Savo kostiumų muziejui G.Close skyrė erdvų kambarį. Dukra Annie, būdama paauglė, dažnai peržiūrėdavo motinos turtą ir kartais net gaudavo teisę kai ką pasimatuoti.
Tuomet aktorė pasakodavo savo atžalai apie vieną ar kitą vaidmenį arba net suvaidindavo atmintyje išlikusį epizodą.
G.Close yra patekusi ir tarp geriausiai besirengiančių, ir tarp blogiausią skonį turinčių įžymybių.
Ji iki šiol nemėgsta pasirodymų ant raudonojo kilimo, o drabužių rinkimąsi ir matavimąsi laiko kančia. Vis dėlto savo personažų kostiumus saugo ir tausoja.
Alergiją prekybos centrams Glenn, ko gero, perėmė iš savo motinos, kuri net gėdydavosi ištarti žodį „apsipirkti“.
Moteris buvo įsitikinusi, kad vaikščioti po parduotuves gali tik šėtono užgaidoms nuolaidžiaujantys ir amoralūs žmonės.
Vaikystėje ir paauglystėje kiekvienam metų sezonui Glenn turėjo po vieną suknelę. Ją tekdavo vilkėti, kol suplyš. O tai užtrukdavo, nes motina pirkdavo kokybiškus drabužius.
Po daugybės metų tai prisimindama aktorė sakė: „Sukneles būdavo paprasčiau išaugti nei sunešioti.“
G.Close nemėgsta prisiminti savo vaikystės, bet kitiems gali pasirodyti, kad ji buvo laiminga.
Vien ko verti aktorės giminystės ryšiai. Tarp jos giminaičių – ir princesė Diana, ir 18-asis JAV prezidentas Ulyssesas S.Grantas.
O kokios puikios dienos, praleistos Afrikos šalyje Zaire. Glenn tėvas buvo asmeninis Zairo prezidento Mobutu Sese Seko gydytojas, turėjo nuosavą kliniką.
Taip pat jis buvo aktyvus religinės organizacijos „Moral Rearmament“ („Moralinis nusiginklavimas“) narys, jos idėjomis susižavėjęs dar Antrojo pasaulinio karo metais.
Afrikoje „Moral Rearmament“ turėjo didžiulę įtaką, o sutuoktiniai Close’ai buvo vieni ištikimiausių jos narių. Tad ir jų vaikams teko paklusti šios bendruomenės nuostatoms.
„Moral Rearmament“ nariai siekė pertvarkyti, jų žodžiais tariant, ištvirkusį ir į korupciją nugrimzdusį pasaulį, grąžinti į jį dorovę, sąžiningumą, meilę, nesavanaudiškumą.
G.Close daug metų gyveno po šios religinės organizacijos sparnu ir tik būdama brandaus amžiaus atsiribojo nuo jos įtakos.
Glenn pirmoji meilė buvo muzikantas Cabotas Wade’as. Pora susipažino per Caboto koncertų turą. Tuo metu G.Close siekė patekti į Brodvėjų, tad mielam, bet ne itin išsilavinusiam vaikinui skaitydavo Williamo Shakespeare’o monologus. Deklamuodama ji skėsčiodavo rankomis ir stengdavosi įveikti drovumą.
20-metė Glenn labai krimtosi dėl savo išvaizdos. Merginai atrodė, jog ji tokia negraži, kad jokie drabužiai ar šukuosena to nepaslėps.
Tuo metu Brodvėjuje su debiutantais niekas nesiterliodavo – per atrankas jų išvaizdą komentuodavo atvirai ir negailestingai. Tad Glenn teko išmokti priimti kritiką.
„Vaikeli, ar tu krepšininkė? Kodėl tavo tokie pečiai? Ar nenori pabandyti transvestitų šou? Tavo figūra vyriška, ten tai vertina.“
„Koks neįprastas veidas! Brangute, ar nepagalvojai apie plastinę operaciją?“
„Ei, raskite jai peruką – juk jos plikė šviečia!“
Tokių ir panašių vertinimų G.Close išgirdo ne vieną.
