Prieš pradėdama pasakoti apie save liekna šviesiaplaukė suomė pasidalino įspūdžiais iš pasivaikščiojimo po Vilnių. Rašytoja jau buvo spėjusi paragauti ir lietuviškų patiekalų, jai patiko krosnyje keptas bulvių plokštainis.
Lietuvoje K. Utrio lankėsi trečią kartą. Kiekviena viešnagė į atmintį įsirėžė skirtingai.
Pirmoji kelionė buvo 1991 metų pavasarį, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
„Tai buvo kritiškas laikotarpis jūsų šaliai. Į Vilnių atvykau autobusu su suomių rašytojų grupe. Keliai buvo užversti barikadomis, sunku buvo įsigyti maisto. Lietuviai rašytojai džiaugėsi mūsų apsilankymu, nes stiprinome jų tikėjimą ir viltį.
Antrą kartą Vilniuje buvau prieš ketverius metus. Pasijutau lyg kitoje planetoje: gyvenimas čia pagerėjęs, žmonės laimingesni, senamiestis restauruotas”, – pasakojo Kaari.
Tuo metu rašytoja rinko medžiagą naujam romanui, kuris dienos šviesą išvydo 2009 metais.
Pažintis su istorinėmis ir architektūrinėmis Vilniaus vertybėmis suomę įkvėpė naujame romane, kuriame veiksmas vyksta XIX amžiaus viduryje, paminėti ir mūsų šalį. Vienas romano veikėjų – Rusijos caro armijos karininkas knygoje dalinasi prisiminimais apie karinius veiksmus, vykusius Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje.
Trečioji viešnagė Vilniuje taip pat dovanojo nemažai įspūdžių, kuriuos ji ketina panaudoti vienoje savo knygų.
K. Utrio užaugo tarp knygų ir rašytojų. Jos tėvas buvo leidyklos savininkas, o motina – žurnalistė ir vertėja. Namuose buvo sukaupta apie 4000 knygų.
Smulki, nedidelio ūgio Kaari vėliau už savo bendraamžius išmoko skaityti, nes jos regėjimas buvo silpnas. Mergaitė žiūrėdavo į knygos puslapius, bet žodžiai jai atrodydavo išskydę, tarsi lietaus išplauti.
Tik po kurio laiko suaugusieji suvokė, jog Kaari nepajėgia perskaityti nė žodžio ne dėl kvailumo, o dėl to, kad nemato. Mergaitė gavo akinius ir beregint žiniomis prisivijo bendraamžius.
Viena pirmųjų jos perskaitytų knygų buvo apie senovės Egiptą. Pusantro tūkstančio puslapių knygą aštuonmetė susidomėjusi skaitė pusmetį. Jau vaikystėje ji nutarė, kad studijuos istoriją.
Po studijų Helsinkio universitete K. Utrio pasinėrė į mokslinę veiklą.
„Kodėl susidomėjau viduramžiais? Manau, kad viduramžių žmogus – tai išgrynintas dabartinio europiečio paveikslas. Jo nevaržo etikos, moralės, mandagumo taisyklės”, – aiškino rašytoja.
Kūrybos mūza jai ant kelių nutūpė ne iš gero gyvenimo. Baigusi išsvajotus istorijos mokslus Kaari ilgai nerado tinkamo darbo. Tuomet nutarė pabandyti parašyti istorinį romaną, tikėdamasi užsidirbti pragyvenimui ir nusipirkti automatinę skalbyklę.
K. Utro buvo 26-eri, kai dienos šviesą išvydo jos pirmasis romanas. Skaitytojų vertinimai buvo geri, ir tai paskatino Kaari rašyti toliau.
„Įsimylėjau rašymą ir be kūrybos negaliu gyventi. Džiaugiuosi, kad pavyko suderinti du malonumus – iki šiol tyrinėju istoriją ir surinktą informaciją apie tam tikro laikotarpio buitį, papročius, politinę situaciją panaudoju romane, o kartu leidžiu fantazijai nevaržomai lietis”, – džiaugėsi Kaari.
Įkvėpimo rašytoja semiasi iš suomių folkloro, islandų sagų, bizantiškų istorijų.
