Lietuvos kino teatruose rodomi du filmai, kuriuose vaidina “Oskaro” laureatė Ch. Theron. Tai — režisieriaus Ruperto Sanderso nuotykių drama “Snieguolė ir medžiotojas” bei Ridley Scotto fantastikos juosta “Prometėjas”.
Ch. Theron pasakoja apie keistus savo darbus, norą plaukti prieš srovę ir didžiausią gyvenimo vaidmenį — praėjusių metų lapkritį ji įsivaikino berniuką, vardu Jacksonas.
— Kaip sekasi jaunai mamai?
— Atsakymas trumpas: puikiai. Visai nebaisu.
— Ar kas nors jus gąsdina? Atrodote bebaimė.
— Kai esu viena, tai bebaimė, o kai į mane teatro scenoje žiūri 200 žmonių, darosi baisu.
— Ar galite kartu su publika kino teatre žiūrėte filmus, kuriuose vaidinate?
— Žinoma, man visai nekeista. Žiūriu kaip ir visi, nes ten ne aš, o mano darbas. Riba — labai aiški.
— Kodėl išvis jums parūpo karalienės Ravenos vaidmuo filme “Snieguolė ir medžiotojas”?
— Visada patiko įprastus dalykus apversti aukštyn kojomis. Ravena emociškai yra visiškas jovalas. Prisimenu, kai dar svarsčiau apie vaidmenį, vėlai naktį pažiūrėjau trilerį “Septyni” ir pamaniau: jetau, ta Ravena yra genties žudikė maniakė!
Be to, niekada nevaidinau milžiniško biudžeto filme, su tokiais specialiaisiais efektais. Be galo įdomu.
— Ar nesunku iš “Jaunos pilnametės” per “Snieguolę ir medžiotoją” pulti į “Prometėją”? Skirtingi vaidmenys, labai skirtingi režisieriai.
— Kaskart pradedi nuo nulio. Juk negali į naują darbą ateiti su senojo šleifu. Kaip tik būtų nemalonu imtis naujo vaidmens ir pamatyti, kad visi atrajoja tą patį, ką neseniai jau prarijai.
— R.Sanderso pasaka “Snieguolė ir medžiotojas” ekranus pasiekė beveik tuo pat metu, kaip ir R.Scotto “Prometėjas”, kuriame kosminio laivo gyventojai blaškosi po visatą ieškodami žmonijos ištakų. Šio filmo biudžetas irgi labai didelis, o efektai gal net labiau stulbina. Ko jūs visi tame laive vienas į kitą šnairuojate?
— Jei pasakysiu, teks jus nužudyti. Taip, paslapčių ten begalė. Visiems nejauku, nes vienas kito nepažįstame ir nepasitikime.
Mano vaidinama Mereditė Vikers yra paslaptinga, šalta korporacijos prievaizdė, kuriai, atrodo, smagu visus varyti į neviltį. To negalima, ano negalima.
Ji netiki misija, ji — ne mokslininkė, ji tiesiog prižiūri, kad viskas vyktų pagal planą. Vis dėlto tikrųjų jos tikslų išduoti negaliu.
— Visa komanda prabunda po dvejų metų skrydžio ir vemia, o jūsų Mereditė daro atsilenkimus. Geležinė moteris? Robotė?
— Turiu padėkoti R.Scottui už suteiktą progą. Pagal scenarijų mano herojei trūko paslaptingumo, ji buvo tiesiog griežta viršininkė. Tada režisierius sugalvojo man fizinės veiklos, kuri pasako daug daugiau negu žodžiai.
Dėl jos bjaurumo R.Scottas prašydavo, kad užsukčiau į filmavimo aikštelę net jei tądien ir nedirbdavau. Klausiau jo, ką ten veiksiu, o jis pasakė: “Stovėk kur nors kampe ir tykok.”
