47 metų išsiskyrusiai ir į sunkią finansinę padėtį patekusiai dainininkei mirus 1963 metų spalio 10-ąją, Katalikų Bažnyčia atsisakė aukoti gedulingas mišias, tačiau per pusę šimtmečio pakeitė nuomonę ir nusprendė pagerbti išskirtinio balso „žvirbliukę“.
Atminimo mišios, kurias aukojo vienas iš Paryžiaus vyskupijos vyskupų augziliarų, prasidės 17 val. vietos (18 val. Lietuvos) laiku Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje, esančioje Belvilio rajone, kuriame E.Piaf gimė ir greitai buvo palikta jos motinos dainininkės.
Prie bažnyčios, kurioje E.Piaf buvo pakrikštyta, buvo įrengti garsiakalbiai ir dideli ekranai, leisiantys daugybei gyventojų ir Paryžiaus svečių klausyti mišių, žyminčių keturias dienas truksiančio atminimo festivalio pradžią rajone, kuris išlieka vienu iš šiurkštesnių kampelių išblizgintoje Prancūzijos sostinėje.
Prieš mišias surengtos tylios eitynės iš Per Lašezo kapinių, kuriose E.Piaf buvo palaidota tik su simboliniu vietos kunigo palaiminimu.
Dabar rengiamos iškilmės atrodo labai skirtingos nuo Bažnyčios reakcijos į žinią apie E.Piaf mirtį nuo kepenų vėžio prieš pusę šimtmečio. Tuomet Vatikano dienraštis „Osservatore Romano“ pastebėjo, kad E.Piaf gyveno „viešoje nuodėmėje“, ir smerkė ją kaip „dirbtinės laimės stabą“.
Pati E.Piaf turbūt niekada nebūtų teigusi nesanti nuodėminga. Jos gyvenimą paženklino alkoholizmas ir priklausomybė nuo narkotikų, iš dalies lėmusi tris automobilių avarijas, vos nesibaigusias dainininkės mirtimi, taip pat ligą, kuri ją galiausiai įveikė.
Vienintelis jos vaikas – dukrelė, kurią E.Piaf pagimdė būdama 17-metė, mirė būdama dvejų metų nuo meningito. Kaip nurodoma kai kuriuose dainininkės skausmingo gyvenimo aprašymuose, mergytė taip pat kentėjo dėl netinkamos priežiūros.
Sklinda legendos, kad E.Piaf tiesiogine prasme gimė vienoje iš Belvilio gatvių.
Tačiau Robert'as Belleret, knygos „Piaf, prancūzų mitas“ autorius, šią prielaidą neigia. Pasak jo, būsimoji žvaigždė, kurios tikrasis vardas – Edith Gassion, atėjo į pasaulį vietos ligoninėje 1915-ųjų gruodžio 15 dieną.
R.Belleret taip pat neigia, kad E.Piaf vaikystėje kentėjo nuo aklumo, nors jis pati tai tvirtino ir sakė buvusi stebuklingai išgydyta.
Biografas taip pat atskleidė naujų faktų apie E.Piaf gyvenimą per Antrąjį pasaulinį karą, kai ji gyveno netoli nacių slaptosios policijos – gestapo – būstinės vokiečių okupuotame Paryžiuje ir reguliariai rengdavo pasirodymus nacių karininkams.
Po karo ji buvo apkaltinta, jog buvo kolaborantė ir skendo alkoholyje elito pasaulyje, kai didžioji dalis miesto dalis badavo.
Tačiau dainininkė sugebėjo išsaugoti savo reputacija – ypač dėl istorijos, kuri, anot R.Belleret, yra visiškai išgalvota.
Buvo pasakojama, kad dainininkė padėjo kai kuriems kalinamiems prancūzams pabėgti iš vokiečių įkurtų belaisvių stovyklų, perduodama jiems padirbtus dokumentus per savo gastroles arba fotografuodamasi su jais nuotraukoms, kurios vėliau esą būdavo panaudojamos klastoti tapatybės dokumentams.
Įveikusi pokario krizę, E.Piaf atnaujino muzikinę karjerą. Savo balsu ji užkariavo Ameriką, o jo vardas tapo plačiai žinomas visame pasaulyje, ypač dėl populiarių dainų „La Vie en Rose“ ir „Je ne regrette rien“.
Tačiau E.Piaf niekada nesugebėjo ištrūkti iš tragedijos šešėlio. Jos gyvenimo meilė – vedęs Prancūzijos boksininkas Marcelis Cerdanas – žuvo per lėktuvo katastrofą, skrisdamas iš Paryžiaus į Niujorką su ja susitikti. Tuo tarpu alkoholis atėmė iš dainininkės netgi jos didžiausią turtą – balsą.
