Karališkosios šeimos biografė Penny Junor tikina: klaidinga manyti, jog princo Charleso ir princesės Dianos santuoka iširo todėl, kad jųdviejų kelyje pasipainiojo Camilla Parker Bowles – moteris, kurią Diana viešai niekino ir vadino trečiuoju asmeniu santuokoje. Karališkosios poros santykiai buvo pasmerkti, nes Charlesas ir Diana nesugebėjo vienas kitam suteikti nė kruopelytės to, ko ieško kiekvienas mylintis žmogus. Juodu tiesiog siaubingai netiko vienas kitam.
Kadaise Velso princesė Diana biografui Andrew Mortonui prasitarė, jog jos valgymo sutrikimai prasidėjo iškart, kai tik princas Charlesas priklaupė ant kelio ir užmovė jai ant piršto žiedą. Diana akimirksniu pasikeitė – jos nuotaika ėmė kisti dažniau nei orai Anglijoje, ji kentė nuo nepaaiškinamų pykčio priepuolių ir nuolatinių įtarinėjimų – tokių staigių mylimosios nuotaikos pokyčių princas niekuomet neįstengė suprasti.
Tikima, kad viena bulimijos priežasčių – vaikystėje patirta emocinė trauma, tačiau liga neretai suaktyvėja vėlesniame gyvenimo etape patiriant didžiulį stresą. Dianos situacija ne kitokia – liga prasiveržė dėl vienatvės ir nestabilumo, kurį princesė pajuto iškart po sužadėtuvių. Dianai teko palikti savo senuosius jaukius mergaitiškus namus Fulame ir persikraustyti į prašmatnius Bakingamo rūmų apartamentus.
Bulimija Dianą kankino iki pat gyvenimo pabaigos, žlugdydama bet kokią galimybę jiems su Charlesu pasijusti laimingiems. Gimus princui Williamui tamsūs debesys trumpam prasisklaidė, tačiau džiaugsmas ir ramybė truko neilgai, mat po gimdymo Dianą ėmė kankinti depresija.
Gimus jaunėliui Harry Diana pasijuto geriau ir įtikėjo, kad jai nebereikia psichiatro pagalbos. Ir nors viešumoje moteris atrodė kuo puikiausiai, už uždarų durų juodu su princu Charlesu vis dar kovojo su tomis pačiomis santykių problemomis. Mylimosios kaprizai taip išvargino Charlesą, kad jis ilgainiui ir pats tapo įnoringas ir nervingas.
Karališkosios šeimos biografė P.Junor sako, kad Velso princesė buvo šventai įtikėjusi, jog po skyrybų Charlesas imsis bet kokių priemonių, kad sugadintų nepriekaištingą širdžių karalienės reputaciją. Tačiau karališkosios šeimos atstovas nė neketino kenkti savo vaikų motinai. Veikiau priešingai – po skandalingo išsiskyrimo jis pavaldiniams liepė laikyti liežuvį už dantų ir jokiais būdais neprabilti tomis temomis, kurios galėtų sugriauti Dianos įvaizdį visuomenėje. Juk, nepaisant kivirčų, skandalų ir neaiškių Dianos kėslų, ji visuomet liks jųdviejų vaikų motina ir viskas, kas pakenktų Velso princesei, pakenktų ir mažiesiems princams.
Vis dėlto princesė gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kad prieš ją rezgami sąmokslai. Ji įkyriai siuntinėjo anonimines nervinančias, kartais net šlykščias žinutes gausybei Charleso, o kartais ir savo pavaldinių, tarp kurių buvo privatus princesės sekretorius Patrickas Jephsonas bei 28-erių Tiggy Legge-Bourke, kurią po skyrybų princas nusamdė berniukams prižiūrėti. Tačiau didžiausia dozė nuodų visuomet tekdavo dabartinei princo žmonai, anuomet meilužei Camillai. Ji sulaukdavo gąsdinančių skambučių gūdžiomis naktimis, būtent tuo metu, kai likdavo vienui viena savo atokiame priemiesčio namelyje.
Nepaisant paranojiškų minčių ir ištisos tirados blogų žodžių, Charlesas visuomet buvo šalia tais sunkiais momentais, kai Dianos pečius slėgdavo našta, kai ji juto psichologinį spaudimą, turėjo problemų su vaikais ar netgi žiniasklaida.
Charlesas kaip įmanydamas stengėsi spręsti kiekvieną problemą – jautė pareigą rūpintis savo vaikų motina.
