Birželio 10-ąją Jordanijos karalius Abdullah II ibn al-Husseinas (51 m.) ir karalienė Rania (42 m.) švęs vestuvių 20-metį.
Kiekvienas jų ėjo savo gyvenimo keliu ir neieškojo meilės, bet atsitiktinis susitikimas viską pakeitė.
Kai prieš dešimt metų karalius Abdullah II ir karalienė Rania šventė pirmąją jubiliejinę savo sutuoktuvių datą, šiuo džiaugsmu su jais dalijosi visa Jordanija. Šalies sostinėje Amane buvo gausiai valgiais nukloti stalai, dangų drebino fejerverkai, visur skambėjo muzika ir buvo šokama.
Tuomet iškilmėms Jordanijos karalienė Rania pasipuošė ta pačia suknele, kurią vilkėjo savo vestuvių dieną.
Susirinkę prie gausių vaišių stalų, miestiečiai prisiminė 1993 metų birželio 10-ąją. Tuomet šventė buvo dar gražesnė, įspūdingesnė, nes vienas kitą mylintys žmonės sujungė gyvenimą amžiams.
Tada ceremonijai nuotaka pasirinko britų dizainerio Bruce’o Oldfieldo suknelę.
Šio dizainerio vardas buvo tapęs karališkosios mados, sujungusios tradicijas ir madingą stilių, sinonimu. Tuo metu ne mažiau populiari princesė Diana dažnai pasirinkdavo jo drabužius dalykiniams susitikimams ir ceremonijoms.
Vėliau dizaineris B. Oldfieldas pasakojo, kad valandų valandas muziejuje tyrinėjo tradicines sirų sukneles stengdamasis sujungti europines tradicijas su Rytų, kaip tai sumaniai darė Rania.
Princas Abdullah vilkėjo paradiniu karininko munduru, kuriam didesnio solidumo suteikė daugybė apdovanojimų ir kardas.
Paskui jaunavedžius sekė svita: Ranią lydėjo penkios mažos freilinos, pasipuošusios auksinės ir persikų spalvų suknelėmis.
Mergaičių plaukai buvo surišti baltais kaspinais ir gausiai papuošti baltomis gėlėmis. Visos rankose laikė baltų ir geltonų spalvų puokštę.
Paskui Abdullah ėjo pažai, apsirengę jūrų laivyno mundurais. Visu keliu porą sveikino karalystės gyventojai. Po ceremonijos jaunavedžiai atviru automobiliu važiavo Amano gatvėmis norėdami pasidalyti savo džiaugsmu ir padėkoti pavaldiniams už parodytą dėmesį.
Per vakarinį priėmimą Rania apsivilko irgi B. Oldfieldo sukurtą ilgą baltą suknelę be rankovių V formos iškirpte priekyje ir koketiška iškirpte nugaroje. Jaunikis vilkėjo baltą smokingą ir juodas kelnes.
Nepaisant renginio iškilmingumo ir jo reikšmingumo Jordanijos valstybei, jaunavedžiai buvo kuklūs.
„Juk tai viso labo istorija, kaip vaikinas sutiko merginą”, – tada šypsodamasi sakė Rania.
Ir tikrai, tai istorija ne apie politiką, o apie meilę.
Būsimos karalienės tėvai praeityje net negalvojo apie tokį dukters gyvenimo posūkį. Aukščiausiųjų jėgų Raniai jie prašė vienintelio – saugaus gyvenimo.
Jos tėvas gydytojas pediatras buvo ką tik įsikūręs Kuveito žemėse, nes ankstesnėje gyvenamojoje vietoje – Palestinoje buvo kilusi grėsmė gyvybei. Šeima nespėjo pasiimti net būtiniausių daiktų.
Ranios tėvo profesionalumas padėjo jam ne tik įsikurti naujoje vietoje, bet ir aprūpinti šeimą.
Mergaitę tėvai išsiuntė mokytis į privačią anglišką mokyklą, kad ji gautų gerą išsilavinimą. Ranios giminaičiai įtikino šeimos galvą, kad, kilus kokių nors pavojų, ją priglaus Bostono bendruomenė.
Tėvams patiko vakarietiškas auklėjimo modelis, jie nenorėjo dukters įsprausti į griežtus islamiškojo pasaulio rėmus, kur moteris privalo paklusti vyrui ir net negalvoti apie išsilavinimą.
Dėl to aštraus proto ir mėgstanti mokslus Rania mokykloje nebuvo populiariausia. Bendraamžės ją ignoravo, nes laikėsi tėvų draudimo – jie patarė nesiartinti prie tos, kuriai suteikiama tiek daug laisvės.
Bet dėl to Rania nė kiek nesijaudino, buvo įsitikinusi, kad tėvai ir ji pati pasirinko teisingą kelią. Ji be mažiausios baimės pareiškė, kad drabužių stilius, kurį renkasi moteris, priklauso nuo jos pačios prioritetų ir apie ją reikia spręsti ne iš to, ką vilki, o kas yra jos galvoje. Šie žodžiai buvo net ne maištas, o tikra revoliucija.
