Net jei visuomet buvote abejingas briliantams, pabendravęs su E. Katzu užsigeisite pasimatuoti papuošalą su šiuo brangakmeniu. Ar bent apsilankyti jo įkurtame Deimantų muziejuje Vilniuje. Tai pirmasis toks muziejus Rytų Europoje.
Kodėl E.Katzas pasirinko būtent Vilnių?
„Nes čia gimiau ir augau. Į Izraelį išvykau su tėvais 1967 metais, buvau jau paauglys, tad viską gerai prisimenu. Mano mama iki šiol puikiai kalba lietuviškai. Trys dukterys, nors daug keliauja po visą pasaulį, žavisi Vilniumi, Druskininkais, Palanga”, – pasakojo brangakmenių specialistas.
Kodėl tuomet jo tėvai išvyko iš Lietuvos? Tai verslininkui skaudi tema, kurios geriau neliesti. Todėl, kad po karo ir pokario audrų nebeliko nei namų, nei giminių.
Gal todėl E.Katzas taip spėriai kabinosi į gyvenimą. Deimantų muziejuje kabo nespalvotos jo ir žmonos Trianos nuotraukos. Jose – Elis dvidešimtmetis jaunuolis, jau šlifuojantis deimantus. Tą patį daro ir jaunutė jo mylimoji šešiolikametė būsima žmona.
E.Katzas jaunystėje įgijo lėktuvų mechaniko specialybę. Bet draugai iš deimantų verslo pasaulio sužavėjo jį brangakmeniais. Pirmus kelis tūkstančius dolerių verslui Elis pasiskolino iš tėvo ir pamažu pradėjo verslą.
Per daugybę darbo metų E.Katzas sukaupė ne tik didelę patirtį. Deimantų pasaulyje ne mažiau svarbu ir reputacija. Pavyzdžiui, Izraelio deimantų biržoje rankos paspaudimas yra kur kas svarbiau už parašą, sutartį ar kitokį dokumentą.
– Greičiausiai sukantis tokiame versle tenka susidurti ir su abejotinos reputacijos žmonėmis?
– Jeigu žmogus man ką nors bjauraus iškrečia ar pajuntu, kad gali iškrėsti, su tokiu daugiau nesusitinku.
Žinoma, gyvenime būna visko, žmogus gali ir suklysti. Tada aš suteikiu galimybę pasitaisyti. Bet šiaip esu griežtai dėl to nusistatęs. Kitaip dabar negalėčiau užsiimti savo mėgstama veikla – juvelyrika, deimantais.
– Ar nesulaukiate priekaištų, kad Deimantų muziejus duris atvėrė tuomet, kai žmonėms visai ne briliantai rūpi?
– Svarbiausia – nepanikuoti. Be to, juk nebūtina briliantus pirkti. Kai žmogui liūdna, negera, kai jaučiasi prislėgtas, jis gali užeiti į muziejų. Deimantai susiję su istorija. Jau vien todėl verta pasidomėti, koks ilgas kelias nuo neišvaizdaus iškasto deimanto, kurį radę net nepakeltumėte, iki akinamai žėrinčio brilianto.
Išsilavinęs žmogus domisi daug kuo – politika, menu, sportu, maisto kultūra. Tad Deimantų muziejus – puiki proga susipažinti su dar viena įdomia sritimi.
Juk nebūtina pirkti brilianto už keliasdešimt tūkstančių litų. Turime ir mažų briliantų už keturiasdešimt litų.
Manau, tai gera investicija. Dovanoti briliantą moteriai – tai ne tik ją papuošti, bet ir pasirūpinti jos ateitimi.
Per daugybę metų nesutikau nė vienos moters, kuriai briliantas nebūtų pakėlęs nuotaikos. Tokia jau šio brangakmenio prigimtis, ne veltui senovės graikai jį pakrikštijo Adamo (išvertus iš graikų k. – nenugalimasis) vardu.
Vos pasimatavusi papuošalą su briliantu moteris pradeda šypsotis. Šis akmuo suteikia pasitikėjimo, įkvepia, pakelia nuotaiką – moteris tampa žaismingesnė.
– Jūsų veiklos sritis glaudžiai susijusi su dideliais pinigais. Gal galėtumėte patarti, kaip sukaupti reikiamą sumą briliantui?
– Negyventi godulio išplėstomis akimis – kaip visko noriu! Jei šiandien negali sau ko nors leisti, nejausk dėl to gėdos. Pradėk nuo mažo. Kad ir kelias dešimtis litų kainuojančio brangakmenio. Tai vers žmogų gerai jaustis. Džiugus vidinis nusiteikimas, kai šypsaisi be priežasties, – labai galinga jėga ir energija, padedanti gyvenime daug nuveikti.