Likimo ironija – juk būtent tuo metu Diana ir Charlesas atrodė tarsi nenugalima jėga, tikra pasaulinė sensacija iš dalies dėl Dianos grožio, neapsakomo žavesio ir mokėjimo susitapatinti su paprastais žmonėmis bei jų problemomis.
Tačiau namie ši pora toli gražu nepriminė stiprios komandos.
Sulig kiekvienu buvusios žmonos isterijos priepuoliu, dramatišku skandalu ar bandymu žalotis princas Charlesas pamažu tolo nuo jos. Ne todėl, kad ji nerūpėjo. Po daugelio metų jau buvo visiškai aišku: kad ir ką darytų, padėti Dianai jis nebegali.
Nenuostabu, kad neprognozuojamas motinos elgesys ir nuolatinė įtampa šeimoje tam tikra prasme paveikė berniukų vystymąsi. Vargu ar kas nors galėtų patikėti, kad neseniai 30-ąjį gimtadienį atšventęs vakarėlių liūtas princas Harry iki 2–3 metų buvo tylus ir užsisklendęs savyje vaikas.
O Williamas buvo kitoks – smalsus, gyvenimu besidžiaugiantis, daugeliui atrodantis tarsi nuo grandinės nutrūkęs. Taip vyresnėlis elgėsi tol, kol princesė Diana sudaužė jo mažą širdelę atsikratydama auklės Barbaros Barnes, kurią jis mylėjo lyg antrąją mamą.
Jo didžiai nelaimei, princesė į auklę ėmė žvelgti lyg į grėsmingą konkurentę ir nė nesusimąstydama apie savo vaikų gerovę vieną dieną slapčia ją atleido. Diana nesuvokė, kad su Williamu ir Harry elgiasi taip pat, kaip kadaise su ja pasielgė jos motina.
Kai Dianai buvo vos 6-eri, jos tėvai išsiskyrė, o motina kaipmat paliko šeimą dėl kito vyro. Ji buvo šventai įtikėjusi, kad anksčiau ar vėliau vaikų globa atiteks jai, tačiau teismo sprendimas buvo negailestingas ir princesė, jos seserys bei brolis liko gyventi su tėvu.
Diana buvo per jauna suprasti, kas vyksta, tad jos mažoje galvelėje sukosi tik viena mintis – motina nenorėjo jos pasiimti kartu. Ir mylima auklė B.Barnes iš mažųjų princų gyvenimo buvo pašalinta lygiai taip pat – be jokio paaiškinimo.
Barbaros pramintu taku ėjo dar dvi auklės, tačiau nė viena jų neišbuvo ilgiau nei 3 metus. Jessie Webb (visai neseniai princui Williamui ir jo žmonai Catherine padėjusi rūpintis mažyliu George’u) anuomet taip pat dingo tarsi į vandenį. Po jos buvo Olga Powell, 52-ejų bevaikė našlė. Vaikams, išgyvenantiems sunkių šeiminių kivirčų laikus, ji tapo tikru prieglobsčiu. Tačiau, kaip ir pirmtakės, ji Dianai vieną dieną taip pat įgriso.
Savo mažuosius princus Diana mylėjo labiau nei bet kas kitas žemėje, tačiau tuo pat metu tikėjosi, kad jos vaikai besąlygiškai mylės tik ją vieną. Ji norėjo iki paskutinio lašo išsunkti visą jų dėmesį ir meilę. Viena jos mėgstamiausių frazių buvo: „Kas gi jus myli labiausiai?“
Veikiausiai problema buvo, kad vaikystėje Diana nejuto motinos šilumos, tad ir pati nežinojo, ką reiškia būti gerai motinai. Neretai ji elgėsi taip, lyg būtų mažųjų princų vyresnioji sesuo – tikriausiai auklės jausdavosi taip, lyg prižiūrėtų ne du, o tris vaikus.
Būta ir kitokių problemų. Nors princai (ypač Harry) laimingiausi jautėsi gyvendami Higrouve, Diana negalėjo pakęsti priemiesčio rezidencijos. Pagal jos įgeidžius šeima laiką leisdavo Kensingtono rūmuose. Bet kas gi iš tų prašmatnių rūmų, kai bene visą laiką berniukai praleisdavo paskutiniame aukšte, vaikų kambarėlyje, kuriame valgė, gyveno ir auklių apsupti praleido didžiąją savo vaikystės dalį?