— Jei jau prakalbome apie tykojimą, tarp jūsų, žmonių, yra ir vienas androidas, kurį vaidina Michaelas Fassbenderis. Jam tuos dvejus metus miegoti nereikėjo, jis veikiausiai slampinėjo po laivą. Ką jis veikė?
— O kas dabar žino? Kiek peno fantazijai! Šiurpas krato.
— Karalienė Ravena iš “Snieguolės ir medžiotojo” sportu neužsiima, bet irgi išreiškia save per judesį — nesustoja nė akimirkai.
— Judesiais buvo reiškiamas skubėjimas, nekantrumas. Man labai rūpėjo suvokti, kodėl karalienė Ravena kraustosi iš proto. Iš pradžių nesupratau nei jos piktumo, nei pamišimo. O paskui suvokiau, kad jos nemirtingumas priklauso nuo to, ar bus rasta Snieguolė.
Karalienė nieko negali daryti, ji įstrigusi toje pilyje. Tokiai moteriai negalėjimas nieko veikti yra tiesus kelias į beprotybę.
Čia kaip Jackas Nicholsonas “Švytėjime” — sėdi uždarytas kalnų trobelėje, apimtas karšligės... Supratau, kad Ravenai būtina bent judėti. Toje salėje, kur židinys ir veidrodis, ji turi daugiau energijos.
Kai ji aprimsta, nebejuda, tiesiog skaudu žiūrėti. Tartum matytum iš prigimties judrų gyvūną, pavyzdžiui, katiną, pasmerktą nejudėti.
— Vieną akimirką per vestuves karalienė Ravena į Snieguolę pasižiūri taip, tarsi ši būtų grobis.
— Iki pažinties su Snieguole karalienė Ravena buvo išmokusi pavergti vyrus. Moterys jai netrukdydavo, iš jų Ravena semdavosi stiprybės. O pamačiusi Snieguolę suprato, kad ši mergina kitokia, kad kada nors ji pranoks ją.
— Tas karalienės blaškymasis tarsi po narvą labai įdomus, jūs jau esate vaidinusi daug tokių į nelaisvę pakliuvusių moterų, vienišų ir nelaimingų.
— Neseniai išgirdau, kad žmones skiria vienintelis dalykas — vieni yra ar buvo labai mylimi, kiti — ne.
Mūsų kūnai prisitaikę išgyventi daug, bet troškimas būti mylimam toks didžiulis, kad gali mus sužaloti.
Kai kurie žmonės išmoksta atsiriboti nuo nesėkmių ar tiesiog sveikiau jas vertina, lengviau susitaiko su praeitimi. Kitiems tai sekasi prastai. Iš noro būti mylimam galima padaryti baisių dalykų.
— Jūsų herojės ne kartą troško bet kokio kontakto su kitu žmogumi.
— Mane traukia personažai, kuriuos sunku pamėgti. Yra mielų žmonių, prie kurių kiti limpa kaip musės prie medaus, tačiau yra tokių, kurie, rodos, stengiasi, kad jų niekam neprireiktų. Tenka pralaužti jų apsauginį skydą. Visuomenei paprasčiau nuo tokių atsiriboti.
Žmonės nėra išrankūs. Moteriški personažai — arba madonos, arba paleistuvės. Jei kokia aktorė pabando pasikapstyti giliau, o publikai tai patinka, ji pajunta kažkokį saitą su ta “pabaisa”, visus ištinka kone šokas.
Jaunos aktorės bijo neįtikti. Jei joms pasako, kad žiūrovai nesitapatins su vaidmeniu, jos nuleidžia rankas. Bet pakanka žmonėms numesti kokį tiesos kaulą ir pamatysite, kaip jie puola.
— Buvome susitikę, kai filmavotės “Monstre”. Tuomet nerimavote dėl filmo, kuriam buvote atidavusi daug jėgų.
— Rizika buvo didžiulė, filmas turėjo arba būti labai geras, arba visiškai niekam tikęs. Tarpinio varianto nebuvo.
