Lėtai vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį saulėtą pavasario popietę rašytojas pasirinktinai sustodavo siaurų gatvių skersgatviuose ir mėgaudamasis grožėjosi storasieniais mūrais, bažnyčiomis, stebėjo pro šalį skubančius praeivius.
Lietuvoje L. Fofana lankėsi jau antrą kartą ir tikino, kad būtinai dar ne kartą grįš į Vilnių.
L. Fofanos romanas „Mirštančių lapų šauksmas” yra išverstas į lietuvių kalbą. Šis kūrinys pernai apdovanotas Lietuvos jaunųjų frankofonų premija.
Kovo mėnesį rašytojas Vilniuje viešėjo Prancūzijos ambasados kvietimu, dalyvavo Frankofonijos dienų renginiuose. Lietuvos jauniesiems frankofonams L. Fofana padėjo išrinkti geriausią 2012 metų Prancūzijoje išleistą knygą.
L. Fofanos kūryba persmelkta jo gyvenimiškos patirties – netekčių, skausmo, liūdesio. Tačiau jo pasakojimai kupini skaidrios išminties ir vilties, neišnykstančios net tragiškiausiose situacijose.
Afrikoje gimusio rašytojo gyvenimo kelias liudija, kad pats žmogus yra savo laimės kalvis.
Prancūzų kalba rašantis L. Fofana pastaraisiais metais daug keliauja pristatydamas savo kūrybą kaip laisvas pasaulio pilietis.
O jaunystėje jis pėsčiomis bėgo iš politinių nesutarimų draskomos gimtosios Gvinėjos į Europą, iš pradžių turėdamas tikslą išlikti.
L. Fofanos gyvenimo istorija rodo, kad tam, kad nusišypsotų sėkmė, nereikia turėti daug pinigų ar įtakingų tėvų. Užtenka tvirto charakterio, gebėjimo suktis iš beviltiškų situacijų ir kelių geranoriškų žmonių, kurie laiku ištiestų pagalbos ranką.
„Kokia mano sėkmės formulė? – susimąstė L. Fofana, pakartojęs klausimą. – Nėra tokios formulės.
Mano gyvenimo tiltą tiesė susitikimai. Likimas lėmė, kad būtent sunkiausiomis akimirkomis sutikdavau reikalingus žmones. Tos akimirkos ir paženklino mano kelią.”
Būsimojo rašytojo vaikystė buvo laiminga, tėvas buvo aktyvus Gvinėjos politinis veikėjas, šeima gyveno pasiturimai.
Esminis posūkis Libaro gyvenime įvyko tuomet, kai buvo suimtas ir įkalintas jo tėvas ir nacionalizuotas šeimos turtas. Tuo metu Libarui buvo dvylika metų. Paaugliui teko greitai suaugti ir rūpintis namuose likusia motina bei seserimis.
Sulaikęs septyniolikos L. Fofana pėsčiomis iškeliavo į Malį. Teko įveikti 80 kilometrų brūzgynų ir dykynių.
„Pinigų neturėjau, bet turėjau viltį, kad vieną dieną sulauksiu šviesaus rytojaus, ir didelį pasitikėjimą savimi”, – kalbėjo rašytojas.
Keliaudamas į Malį Libaras nežinojo tikslaus kelio, ėjo pasikliaudamas nuojauta. Buvo pavargęs, alkanas ir vienišas. Viename kaimelyje jis sutiko merginą, semiančią vandenį iš šulinio. L. Fofana pasiteiravo, ar dar toli iki Malio.
Mergina paaiškino, kad pakeleivis jau yra Malyje, be žodžių paėmė dubenį, įdėjo maisto ir pasakė: „Imk, valgyk. Čia tavo dalis.”
„Tai prisiminsiu visą gyvenimą. Mane sujaudino svetimo žmogaus gerumas”, – sakė L. Fofana.
Iš Malio vienas sunkvežimio vairuotojas keliautoją nuvežė iki Dramblio Kaulo Kranto.
Libaras, pasiklausinėjęs žmonių, viename viešnamyje rado savo dėdę. Šis atvykėliu pasirūpino ir įkurdino pas save. Libaras trejus metus dirbo juodus darbus, tikėdamasis sukaupti pinigų bilietui iki Europos.
Bet legaliai patekti į Prancūziją ar Šveicariją reikėjo gauti vizą. O tam reikėjo įstoti į kokią nors vienos ar kitos šalies aukštąją mokyklą.
Ten Libaro niekas nenorėjo priimti, nes jis neturėjo brandos atestato. Po ilgų paieškų vaikinas susirado aukštąją inžinerijos mokyklą Šveicarijoje, į kurią galėjo įstoti išlaikęs egzaminus.
Pirmaisiais metais neįstojo, nes jam trūko žinių ir išsilavinimo. Šveicarai jau norėjo Libarą išsiųsti iš šalies, tačiau vienas žmogus jam patarė pasisamdyti advokatą. L. Fofana teisininkams neturėjo pinigų.
Atvykėlis susipažino su vienu Jungtinių Tautų organizacijos atstovu, kilusiu iš Gvinėjos. Tai nebuvo svarbus pareigūnas, bet jis nuvedė Libarą pas jauną advokatę. Ši sutiko nemokamai atstovauti Libarui teisme ir užginčyti Šveicarijos sprendimą išsiųsti jį iš šalies.
Bylą pavyko laimėti. Buvo gautas leidimas pasilikti Šveicarijoje vienus metus. Per tą laiką Libaras stropiai mokėsi ir sėkmingai įstojo į aukštąją mokyklą.
„Gavau Šveicarijos vizą – mažą popieriuką, kuris kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Būdamas politinio kalinio sūnus neturėjau jokių dokumentų”, – pasakojo L. Fofana.