Lyg to būtų mažai, rūmuose nebuvo pasirūpinta garso izoliacija, tad princai puikiausiai girdėjo kiekvieną tėvų barnį.
Priešingai nei princas Charlesas, Diana nesistengė nuo vaikų nuslėpti savo emocijų. Įniršis, isterija, ašaros, nesiliaujantys barniai – Williamas ir Harry girdėjo kiekvieną piktą žodį, matė kiekvieną išlietą motinos ašarą. Tai buvo nepakeliamas stresas, su kuriuo kovojo ne tik Velso princesė, bet ir jos mažieji princai.
Skyrybų laikotarpis buvo audringas ir sunkus metas visomis prasmėmis. Tuomet Diana buvo susižavėjusi meno kūrinių pardavėju Oliveriu Hoare’u – jis buvo dažnas svečias Kensingtono rūmuose, o apie jųdviejų santykius nuolat sklandė gandai.
O.Hoare’as buvo vedęs ir niekuomet neketino palikti savo žmonos. Diana negalėjo pakęsti šios minties ir terorizavo meilužio žmoną nebyliais skambučiais. Galų gale O.Hoare’o žmona kreipėsi į policiją, ir gėdinga istorija išvydo dienos šviesą.
Be jokios abejonės, Diana ir čia įžvelgė Charleso kaltę, juk moteris tikėjo, kad buvęs vyras visokeriopai siekia ją apšmeižti. Tik dabar šaltiniai teigia, kad Velso princas čia buvo niekuo dėtas. Anaiptol, istorija nutekėjo iš berniuko, besimokiusio kartu su O.Hoare’o vaikais, lūpų.
Po Oliverio buvo regbio rinktinės kapitonas Willas Carlingas, į kurio rungtynes entuziastingai nusiteikusi Diana vesdavosi ir savo vaikus. Vargu ar jie žinojo, koks artimas ryšys sieja jų motina ir atletą. Willo žmona Julia puikiai nutuokė apie savo vyro romaną, tad netrukus pateikė jam skyrybų prašymą. Žinoma, pirma pasistengusi, kad įtartinas Dianos ir Willo romanas atsidurtų žiniasklaidos taikiklyje.
Įsprausta į kampą Diana turėjo tik dvi išeitis: nutilti amžiams arba smogti paskutinį, lemtingą, smūgį. 1995-ųjų lapkričio 20-ąją BBC žiūrovai išvydo 58 minučių trukmės širdžių karalienės interviu, per kurį ji atvirai kalbėjo apie žalojimąsi, sunkią ligą, taip ir neišgirstus jos pagalbos šauksmus. Retsykiais jos skruostais nuriedančios ašaros virpino žiūrovams širdis. Per skandalingą interviu moteris prabilo ir apie C.Parker Bowles, nutekintus pokalbius su J.Gilbey, pripažino romaną su J.Hewittu, kuris, moters didžiam nusivylimui, vėliau jųdviejų santykius nupasakojo knygoje.
Princesės išpažintį tuomet stebėjo daugiau nei 20 mln. žiūrovų, o jau kitądien apie ją rašė visi pasaulio dienraščiai.
Tai buvo pasaulinė sensacija, pražūtinga bomba – tai, ko Velso princesė ir tikėjosi. Ji žinojo, kad žiniasklaidoje kils tikrų tikriausias ažiotažas. Žinojo, kad ši vieša išpažintis smogs Charlesui taip stipriai, kad jis nebepajėgs atsitiesti. Ir svarbiausia – princesė puikiai suvokė, kad žiūrovų akyse ji visuomet liks auka. It nusidėjėlė, kurios vienintelė nuodėmė – karštai mylėti.
Per tas 58 minutes širdžių karalienė negailestingai kirto tiems, kuriuos mažieji princai mylėjo labiausiai. Būtent tuo momentu ir atsiskleidė tikroji princesės Dianos esybė – ji tebuvo mažas, paliktas vaikas, graužęsis dėl problemų, kurių niekuomet nepajėgė išspręsti.
Ko gero, nuo netinkamai pasirinkto gyvenimo kelio mažuosius princus išgelbėjo tik gausus būrys nuoširdžiai jais besirūpinusių žmonių. Nors auklės sugebėjo atitraukti vaikų dėmesį nuo šeiminių konfliktų, o privatūs apsaugininkai uoliai rūpinosi jų saugumu, niekas negalėjo apsaugoti mažųjų princų nuo nekontroliuojamo jų motinos emocijų proveržio.