Tačiau po tokio darbo supranti, kad nori naujų iššūkių, norisi to nepatogumo, kuris verčia suktis. Man gaila, kad karalienei Ravenai nebuvo skirta daugiau iškreipto humoro.
— Bet kai Ravena kalbasi su veidrodžiu, nejučia pagalvoji: visos tos tragedijos vyksta tik jos vargšėje galvoje.
— To mes ir siekėme. Man visada atrodė, kad tai pasąmonė, o ne stebuklingas veidrodis su ja kalbasi.
— Koks jausmas, kai ištari: “Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?”
— Tie žodžiai sakyti milijonus kartų. Bandžiau juos ištarti su pamišimu, baime, motinišku švelnumu. Juk tas veidrodis suteikia Ravenai vienintelius ją tenkinančius santykius, tačiau jie labai nesveiki.
— Žmonės ekrane su veidrodžiais kalbėjosi begalę kartų.
— Taip. Režisierius sugalvojo bronzinį veidrodį, kuriame sunku išvysti savo atvaizdą. Jis liejasi tarsi skysta bronza, įgaunanti vyro pavidalą ir balsą.
Man regis, Raveną iš proto varo ne vystantis grožis, bet grožio suteikiamos valdžios netekimas.
Jai motina aiškino: kol būsi jauna ir graži, visi tavęs geis, o geidulių kupinus žmones lengva valdyti.
— Karalienė Ravena yra puikus pavyzdys, kaip žmogus dėl išvaizdos ir įvaizdžio nueina baisiausiu keliu. Kas jums yra grožis?
— Man pasisekė, kad motina įskiepijo, jog visi laimėjimai turi būti grįsti realiais darbais, o ne išvaizda. Įpusėjau ketvirtą dešimtį, veidrodyje matau besikeičiantį veidą, tarsi kitas žmogus būtų.
Pasikeitus veidui ir kūnui keičiasi viskas aplinkui.
Mano darbe išvaizda — svarbu. Neapsimetu, kad man nerūpi raukšlės. Būna, kad pasižiūriu į veidrodį ir prisižadu nusipirkti gero kremo.
Apie plastines operacijas kol kas nesvajoju. Bet nežinau, ką pasakysiu po 10 ar 20 metų. Tikrai nesitaškau pareiškimais “niekada”. Nesakau, kad dėl išvaizdos kamuojuosi, bet būna, kad pasižiūriu į veidrodį ir pasakau: “Na, jau nebe tas...”
— Gal tie pokyčiai ir paskatino įsivaikinti berniuką?
— Senų seniausiai supratau, kad savo likimo nesuvaldysi. Juk vos tik įsivaizduoji esąs pasaulio šeimininkas, kas nors ima ir pastato į vietą.
Niekada neturėjau penkmečio plano. Visada žinojau, kad norėsiu vaikų. Biologinis laikrodis tiksėjimu irgi nevargino, nes visada norėjau įsivaikinti. Nesakau, kad nenoriu savų. Jei palankiai susiklostytų aplinkybės, norėčiau.
Mama neseniai rado mano laišką, kurį rašiau būdama aštuonerių metų. Jame klausiau, ar ji negalėtų manęs nuvežti į našlaičių prieglaudą, nes noriu įsivaikinti mažylį.
Neprisimenu, ar norėjau vaiko, ar broliuko, bet tokio amžiaus jau žinojau, kas yra įvaikinimas. Įvaikinimo procesas nemalonus, bet kai gauni į rankas mažylį, viską pamiršti.
— Ar vaikas leidžia išsimiegoti?
— Šaunus vaikas. Kol kas viską darau pati, neturiu auklės ir niekam jo nepalieku, išskyrus tris kartus, kai turėjau išvykti.
Draugės nesupranta, kodėl neieškau pagalbininkės. Juokais atsakau, kad kai užaugs, turėsiu ką jam prikaišioti — bemieges naktis.
Aišku, negalėsiu kaip mano motina kiekvieną mielą dieną priminti, kad ji mane gimdė 36 valandas.