Toks požiūris ne tik grūdino merginos charakterį, bet ir suteikė jai galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą: demokratiški Ranios tėvai nusiuntė dukterį mokytis į Kaire (Egipte) įsikūrusį Amerikos universitetą, kuriame ji įgijo verslo administravimo diplomą.
Čia merginai tikrai buvo lengviau gauti žinių: pagaliau ji buvo vertinama pagal protą, o ne smerkiama dėl tradicijų laužymo.
Egipte Raniai atsivėrė ir didžiosios mados pasaulis: ji užsukdavo į parduotuves, prekiaujančias europietiškais drabužiais, vartė vakarietiškus madų žurnalus.
Laikui bėgant, ji jau žinojo garsių dizainerių pavardes, domėjosi mados kryptimis ir naujomis kolekcijomis. Kaip bet kuri kita mergina, ji norėjo būti ne tik protinga, bet ir graži. Prigimtiniai duomenys leido jai pavirsti į nuostabią gulbę.
„Dariausi vis brandesnė: juo labiau keitėsi mano vidus, tuo labiau norėjosi pasikeisti išoriškai. Kartais svajojau, kad grįžusi į Kuveitą pradėsiu dirbti, padėsiu šeimai. Ir galbūt vieną dieną nusipirksiu prancūziškus batelius”, – prisimena Jordanijos karalienė, dabar jau perkanti aukštosios mados drabužius.
Dabar jos drabužinėje yra batai, papuošti auksu ir briliantais, bet ji iki šiol prisimena tą puikų jausmą, kai galėjo pirmą kartą savarankiškai nusipirkti pirmąją gerų batų porą.
Bet iki to dar buvo toli: dėl neramios politinės padėties šeimai teko vėl persikelti – šįkart į Jordaniją. Čia tėvai planavo ramiai gyventi su visa šeima, bet Rania nustebino juos kategoriškai pareikšdama norą likti Kaire.
Tėvai nudžiugo, jog dukteriai buvo pasiūlytas darbas tarptautinės bendrovės „Apple” filiale, kita vertus, sunerimo, kad ji negalvoja apie kiekvienai moteriai svarbius dalykus – namus, santuoką, vaikus.
Vis dėlto Ranios tėvams, siekusiems, kad duktė būtų savarankiška ir atsakinga, teko susitaikyti su jos pasirinkimu. Ir jie tik tarp kitko priminė, kad Rania jau 20 metų ir ji gali nesuspėti.
Rania dirbo ir dėjo didžiules pastangas kopti karjeros laiptais. Bet kaskart įsitikindavo, kad ją vis nustumia ne tokie darbštūs kolegos.
Jau kurį kartą nesulaukusi ilgai laukto paaukštinimo, Rania suprato, kad jo gali išvis nebūti, ir tuomet nusprendė ieškoti kito kelio. Juolab kad Kaire buvo banko filialas, kuriam vadovavo moteris – Aisha, tuomečio Jordanijos vadovo duktė ir būsimojo karaliaus Abdullah sesuo. Ji įvertino naujosios darbuotojos profesionalumą ir aštrų protą.
„Rania gracinga kaip gazelė ir drausminga kaip kareivis”, – taip Aisha įvertino naująją pavaldinę ir pakvietė ją vakarienės.
Dabar niekas negali pasakyti, ar tai buvo likimo ženklas, ar būsimojo Jordanijos karaliaus Abdullah sesuo taip pasielgė specialiai, kad supažindintų brolį su nuostabia mergina.
Tuo metu jos brolis buvo nepaprastai populiarus tarp dailiosios lyties atstovių, bet siūlyti savo širdies ir rankos jis niekam neskubėjo.
Abdullah, kurio motina turėjo amerikietiškų šaknų, buvo auklėjamas įvairių kultūrų dvasia. Jam tiesiog nebuvo įdomios paklusnios ir tylenės tėvynainės, nesugebėjusios palaikyti deramo pokalbio. Patį Abdullah, be karinių dalykų, traukė motociklų lenktynės, šuoliai parašiutu, kelionės ir mokslo pasaulis.
Jam didelį įspūdį paliko pažintis su Rania: ji ne tik puikiai išmanė ekonomiką, politiką, sugebėjo diskutuoti šiomis temomis, bet ir nebijojo išsakyti savo nuomonės. Ir dar buvo graži.
„Pažvelgiau į ją vieną kartą ir supratau: ji – vienintelė, kurios man reikia”, – prisipažino karalius.
Kaip vėliau teigė Rania, jie įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.
Bet tą vakarą nei vienas, nei kitas neskubėjo daryti greitų sprendimų.
Tarnybos reikalais išvykęs Abdullah galėjo pasverti visus „už” ir „prieš”. Rania į tarnybą atėjo tokia kaip visuomet – lyg nieko nebūtų atsitikę. Mat, kad ir koks būtų demokratiškas auklėjimas, išmintinga moteris sprendimo teisę palieka vyrui.
Po kiek laiko Rania pamatė Abdullah jo sesers Aishos banke. Štai tuomet viskas ir prasidėjo.
