Daugybė muzikos apdovanojimų, minias klausytojų sutraukiantys koncertai, charakteringas įvaizdis, ypač vizitine kortele tapusi šukuosena ir ryškus makiažas, tapęs ne tik daugybės gerbėjų, bet ir dizainerių įkvėpimo šaltiniu, – A.Winehouse, regis, buvo laimės kūdikis.
Nepaisant sėkmingos karjeros, atlikėjos gyvenimą lydėjo depresija, skandalingas elgesys, priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio.
Ji mirė būdama vos 27 metų.
„Aš pralaimėjau karą dėl dukters”, – interviu Vokietijos žurnalui „Stern” ištarė Amy tėvas M.Winehouse’as.
– Praėjusių metų liepos 23-iąją jūsų duktė A.Winehouse buvo rasta negyva savo namuose Londono Kamdeno rajone. Kokie liko prisiminimai apie šią dieną? – pasiteiravo „Stern” korespondentas M.Winehouse’o.
– Tą dieną vis dar gaubia slegiantis, niūrus rūkas.
Išliko bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas. Buvau Niujorke, kai man paskambino Amy asmens sargybinis Andrew: „Mitchai, turi nedelsdamas grįžti.”
Iš karto supratau, kad įvyko tai, ko visada bijojau: mano duktė negyva.
– Anuomet ši žinia daugeliui žmonių sukėlė šoką, bet nenustebino.
– Visas pasaulis manė: Amy vis dar priklausoma nuo narkotikų, naktį nuošaliuose kiemuose juos šniaukščia ir vieną kartą perdozuos.
– Jūsų duktė jau daugelį metų garsėjo neprognozuojamu elgesiu dėl narkotikų.
– Tiesa yra kitoka. Prieš mirtį ji trejus metus buvo „švari”. Ji norėjo gyventi, o ne mirti. Jos būklė jau buvo pagerėjusi.
– Bet po jos mirties atlikti tyrimai nustatė: A.Winehouse mirė nuo apsinuodijimo alkoholiu. Jos kraujyje buvo aptikta 4,16 promilės.
– Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis ji patyrė du atkryčius – vėl įniko į alkoholį.
Antrą kartą gėrė dvi dienas ir jos kūnas nebeatlaikė.
– Atrodytų, kad tokią pasaulinio lygio žvaigždę kaip A.Winehouse kiaurą parą saugo gydytojų, vadybininkų ir asmens sargybinių komanda. Kodėl ji vėl pradėjo gerti?
– Bet kuris gydytojas gali pasakyti: tokie atkryčiai neišvengiami gydantis nuo alkoholizmo. Tai gali lengvai atsitikti.
Ką turėjau daryti? Uždaryti ją kambaryje ir išmesti raktą?
Atvirai prisipažinsiu: jeigu Amy būtų mirusi prieš ketverius metus, būčiau buvęs šokiruotas, bet nenustebintas. Tuomet ji dar buvo stipriai priklausoma nuo narkotikų.
Bet pastaraisiais metais Amy sveiko ir jos mirtis reiškia tragišką nelaimingą atsitikimą.
– Kada paskutinį kartą matėte savo dukterį gyvą?
– Prieš pat skrydį į Niujorką ji man paskambino labai susijaudinusi. Aš buvau jau pakeliui į orą uostą, bet ji privertė mane užsukti pas ją į Kamdeną.
Ji buvo radusi seną dėžutę su šeimos nuotraukomis, kuriose užfiksuoti gimtadieniai, išvykos į parką. „Pažiūrėk, koks buvau mielas vaikas”, – kartojo ji.
Regis, tarsi būtų žvelgusi į kitą gyvenimą, kurį jau prarado.
Ji buvo tiesiog kupina noro gyventi, kalbėjo, kad ištekės už savo draugo Rego, svajojo susilaukti vaikų.
– Jūsų duktė kovojo su valgymo sutrikimais ir priklausomybe nuo narkotikų, bet kartu turėjo didžiulį pasisekimą kaip dainininkė.
Ar galite paaiškinti, iš kur atsirado šis potraukis niokoti save?
– Dėl to kaltas Blake’as.
– Turite omenyje buvusį savo dukters vyrą Blake’ą Fielderį-Civilą.
– Taip, šis niekšas pripratino ją prie narkotikų.
Iki Blake’o, su kuriuo susipažino 2005-aisiais vienoje kavinėje prie biliardo stalo, Amy, galima sakyti, buvo kūdikis.
Taip, ji kartais išgerdavo taurę vyno, nes bijojo eiti į sceną.
Išgerdavo ne daugiau nei kiti menininkai. Užtraukdavo marihuanos. Aš tam nepritariau, bet nieko nesakiau.
Bet tokių narkotikų kaip heroinas ar krekas nevartojo.
– Ar B.Fielderį-Civilą kaltinate dėl dukters mirties?
– Ne, jis dėl to neatsakingas. Bet jis padarė Amy liguistai priklausomą nuo narkotikų, nuolatos ja manipuliavo.
– Ar jūsų duktė ir pati neieškojo kraštutinumų?
