Iš Rygos ir Vilniaus į Kauno M.Žilinsko dailės galeriją atkeliavusi paroda įdomi net ir ją mačiusiems, nes yra papildyta naujais eksponatais.
Madai neabejingi kauniečiai ir miesto svečiai turi progos išvysti per šimtą praėjusiojo amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio suknelių ir daugybę aksesuarų: batelių, kepuraičių, skrybėlaičių, rankinių, papuošalų, kvepalų buteliukų, pudrinių.
Grožybės į Kauną atkeliavo iš daugiau nei 50 tūkst. A.Vasiljevo sukauptų eksponatų, tarp kurių netrūksta ir įsigytų ar dovanų gautų Lietuvoje. Vienas jų, ypač traukiančių šios parodos lankytojų akį, – Lietuvos vėliavos spalvomis puoštų batelių pora.
Antradienio popietę parodos atidaryme dalyvavęs parodos autorius tvirtino, jog paroda „Art deco mada“ skiriama priminti tarpukario Europos madą ir jos pokyčius.
Šį kartą žymusis menininkas atveria duris į mados aspektu labai įdomų dviejų dešimtmečių laikotarpį – išradingą, kūrybingą, smagų, maždaug trečiojo dešimtmečio viduryje suklestėjusį meno stilių art deco, kuris ketvirtajame dešimtmetyje palengva sunyko.
„Kaunas tarpukariu buvo ne tik Lietuvos valstybės, bet ir art deco stiliaus sostinė. Manau, kauniečiams ši paroda yra labai arti širdies, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą Laisvės alėja vaikščiojančios kaunietės atrodė ne mažiau drąsios ir madingos nei paryžietės. Paskutiniu metu Kaune ir Vilniuje nematau ekstravagantiškų žmonių. Tikriausiai, bijote, kad jeigu atrodysite išskirtiniai, žmonės badys į jus pirštais“, – įsitikinęs A.Vasiljevas.
Mados žinovas surengė ekskursiją po M.Žilinsko dailės galerijos sales, kuriose puikuojasi jo surinkti eksponatai.
Jo teigimu, ekspozicija leidžia susidaryti vaizdą, kaip art deco stiliaus diktato dešimtmetis pakeitė ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet drabužius, ypač moterų.
„Po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet žuvo daug vyrų, moterų aprangos mada buvo konkurencijos įrankis. Todėl ji, ieškodama būdų atskleisti fizinį moters žavesį, tapo vis drąsesnė. Moteriai išsivadavus iš korsetų, pakito visiems įprastas, įsmaugtas per juosmenį figūros vaizdas“, – pasakojo A.Vasiljevas.
Viena pirmų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara – štai pagrindiniai art deco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu.
1925 metais suknelės vos siekė kelius, o įsisiūbavusi šokių mada su orkestrais, grojančius fokstrotus, čarlstonus, įvedė į drabužių madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą biseriu pagal art deco dailininkų parengtus simetriškų formų, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius.
Kas turėjo, puošėsi ir sodrių spalvų brangakmeniais, ir linksmais bižuterijos blizgučiais. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos moters tipą, susiformavusį „Holivudo“ nebyliojo kino prieglobstyje.
Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai – ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.
Madingas šio laikotarpio siluetas buvo suformuotas tokių žinomų Paryžiaus dizainerių kaip Jeanne-Marie Lanvi, Jeanas Patou, Gabriele Chanel, seserys Callot.
Art deco pozicijas savo talentu sustiprino radę prieglobstį Paryžiuje emigrantai iš subirusios Rusijos imperijos šalių – Natalja Gončarova, sukūrusi aplikuotų modelių ateljė „Myrbor“, nelauktais ir netikėtais spalviniais sprendimais džiuginusi Paryžių ukrainietė Sonya Delaunay ir savo fantastiniais modeliais užkariavęs žurnalo „Harper's Bazzar“ viršelius tapęs paryžiečiu Romanas Tyrtovas. Ryškų pėdsaką Europos mados istorijoje paliko mados namai „Kitmir“, „Irfe“, „Adair“, „Yteb“, „Cari“, kurių kūryba taip pat pristatoma parodoje.
Art deco lūžis sutapo su 1929 metų rudenį Niujorko bankuose kilusia finansine krize. Perkamoji galia menko, biseriu siuvinėtos prabangios suknelės staiga tapo niekam nebeįdomios.
„Moterys prisiminė turinčios taliją, kurią vėl panoro išryškinti, jų drabužiai pailgėjo, spalvos medžiagų, iš kurių dabar imta siūti sukneles ir kostiumus, patamsėjo, suvienodėjo. Po truputį art deco ėmė keisti savo, jau nebe klestinčio, veidą, o naujas moters įvaizdis nė kiek nepriminė seksualiosios vilioklės“, – kalbėjo A.Vasiljevas.
Panašu, kad ketvirto dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų ir politikų norams matyti šalia visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugą ir motiną.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje vyraujantis drabužių siluetas akcentuoja krūtinę, klubus ir kilstelėtą juosmens liniją. Siuvėjai naudoja įstrižą kirpimą, kurį sugalvojo šaunioji Madelaine Vionnet, o madingų idėjų generatoriumi tampa italė Elsa Schiaparelli, kurios meniniai siurrealistiniai polinkiai ir mėgstama violetinė fuksijų spalva veda paskui save visą ketvirto dešimtmečio antros pusės Paryžiaus madą.