– Bet juk ne daiktai mus turi džiuginti!
– Tai turtinkite savo vidų, bet pasaulis taip jau sukurtas, kad teigiamų emocijų mums suteikia ir materialūs daiktai. Žibantis ant piršto žiedas su briliantu tikrai jūsų vidinio grožio nenustelbs – jį dar labiau paryškins.
– Maniau, kad norint puoštis brangiais papuošalais ir aplinka turėtų būti atitinkama – rūbai, namai, automobilis.
– Niekada nepamiršiu vienos užsienio diplomatės, kuri buvo pasipuošusi briliantu ir mūvėjo džinsus. Ir tame įvaizdyje nebuvo justi jokios priešpriešos.
Mano žmona net ir rytą, ruošdamasi dienai ir vilkėdama chalatą, pasidžiaugia briliantiniais papuošalais, dabinančiais jos rankas ar žibančiais ausyse. Tai jai kuria gerą nuotaiką.
Kita vertus, nedera į kavinę ar parduotuvę eiti su itin brangiu išskirtiniu papuošalu. Vieni papuošalai yra skirti dienai, kiti – iškilmingam vakarui.
Izraelyje daug švenčių ir mūsų moterys turi daug progų puoštis. Tad šį meną yra gerai įvaldžiusios. Todėl jos tokios pasitikinčios ir išdidžios, kad nuo ryto iki vakaro dabinasi tikrais papuošalais.
Pati palyginkite, kas geriau – netikras žybsintis stikliukas ar briliantas. Kaip jūs jaustumėtės? Nešiodama pirmąjį tikriausiai kuklintumėtės, o pasipuošusi kitu eitumėte išdidžiai pakelta galva.
– Jūsų šeimos moterys turbūt turi puikių papuošalų?
– Žmonai iki šiol dovanoju briliantus, tokios dovanos jai nenusibosta. Jei vis dėlto koks nors papuošalas užsiguli dėžutėje, ji duoda jį man ir prašo sukurti ką nors nauja.
Dukterys Orit (34 m.) ir Vered (30 m.) dievina briliantus, negali gyventi be žiedų. O štai Vered dvynė sesuo Adi (30 m.) retai segi papuošalus ir neseniai sau išsirinko tik mažyčius auskarus, – pasakojo E.Katzas, savo suaugusias dukteris vadindamas mergaitėmis.
– Jūsų dvynės dukterys dar neištekėjusios, vyresnėlė irgi sukūrė šeimą vėlokai. Tai jūsų auklėjimo įtaka?
– Tikrai ne. Aš tapau tėvu būdamas 23 metų. Stebiu naują tendenciją – jauni žmonės nori pakeliauti, pamatyti pasaulio, tad neskuba kurti šeimos. Nelabai man tai patinka. Tačiau tikrai nematau vyrų, gebančių kurti šeimą anksčiau nei jiems sukanka 30 metų.
– Kodėl jums tai nepatinka? Gal gera tėvui ilgai dukras prie šono laikyti?
– Kai esi jaunas, kur kas lengviau auginti vaikus. Ne tik nešioti, sūpuoti, bet ir auklėti. Kai vaikai užauga, o pats dar esi pačiame jėgų žydėjime, visai kitoks būna tarpusavio bendravimas.
Taip, visi jaunystėje nori pasilinksminti. Yra manančių, kad sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų gyvenimas prarandamas. Kodėl taip manoma? Juk viską galima suderinti. Mes su žmona ir vaikus auginome, ir pasilinksmindavome. Vaikai užauga – tuomet dar daugiau gali ilsėtis, keliauti.
– Bet gyventi dviese – menas. Gal tikrai geriau, kai žmonės neskuba, pasitikrina vienas kitą ir tuomet taria lemtingąjį „taip”, užuot po kelerių metų išsiskyrę?
– Žiūriu į savo vaikus, į kitus jaunus žmones. Nemanau, nematau, nejaučiu, kad trisdešimtmetis būtų protingesnis už dvidešimt ketverių metų žmogų.
Jei nebūčiau anksti sukūręs šeimos, nebūčiau taip stengęsis gyvenime ką nors pasiekti.
– Galbūt dabar gailitės prarastų galimybių, šokių iki ryto?
– Jūs neįsivaizduojate, kokia nuostabi mano žmona. Mes einame linksmintis iki šiol. Ir kai ji eina gatve, visi atsisuka Triana pasigrožėti. Ji labai graži ir aš pats laimingiausias vyras pasaulyje, kad ją turiu. Tikrai iki šiol džiaugiuosi ją sutikęs.
– Ar jūsų porą buvo užgriuvę sunkumai?