„Savo esybe žmogus mažai pasikeitė per pastarąjį tūkstantį metų. Tik tiek, kad viduramžių žmogus savo norus ir geismus reikšdavo atvirai. Dažniausiai kaip šaudavo į galvą, taip ir pasielgdavo, todėl apie senovės žmones įdomu rašyti. O šiandienis vakarietis linkęs tramdyti jausmus ir emocijas geležinės valios pastangomis”, – kalbėjo rašytoja.
Dažnai rašytojai kūryboje naudojasi savo patirtimi, bet K. Utrio savo gyvenimą vadina nuobodžiu.
„Aš kuriu personažus, kurių gyvenimas ką nors manyje atliepia. Kuriu jiems įspūdingą likimą, kuris yra didingesnis už patį gyvenimą. Prikaustančioje istorijoje verda aistros, tvyro kančia, išryškėja atkaklumas, taip pat yra viską nugalinti meilė”, – kalbėjo K. Utrio.
Kurdama rašytoja prisiriša prie personažų. Kai turi su jais atsisveikinti, pasijunta taip, tarsi laidotų būrį artimų draugų.
„Tokius sunkius išgyvenimus patiria daugelis autorių. Vieni pradeda gerti, kiti paskęsta depresijoje. Dažniausiai tuo metu knyga jau būna išvydusi dienos šviesą, rašytojui reikia susitikti su skaitytojais.
Aš sąmoningai savo knygas stengiuosi užbaigti pavasarį. Nuo slogių minčių bėgu prie žemės ūkio darbų – darže kasu lysves, sodinu daržoves, gėles. Taip išvengiu alkoholinio etapo”, – aiškino suomė.
– Už pirmos knygos honorarą nusipirkote skalbyklę. O kaip išleidote kitus honorarus?
– Beveik visas pelnas, gautas už romanus, buvo panaudotas mūsų senam rąstiniam namui išlaikyti ir remontuoti. Mudu su vyru, leidyklos savininku ir publicistu, gyvename šimtą kilometrų nuo Helsinkio, vidury miškų stūksančiame mažame kaime.
– Rašote kasdien, o ne tik tada, kai aplanko mūza?
– Rašytojui reikia laikytis disciplinos. Gali atrodyti, kad rašant romaną niekas nepasikeis, jei dirbsi pagal nuotaiką, bet tada labai lengva užsikrėsti tinginyste.
Atsikėlusi einu į mišką. Vaikštau apie valandą. Po to sėdu prie kompiuterio. Rašau iki vakaro su dviejų valandų pertrauka. Pirmą valandą su vyru pietaujame, o šeštą – vakarieniaujame. Maistą namuose visada ruošia vyras.
Darbus esame pasidalinę. Vyras yra atsakingas už virtuvę, būsto remontą, automobilių priežiūrą, šiukšles, o aš už visa kita – rūpinuosi drabužiais, skalbiniais, dulkių valymu. Kartą per savaitę ateina namų tvarkytoja.
Kartais dirbu trumpiau, nes noriu susitikti su draugais, vaikais, anūkais.
– O kaip kūrėte, kai sūnūs buvo maži?
– Kai vaikai lankė darželį, nebuvo labai sunku. Suomijoje puikūs darželiai, veikiantys ir kaimo teritorijose. Sunkiau buvo viską suderinti, kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą.
Iš mokyklos grįžusiems vaikams kasdien skirdavau valandą. Jie kitu metu be reikalo manęs negalėjo trukdyti.
Dabar du sūnūs dirba inžinieriais, o vienas – šeimos leidykloje.
– Jūsų romanuose vaizduojamos moterys yra stiprios, nežemiškos, apdovanotos antgamtinėmis galiomis. Kodėl mieliau rašote apie praeities moteris?
– Parašiau vieną romaną apie šių dienų menininkus, bet man jis nepatiko. Man įdomiau rašyti apie praeitį.
Tačiau esu išleidusi ne vieną mokslinę knygą apie moters gyvenimo pokyčius. Pastaraisiais amžiais moters padėtis Vakarų Europoje pasikeitė drastiškai. Tiems pokyčiams turėjo įtakos ir kontraceptikų atsiradimas.
– Esate vadinama feministe. Ar tas pasikeitimas, jūsų akimis žiūrint, akivaizdus ir šeimoje?
