Apie Holivudo aktorius B.Pittą ir A.Jolie sklando daug gandų – pora ne kartą kurstė susidomėjimą savo planais, ypač susijusiais su santuoka, bet iki šiol jų neįgyvendino.
Vis dėlto penkiasdešimtmečio proga duodamas interviu B.Pittas pabrėžė: svarbiausia jo gyvenime – šeima, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".
– Sunku patikėti, kad jums penkiasdešimt, – prisipažino žurnalistė Cate Ellis kalbindama B.Pittą.
– Ačiū. Bet aš visiškai nesijaudinu dėl to, kad senstu. Be to, būdamas 49 metų jau jaučiausi kaip penkiasdešimtmetis, tarsi kažkaip būčiau praradęs vienus gyvenimo metus ir todėl galvojau: na, štai, tau penkiasdešimt, riba peržengta, puiku. Iš anksto, suprantate?
Visa tai niekai. Svarbiausia, kokio amžiaus jautiesi. Nė už ką savo išminties nekeisčiau į jaunystę. Man net patinka senti. Be to, aš visiškai patenkintas savo gyvenimu ir karjera, mane supa tiktai tie žmonės, kurie man reikalingi ir brangūs.
Angelina ir vaikai – geriausia kompanija, branginu kiekvieną minutę, praleistą su jais. Ilgainiui pradėjau aiškiai suprasti, kas man išties svarbu, o kas ne, ir stengiuosi išmintingai tvarkyti savo laiką.
Svarbiausia man – šeima. Tokia didelė šeima mums su Angelina – tarsi mūsų egoizmo patenkinimas, nes atpildas – emocijos, kurias dovanoja vaikai, – vertingesnės už mūsų darbą.
– Vis dėlto įdomu, ką turėjote galvoje, kai sakėte, kad „praradote vienus metus“.
– Keista, ar ne? Gal tokia apsauginė reakcija? Šitaip tarsi apsisaugojau nuo įtampos, kuri, kaip manoma, neišvengiama tokios datos išvakarėse.
Žodžiu, teko skambinti motinai ir klausti, kiek man iš tikrųjų metų. Žinoma, tai atrodo kaip pamišimas, juk aš gerai pamenu savo gimimo datą.
– Holivude ne taip lengva pamiršti savo amžių – neleis, jeigu ir norėtum.
– Taip, sutinku. Per daug dėmesio skiriama išorei. Kaip sakoma, eksterjerui. Mano manymu, neverta taip žavėtis plastine chirurgija, madingais drabužiais, baltutėliais dantimis. Tai neteisinga. Visa tai užgožia labai svarbius dalykus.
– Jubiliejų paminėjote ne namuose, o Australijoje, kur Angelina režisuoja filmą.
– Mes išties truputį pakvaišusi šeimynėlė, bet ką padarysi. Gyvename ten, kur dirbame.
Kol Angelina buvo Sidnėjuje, aš dirbau prie savo naujo projekto apie Antrąjį pasaulinį karą. Filmavome Anglijoje, bet kai tik atsilaisvinau, iškart nuvykau į Australiją.
Svarbiausia, jog mūsų vaikai, kad ir kur būtų, žino – jie visada su savo šeima. Vaikai mokosi pagal specialią tarptautinę švietimo programą ir visur gauna porciją žinių pagal tvarkaraštį. Išmokome keliauti po pasaulį greitai ir vikriai. Mes kaip kovinis kilnojamasis būrys. (Juokiasi.)
Be to, nauji pojūčiai suteikia malonumo ir plečia akiratį.
– Taigi, galima sakyti, gyvenime jums pasisekė...
– Taip. Dabar aš esu su šeima ir rengiuosi su ja praleisti daug laiko. Tai geriausia dovana iš visų galimų. Vaikai – didžiausia mano gyvenimo laimė. Aš dievinu visas problemas, kurios susijusios su tėvyste. Man patinka netgi chaosas namuose.
Vaikai tokie smalsūs ir juokingi. Kiekvienas jų žino, iš kur kilęs, gerbia savo gimtinės tradicijas. Didžiulė laimė turėti biologinių vaikų, bet didžiulė garbė būti tėvu ir užtikrinti stogą vaikams, kuriuos įsivaikinai. Man nėra jokio skirtumo – visi jie savi ir patys brangiausi.
– Kaip viską suspėjate?
– Man tai kas, o štai Angelina išties nenuilstanti. Aš kartais prigulu ant sofos, girdi, pavargau, o ji toliau sukasi, spinduliuoja energiją. Tada pagalvoju: „Vaikine, ko atsipalaidavai?“
Štai operacijos istorija. Pirmai atakuoti ligą, suduoti jai smūgį, o po to dar rasti jėgų ir ryžto apie tai papasakoti, kad padėtum žmonėms, padrąsintum moteris nebijoti – argi tai ne žygdarbis? Ji – didvyrė. Tikra didvyrė.
– Jūs daug prodiusuojate ir gana sėkmingai tvarkote savo kompaniją simbolišku pavadinimu „Planas B“.
– Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kompanija – tai liūdnų mano skyrybų su Jennifer Aniston palikimas. Kai 2005 metais išsiskyrėme, ji paliko ją man.
Man patinka prodiusuoti tokius filmus, kuriuose aš arba nevaidinu, arba turiu tik mažą, antraplanį vaidmenį. Tegul vaidina jauni. O aš, kino verslo ryklys, pasirūpinsiu, kad filmas būtų įdomus. Aš turiu būti įsitikinęs, kad norėčiau tą filmą turėti savo namų filmotekoje.
Aš juk visada galvoju apie tai, kad paaugę vaikai norės susipažinti su mano – tiek kaip aktoriaus, tiek kaip prodiuserio – veiklos rezultatais. Noriu, kad jie didžiuotųsi savo tėvu.
– Ar sulaukęs penkiasdešimties pagaliau pripratote prie pagrindinio Holivudo širdžių ėdiko vaidmens?
– Tiesą sakant, truputį erzina, kad daugelis ir toliau laiko mane ne rimtu aktoriumi, o sekso simboliu. (Juokiasi.) Bet aš iš esmės jau pasidaviau – šio mūšio tikriausiai nelaimėsiu. Tad kam gaišti laiką?
Parengė Milda Augulytė