– Taip, Amy savo asmeninę dramą suvokė kaip meną.
Ji sakė: „Geriausiai kurti galiu tuomet, kai esu dugne.”
Man tai atrodė siaubinga, bet ji kitaip negalėjo.
– Amy ir Blake’as buvo susituokę dvejus metus. 2011 metų birželį jis dėl įsilaužimo buvo nuteistas 32 mėnesius kalėti. Kada su juo susipažinote?
– Daugumai tėvų pirmasis dukters draugas neįtinka. Bet Blake’as buvo tikras siaubas – blogio įsikūnijimas, šėtonas. Jis man tiesiai tėškė: „Man patinka narkotikai ir aš neketinu jų atsisakyti.”
Buvau priblokštas. Amy akimis žiūrint, Blake’as buvo kone jos angelas sargas. Jis parūpindavo narkotikų, kad ji nekentėtų nuo abstinencijos simptomų.
Jis buvo lyg mesijas, prisiėmęs jos skausmą. Jis valdė ją.
– Kodėl jūsų dukteriai tik taip vėlai pavyko išsilaisvinti iš pragaištingų santykių?
– Niekas negali padėti nuo liguisto potraukio kenčiančiam žmogui, jei jis pats sau nepadeda. Kai kurie žmonės man visiškai rimtai patarinėjo: „Mitchai, nupirk didelį namą kaime, uždaryk jame Amy ir duok jai tris kartus pavalgyti. Ten niekas negirdės jos šauksmų. Ateis laikas ir ji pasveiks.”
Kokia nesąmonė! Amy būtų išprotėjusi arba nusižudžiusi.
Joks tėvas nebūtų taip pasielgęs su dukterimi. Amy vėl atsirado šansas gyventi, kai Blake’as sėdo į kalėjimą.
– Ar esate matęs, kad į narkotikus įjunkusi duktė yra ant mirties slenksčio?
– Kartą aplankiau Amy 2008-ųjų vasarą. Pilku veidu ji sėdėjo ant lovos krašto ir gaudė orą. Iškviečiau greitosios pagalbos gydytoją. Amy gargėjo, sunkiai alsavo, duso.
Paguldžiau ją ant žemės, paverčiau ant šono, bet ji kvėpavo vis sunkiau ir aš puoliau į paniką. Pagaliau atvyko greitosios pagalbos gydytojas ir pasakė, kad kvėpavimui palengvinti reikia įkišti kažkokį prietaisą į kaklą. Bet įspėjo, kad gali pažeisti ir balso stygas.
„Darykite! – surikau aš.
Vėliau ligoninėje paaiškėjo, kad Amy plaučiai jau pažeisti. Tai buvo niūriausias laikas. Tada tikrai maniau, kad Amy gali mirti bet kurią akimirką.
– Kas pagaliau paskatino jūsų dukterį atsisakyti narkotikų?
– Ji norėjo gyventi, ji norėjo vėl dirbti, kurti muziką, stovėti scenoje, dainuoti – daryti tai, kas jai patiko ir už ką ją mylėjo milijonai žmonių.
– Per paskutinį koncertą Belgrade 2011 metų birželį ji svirduliavo po sceną ir nepataikydavo į natas.
– Dar iki turnė jai pasakiau: „Amy, tai krūva koncertų! Neprivalai nieko daryti, gali ilsėtis.” Tačiau ji vėl norėjo ką nors veikti.
Jai pabodo sėdėti namuose, skaityti po keturias knygas per savaitę arba spoksoti į lubas. Jai reikėjo kūrybos, kad vėl pajustų gyvenimo skonį.
– Dabar parašėte labai asmenišką knygą „Mano duktė Amy”. Kodėl?
– Ši knyga padėjo man įvertinti sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį. Pajamos iš knygos atiteks mano įkurtam A.Winehouse jaunimo paramos fondui.
Taip dukters mirtį noriu paversti kuo nors pozityviu.
– Ar jūs, kaip tėvas, taip pat jaučiate atsakomybę dėl savo dukters mirties?
– Kartais atrodo, kad buvau per minkštas ir nuolaidus. Bet tik tas, kas susidūrė su patekusiu į užburtą liguisto potraukio ratą šeimos nariu, gali suvokti, koks esi silpnas ir bejėgis.
Galėjau Amy apsaugoti, bet ne išgelbėti.
Mušdavausi su narkotikų perpardavinėtojais, kuriuos užklupdavau jos namuose. Prie namų pastačiau apsauginius, kurie tikrintų visus, einančius pas Amy.
Bet narkotikų perpardavinėtojai naktį kreko pakelius permesdavo per mūrinę sodo tvorą. Tai buvo karas, kurio negalėjai laimėti.
– Ar pasiklausote dukters atliekamos muzikos?
– Ilgą laiką negalėjau – slėgė pernelyg didelis skausmas.
– O kaip dabar?
– Klausausi ir neatsiklausau. Gal tai skamba ir keistai, bet tik po dukters mirties suvokiau, kokia puiki atlikėja ji buvo.
Juk tėvas į savo dukterį visada žiūri kitaip.