– Feminizmas man siejasi su žmogaus teisėmis. Feministas – moteris ar vyras, savo veikla siekiantis lyčių lygybės. Mano vyras irgi save vadina feministu.
Šiandienėje Suomijoje jauni vyrai imasi buities darbų ir rūpinasi vaikais. Bet tokie pokyčiai per kelerius metus neįvyksta – turi pasikeisti kartos.
Be abejonės, santykiai su vyru nemažai priklauso ir nuo moters, su kokiomis žaidimo taisyklėmis ji yra pasirengusi sutikti.
– Kitais metais minėsite santuokos keturiasdešimtmetį. Ar turite sėkmingų santykių receptą?
– Mudu su vyru daug ir nuoširdžiai kalbamės. Nepataikaujame vienas kitam, nelaikome užantyje nuoskaudų. Sakome, ką galvojame, bet nesibarame.
Namuose seniai esame pasidalinę darbus ir susitarę, kaip leisime ar taupysime pinigus. Manau, šie dalykai yra labai svarbūs šeimoje, todėl tai reikia aptarti santykių pradžioje.
Nors nesipykstame, esame labai skirtingi – mėgstame skirtingą muziką, vertiname skirtingus meno kūrinius ir knygas, be to, mums patinka skirtingas maistas, tačiau gerbiame vienas kito skonį ir nuomonę.
– Judu su vyru laisvalaikiu žvejojate?
– Jei suomių pora išplaukia į jūrą žvejoti tinklais, valtį irkluoja žmona. Vyras tikrina tinklus, be to, dažniausiai visą laiką bamba, kad žmona blogai irkluoja.
Tačiau mūsų šeimoje viskas kitaip. Mes plaukiame visiškoje tyloje ir net esame pagarsėję apylinkėse kaip tyliausiai žvejojanti pora. Taip laužome seną suomių tradiciją.
Kita vertus, nepakęsčiau, jei man būtų priekaištaujama, kad blogai irkluoju.
Kai buvau kokių aštuonerių, žvejodavau su tėvu. Aš irkluodavau, o jis traukdavo tinklus ir nuolat bambėdavo. Vieną dieną supykau ir įstūmiau irklus į jūrą. Teko ilgokai paplušėti, kol išgraibėme irklus iš vandens ir galėjome saugiai pasiekti krantą. Nuo to karto tėvas daugiau niekada man nebereiškė priekaištų dėl irklavimo.
O vyras net ir nebandė per žvejybą manęs kritikuoti.
Mūsų giminėje visos moterys yra labai orios ir savimi pasitikinčios. Mano močiutė buvo žymi moterų reikalų atstovė. Ji visada kartodavo, kad moteris už savo gyvenimą pati atsakinga. Jei ji savęs nevertina, tai ir niekas kitas jos nevertins.
Romanų herojės – stiprios moterys iš praeities
Suomijoje K.Utrio yra labai populiari, daug kartų apdovanota už kūrybą.
K. Utrio romanai verčiami į daugelį Europos kalbų. Rašytoja jau yra išleidusi per 50 knygų.
Istorinių romanų autorė savo kūriniuose sumaniai supina realius praeities įvykius ir išmonę. Jos romanai skaitytojus nukelia į galimai egzistavusį pasaulį, paslaptingą, kupiną legendų ir magijos. Pagrindinės herojės dažniausiai yra stiprios, nepalaužiamos moterys.
K.Utrio pagal išsilavinimą istorikė, domisi viduramžiais. Šis laikotarpis ir atsispindi lietuvių kalba išverstame romane „Varinis paukštis”.
Ši knyga – tarsi spalvinga kelionė po rūsčią praeities Europą. Pagrindinė herojė Terhen turi antgamtinių galių – moka sukelti vėją ir miglą. Mirus tėvui ji per Gotlandą keliauja į Kijevą, po to – į Konstantinopolį, vėliau pasiekia Vengriją ir Prancūzijos karaliaus dvarą. Europos žemėlapis – lyg kilimas, patiestas po jos kojomis, žengiančiomis tolyn – iki Anglijos, kur herojės gyvenimas pasisuka nauja įdomia vaga.
Tai antrasis suomių rašytojos romanas, išverstas į lietuvių kalbą. Pirmoji knyga „Ievos dukterys” pasirodė 1998 metais.