Tačiau baigus aukštąją mokyklą jo laimės dienos baigėsi. Inžinierius negalėjo dirbti, nes nepavyko gauti Šveicarijos piliečio paso. Valdžia jį išsiuntė iš šalies.
Taip Libaras atsidūrė Šveicarijos pasienyje esančiame Prancūzijos mieste Amase, dirbo įvairius darbus, kuriems nereikėjo didelės kvalifikacijos.
Rašytoju L. Fofana tapo dėl nelaimingo atsitikimo. Jau gyvendamas Marselyje jis nuėjo į grupės U2 koncertą. Tačiau stadione įsitaisė netinkamoje vietoje, arti garso kolonėlių.
Stiprus garsas padarė nepataisomą žalą. L. Fofana beveik apkurto.
Klausos sutrikimas jį stipriai paveikė. Pasikeitė Libaro pomėgiai. Buvęs melomanas, atvirai ir nuoširdžiai su žmonėmis bendravęs vyras užsidarė savyje. Vienintelė atgaiva jam tapo knygų skaitymas.
L.Fofana buvo priverstas susidraugauti su vienatve, susikūrė savo pasaulį, kuriame jautėsi saugus. Jis ėmė užrašinėti savo jausmus, išgyvenimus ant popieriaus. Kūrė įvairias istorijas. Tai buvo tarsi savotiška terapija, nes jaunas vyras labai silpnai girdėjo tik dešine ausimi ir tuo metu dar nemokėjo skaityti iš lūpų.
Vienas žmogus Libarui pasiūlė dalyvauti novelių konkurse. Marselyje Libaras laimėjo pirmąją vietą, o Prancūzijoje – septintąją.
„Man buvo labai skaudu, kad nepavyko laimėti. Susirinkau visas savo parašytas noveles ir ruošiausi nešti į leidyklą, kad ši išleistų knygą. Bet vienas žmogus paaiškino, kad noveles gali spausdinti tik žinomi rašytojai, išleidę garsių romanų ir susikūrę vardą.
Tuomet aš dvi noveles išplėčiau iki romano ir rankraštį išsiuntinėjau į didžiausias Prancūzijos leidyklas”, – savo istoriją pasakojo L. Fofana.
Po dviejų mėnesių Libaras sulaukė skambučio iš vienos garsiausių Prancūzijoje leidyklų „Galimar”.
Taip prasidėjo jo literatūrinis kelias. 2004 metais pasirodė pirmasis jo romanas.
Per aštuonerius metus L. Fofana išspausdino penkis romanus. Jo knygos yra sulaukusios pripažinimo ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose šalyse. L. Fofana iki šiol dirba tik su „Galimar” leidykla.
„Aš nesu literatas, bet juk sakoma, kad žmogaus galimybės yra neišsemiamos. Todėl manau, kad jei turi nors mažytį talentą, reikia labai daug dirbti ir jį išlavinsi. Aš tai darau kasdien. Dievas man davė šią galimybę ir todėl turiu įrodinėti, kad esu jos vertas.
Kūryba nėra tai, ką galima įgyti amžinai. Tai gali būti laikina, bet aš, norėdamas išvengti to laikinumo, dirbu kasdien”, – kalbėjo L. Fofana.
Knygoje „Mirštančių lapų šauksmas” pasakojama istorija apie revoliuciją, skurdą ir žmones, kurie priversti gyventi ir išlikti visuotinio chaoso sąlygomis.
Žiauraus ir drauge poetiško pasakojimo veiksmas prasideda 1970 metais Gvinėjoje. Tai romanas apie meilę, ilgesį, jausmus, kurie neišnyksta net tuomet, kai jiems, regis, gyvenime visiškai nebelieka vietos.
Romane pasakojama istorija pagrįsta tikrais įvykiais. L. Fofana ją išgirdo iš savo tėvo, su kuriuo susitiko nesimatęs 25 metus.
Knygoje aprašoma ir raupsais sergančios, tragiško likimo moters Sali, pagimdžiusios kūdikį ir tuoj pat jį praradusios, istorija.
„Tokią moterį esu sutikęs tikrame gyvenime. Ji ropojo remdamasi alkūnėmis ir keliais, nes jos rankų ir kojų galūnės buvo žaizdotos.
Ant nugaros ji nešėsi gražų kūdikį. Tą akimirką aš užmiršau, kad visiems reikia meilės, ir pagalvojau, kaip tokia baisi moteris gali turėti tokį gražų kūdikį.
Vėliau šios minties pasigailėjau. Raupsuotoji moteris taip pat turi teisę mylėti ir būti mylima. Nežinojau jos gyvenimo istorijos, bet iš pagarbos žmoniškumui jos paveikslą įdėjau į savo knygą”, – pasakojo rašytojas.
Išleidęs romaną apie savo tėvynainius rašytojas pasidomėjo, ar Gvinėjos gyventojai turi galimybę įsigyti knygą. Paaiškėjo, kad daugeliui Gvinėjos gyventojų tai yra per brangu. Tačiau L. Fofanos kūrybą žino kitų šalių gyventojai.
„Sėkmei svarbiausia – tikslas. Jei neturite tikslo, pinigai nepadės. Reikia nusiteikti, kad norite ką nors nuveikti bet kokia kaina. Tuomet siekdami tikslų sutiksite geranoriškų žmonių”, – patikino svečias iš Prancūzijos.
Šiuo metu pagrindinis jo gyvenimo tikslas – būti laimingam.
„Kasdien pastebiu ir vertinu mažus dalykus. Didžiausia laimė, kai neįvyksta jokių nelaimingų atsitikimų”, – kalbėjo L. Fofana.