Po dviejų mėnesių atkaklaus merginimosi jis paklausė mylimosios, ar ši pasirengusi tapti jo žmona. Rania susimąstė tik minutę ir tik dėl to, kad nuo šios akimirkos bijojo visiems laikams prarasti asmeninį gyvenimą.
„Pažadėk man, kad, kaip ir anksčiau, turėsime normalų gyvenimą”, – pasakė Rania.
Jis linktelėjo, nes po jo tėvo titulą turėjo paveldėti dėdė. Abdullah tėvas Jordanijos karalius Husseinas iš pradžių sunerimo dėl sūnaus pasirinkimo, bet, susipažinęs su Rania, nė kiek neabejodamas peržengė jos tėvų namų slenkstį ir sūnaus vardu paprašė jų dukters rankos.
Pora atšoko vestuves ir nusipirko nedidelį namą. Žavus ir entuziastingas Abdullah greitai užkrėtė žmoną savo pomėgiais: jie kartu važinėjosi motociklais ir šokinėjo parašiutu. Tol, kol Rania sužinojo, kad laukiasi kūdikio.
Jie susilaukė sūnaus, kuriam davė Husseino vardą – senelio garbei. Jordanijos karalius, ir taip jautęs palankumą marčiai, pajuto jai dar didesnę simpatiją laikydamas ant rankų anūką.
Karalių Husseiną ji dar labiau nudžiugino 1996-aisiais pagimdžiusi dukterį Imam. Dar dviejų anūkų – Hashemo ir Salmos gimimo – Jordanijos karalius nesulaukė. Bet prieš mirtį jis spėjo sūnui ir marčiai įteikti tikrai karališką dovaną: paskelbė sūnų Abdullah sosto įpėdiniu.
Kai sutuoktinis parėjo namo ir pranešė šią žinią, Ranios galvoje kirbėjo tik viena mintis: jos laimingas gyvenimas baigėsi.
Ir ji iškart pajuto skaudžius dūrius: buvo smerkiamas jos atsisakymas griežtai laikytis tradicijų, nešioti hidžabą, būti nuolankia šeimininke.
Laikui bėgant, Jordanijos karalienei Raniai pavyko pakeisti aplinkinių nuomonę.
Žinoma, ji išėjo iš darbo, kad galėtų rūpintis namais ir lydėti sutuoktinį oficialių kelionių metu. Bet, laikui bėgant, Jordanijos karalienė Rania suvokė, kad jei jau gyvenimas pasuko būtent šia linkme, savo dabartiniu titulu ji privalo pasinaudoti darydama gerus darbus.
Ji užsiėmė labdara, vaikų teisių apsaugos klausimais, pradėjo kovoti už moterų teises, keliavo po pasaulį, kuriam pasakojo apie savo šalį, jos problemas ir laimėjimus.
Kartu su sutuoktiniu Rania sukūrė teigiamą karalystės įvaizdį ir suteikė pagalbą daugeliui vargstančiųjų. Bet Jordanijos karalienė nepradėjo laužyti per amžius susiklosčiusių tradicijų ir kaip anksčiau laikosi konservatyvaus aprangos stiliaus ir dalykiško bendravimo taisyklių.
„Esu dirbanti moteris. Jaučiu kaltę savo vaikams, kad neskiriu jiems tiek dėmesio, kiek norėčiau. Su vyru iš protokolo tarnybos turime atkovoti kiekvieną laisvą dieną.
Dar prieš pusmetį turime planuoti paprasčiausią šeimos iškylą, kai ant žarijų galime pasikepti mėsos ir pasėdėti ant pievelės. Būti karaliene – tai pirmiausia reiškia darbą”, – per pokalbį su garsiąja amerikiečių laidų vedėja Oprah Winfrey kalbėjo Rania.
Jos sutuoktinis, nepaisant aukšto titulo, taip pat liko ištikimas savo požiūriui į gyvenimą: daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų geriausias. Jis nejautė pykčio tiems, kurie jį anksčiau barė, kad prastai moka arabų kalbą.
Karalius dėl ilgų studijų užsienyje gimtąja kalba kalbėjo su akcentu. Ir todėl vakarais, apsirengęs paprastesniais drabužiais, sėsdavo prie taksi vairo ir važinėdavo po Amaną.
Vežiodamas keleivius jis ne tik tobulino kalbą, bet ir iš pavaldinių sužinodavo jų požiūrį į karališkąją šeimą.
Kai vėliau šis faktas iškilo į viešumą, Jordanijos karalius patobulino savo metodą. Dabar valdininkų darbui patikrinti jis skambina į kokią nors įstaigą su prašymu ar skundu – taip išsiaiškina, kaip vyksta darbas.
Kalbama, kad šį metodą karaliui pasiūlė jo žmona, kuri internete turi tinklaraštį ir stengiasi atsakyti į visus paprastų žmonių klausimus.
Nenuostabu, kad Jordanijos karalių Abdullah II ir karalienę Ranią šalies gyventojai dievina. Kalbama, kad pavaldiniai už juos meldžiasi ne ką mažiau nei už savo artimuosius.
Parengė Ona Kacėnaitė
