitaiso asmeninį fotografą – profesionalą be ambicijų, iš daugybės jo nuotraukų galima ramiai rinktis geriausias, negailestingai naikinant likusias.
Verslininkė ir liaudies išrinktoji Julija Tymošenko greitai tampa aukštuomenės kronikos personažu, Ukrainos masinės kultūros žvaigžde. Pradžioje tai vyksta kažkaip savaime, paprasčiausiai todėl, kad ji įdomi žurnalistams, ne tik už pinigus, kaip daugelis kitų galingųjų, lemiančiųjų likimus. Jau kažkaip per daug ji išsiskiria bendrame fone – toks rojaus paukštelis tarp paniurusių maitvanagių avietiniais švarkais ir negailestingomis akimis. Tačiau stebuklai greit baigiasi, net pats išraiškingiausias masinės kultūros paveikslas ilgai neišsilaiko vienas pats. Todėl iš masinės kultūros objekto reikia žingsnis po žingsnio tapti jos kūrėju – kitaip tariant, mokytis būti mito, vardu „Julija Tymošenko“ režisiere, autore, interpretatore.
Kaip tik tais metais J. Tymošenko mitas, jungiantis tiesą ir melą, erotinį susijaudinimą, pinigų kvapą, apkerėtų žurnalistų fantazijas, priešų paskalas ir publikos anekdotus, pradeda savarankiškai gyventi ir išvyksta į ilgą kelionę – iš pradžių po Ukrainą, paskui po buvusios Sovietų Sąjungos šalis, vėliau – po Europą ir visą pasaulį.
Šiame mite susieina priešingybės. J. Tymošenko – kaip masinės kultūros personažas. Tai ir Miledi, gundanti piktadarė iš „Trijų muškietininkų“, ir pradžios mokyklos mokytoja, kuri visada žino pačius paprasčiausius atsakymus į bet kokius pačius sudėtingiausius klausimus, ir sovietinė „Intermergaitė“, nuoširdžiai besirūpinanti paliegusiais ir pažemintais.