– Kiekvienoje šeimoje būna krizių. Išgyvenome ir mes tokių – netgi labai didelių.
Kaip jas įveikiau? Gal pasirodys per paprasta, bet pradedama nervintis, atmosfera pradeda kaisti esant finansinei įtampai.
Tad vesti reikia tą moterį, kuri yra tikra tavo draugė. Kai jauti, kad gali ateiti ir žmogui išpasakoti viską, kas guli ant širdies. Iš pradžių taip nebūna – tik pojūtis tokios galimybės. Laikas parodė, kad su savo žmona galiu dalytis viskuo.
Tai nereiškia, kad ji man paglostys galvą. Reakcija būna įvairi. Tačiau svarbiausia, kad išsikalbėjus man tampa lengviau gyventi.
Ir aš visuomet galiu atsistoti šalia žmonos, net jei ji padarė didelę klaidą. Juk idealaus gyvenimo recepto nėra.
Pasiilgstu žmonos – pabuvęs kelias dienas čia, Vilniuje, skambinu Trianai.
Kiekvienam mūsų geriausias draugas – antroji pusė. Nors nemažai žmonių laikau savo draugais, greičiau juos reikėtų vadinti kolegomis ar gerais pažįstamais. Jei reikėtų su visais atšvęsti savo gimtadienį, tai truktų mažiausiai tris savaites. Bet ar jie bus šalia, kai neturėsiu pinigų, kai sirgsiu? Ne. Šalia bus žmona.
– Jūs jau nebešlifuojate deimantų – vadovaujate savo biurui Natanijos mieste Izraelyje. Jei žmona paprašytų, ar savo rankomis sukurtumėte jai papuošalą?
– Žinoma, ne. Galėčiau šlifuoti deimantus, bet regėjimas – nebe tas. Įgūdžiai nedingsta. Šlifuoti deimantą man lyg vairuoti automobilį ar važiuoti dviračiu.
Vis dėlto reikia greičio ir tikslumo. Kažkada per dieną apdorodavau pusantro šimto deimantų, dabar galėčiau nebent penkis.
Šiuo metu mano dėmesys sutelktas į kitą veiklos sritį – galiu padėti deimantą nupirkti, nuspręsti, ką su juo daryti. Yra įvairių briliantų formų, kurios taip pat turi įtakos kainai.
Ne bet kokį deimantą gali paversti, pavyzdžiui, markize (tai ovalus šlifuotas deimantas). Štai čia ir praverčia patirtis, leidžianti nuspręsti, kuri forma leis brangakmeniui geriausiai atskleisti savo grožį.
Šiuo metu keliolika žmonių dirba mano biuruose Natanijoje ir Vilniuje. Dar važinėju į fabrikus, tariuosi su meistrais, kokius papuošalus kurti.
– Ar lietėte brangakmenį, kuris itin jus nustebino, nepaisant to, kad esate profesionalas?
– Mane kasdien stebina brangakmeniai. Deimantas nėra šimtaprocentinė investicija – jo vertė išryškėja tik po apdirbimo. Tad visuomet gali patirti ir malonių, ir nemalonių akimirkų.
Kuo didesnis deimantas, tuo daugiau nuostabos ir netikėtumų.
– Jei jaunas žmogus jūsų paklaustų patarimo, kaip jam elgtis gyvenime, kad sulauktų sėkmės, jaustųsi laimingas kaip jūs, ką patartumėte?
– Ne kartą tai jau sakiau ir jaunimui: išsaugok savo tikrąjį veidą. Visada būk toks pat ir kai tau gera, ir kai bloga, kai džiugu ir kai liūdna. Štai tada bus lengva gyventi.
Būna, sveikata šlubuoja, turtą praradai, namuose problemos, draugas išdavė, tačiau po viso to gali atsitiesti tik tokiu atveju, jei pats savęs nepametei, išsaugojai savo tikrąjį veidą.
Ir dar patariu savo problemų neužkrauti kitiems. Kai tavęs klausia, kaip sekasi, sakyk, kad puikiai. Na, ir kas, kad tau trūksta, pavyzdžiui, pinigų – juk priešas dėl to tik džiaugsis, o draugas jų vis tiek tau duoti negalės.
Tad savo problemas pasilik sau, nes jas spręsti ir suprasti gali tik patys artimiausi.
Be to, kad ir kaip būtum paniręs į darbus, nereikėtų pamiršti švenčių – tai padeda sielai atsigauti.
Pavyzdžiui, mūsų šeima švenčia kiekvieną penktadienį. Nepamenu, kad dukterys vakare nesėdėtų prie šventiškai padengto ir valgiais nukrauto stalo. Šventa skirti laiko sau ir šeimai. O jau po vakarienės gali lėkti linksmintis su draugais.
