- Pone Burtonai, kaip pavyko televizijos serialą paversti filmu?
- Vadovaudamasis pojūčiais, kuriuos sukėlė serialas. Jis - tikrai nepakartojamas fenomenas, skleidžiantis tokią energiją, kurią buvo gana sunku perteikti. Serialas - labai rimtas, mes stengėmės jam suteikti ir šiek tie humoro, bet taip pat norėjome atkartoti ir tipišką muilo operų vaidybos manierą ir jų keliamus jausmus.
- Kodėl nutarėte, kad J. Deppas tinka Barnabaso Collinso vaidmeniui?
- Tiesą sakant, filmo sumanymas gimė J. Deppo dėka. Apie „Nakties šešėlių“ serialą su aktoriumi jau seniai šnekėjomės, mums abiems jis patiko. Tik po nemažai laiko supratau, kad vis dar vaikiškai svajojantis J. Deppas norėtų suvaidinti Barnabasą. Galvoju, jog tai - viena aktoriaus svajonių.
- O kaip gavo vaidmenį Michelle Pfeiffer?
- Buvo maloni staigmena, kai sužinojau, kad ir jai patiko istorinis „Nakties šešėlių“ serialas. Jau senokai su ja nedirbau, nuo „Betmenas grįžta“ laikų, kuomet ji labai gerai suvaidino Moterį-Katę. Prisimenu, kaip ji puikiai dirbo, ant aukštakulnių improvizuodama akrobatinius triukus, pliaukšėdama botagu ir leisdama iš burnos paukščius. Ji yra tikra serialo gerbėja, net rytais, prieš filmavimąsi jį žiūrėdavo.
- Kiek laiko sugaišote kad sukurtumėte tokią kruopščią scenografiją?
- Gana daug. Scenografija atlikta labai kruopščiai ir neišlaidaujant. Tai svarbu, nes didžiausias viltis dėjome į aktorių vaidybą. Žinoma, namas - svarbi filmo dalis, reikėjo, kad visi aktoriai gerai jį pažintų. Ieškojome ir žvejų gyvenviečių, bet jų neradome. Net ir Meine, JAV. Todėl meistriškų scenografų dėka „sukūrėme“ vandens telkinį pačioje Pinewoodo studijoje.