Kiekvieną vakarą Glenn kritiškai apžiūrinėdavo save veidrodyje. Taip, jos figūra nėra moteriška. Reti plaukai, pernelyg aukšta kakta, mažos, giliai įsodintos akys, ilga nosis.
Vis dėlto ji žinojo, kad išvaizda nėra svarbiausias dalykas siekiant tapti aktore.
O paskui atsirado vyras, kuris Glenn laikė gražia. Ji buvo taip sutrikusi, kad nė nesusimąsčiusi jam ištarė „taip“.
G.Close vedybos su C.Wade’u buvo skubotos ir beprasmės. Kartu jie pragyveno vos ketverius metus.
Po kelių dešimtmečių jie vėl susitiko per pompastiškas vienos garsenybės vestuves Virdžinijoje. Holivudo žvaigždė G.Close buvo garbės viešnia, o C.Wade’as buvo pakviestas padainuoti.
Radę progą jie pasėdėjo dviese liūdnai žiūrėdami vienas į kitą. Paskui Cabotas atliko Glenn kvailoką serenadą. Tai buvo galutinis jų atsisveikinimas.
Pripažinimą ir pirmą apdovanojimą „Tony“ už geriausią moteris vaidmenį aktorei pelnė spektaklis „Saulėlydžio bulvaras“. Taigi teatras anksčiau nei kinas pripažino G.Close talentą.
Pagrindinę Amerikos teatro premiją „Tony“ ji gavo tris kartus, neskaitant dar kelių nominacijų, – kaskart už geriausią moters vaidmenį.
Pirmi Glenn bandymai įsiveržti į Brodvėjų parodė, kad jos puikus balsas (praėjus ne tiek daug laiko ji kasmet giedos nacionalinį himną per beisbolo sezono atidarymą Niujorke ir be dublerių įkūnys operos dainininkę Istvano Szabo filme „Sutikti Venerą“).
Vėliau paaiškėjo, kad išskirtinės išvaizdos Glenn – chameleonas, sugebantis persikūnyti tiek į pabaisą, tiek į gražuolę. Ir grimas čia niekuo dėtas.
Jos žvaigždė spindėjo vis ryškiau. Galiausiai G.Close vardas papuošė spindinčias Brodvėjaus iškabas. Kiekvieną dieną ji skubėdavo į teatrą „Phoenix“, repetuodavo, dainuodavo, ilgai rinkdavosi grimą ir kostiumus, ginčydavosi su režisieriais, gerdavo kavą ir rūkydavo naujų draugų Kevino Kline’o, Billo Harto ir, žinoma, Meryl Streep draugijoje.
Glenn susipažino su Meryl aštuntajame dešimtmetyje ir netrukus tapo geriausiomis draugėmis. Aktorės taip suartėjo, kad kai kas jas ėmė painioti. Glenn juokdavosi: „Kažkodėl mus painioja ne tada, kai reikia įteikti „Oskarą“.“
Būtent M.Streep pasiūlė bičiulei pabandyti laimę kine. G.Close filmuotis pradėjo būdama 35 metų, turėdama didelę teatro aktorės patirtį.
Po pirmo vaidmens filme „Pasaulis pagal Garpą“ ji buvo nominuota „Oskarui“, bet jo, žinoma, negavo.
Beje, teatras aktorei visą gyvenimą liko svarbiausias. Būtent darbas Brodvėjaus teatre visiems laikams su šaknimis išrovė kompleksus dėl išvaizdos. Daugiau niekuomet Glenn neįsimylėjo ir netekėjo vien dėl to, kad atsirado vyras, kuriam ji patinka.
Ketverius metus ji gyveno su Brodvėjaus aktoriumi Lenu Cariou, vėliau tiek pat laiko buvo ištekėjusi už verslininko Jameso Marlu. Aktorė ketverius metus draugavo ir su prodiuseriu Johnu Starke’u.
Jos sužadėtuvės su kitu prodiuseriu Steve’u Beersu taip pat nesibaigė vestuvėmis.
G.Close juokaudavo apie ketverių metų ciklus, bet iš tikrųjų jautėsi nekaip.
Gal jai nelemta būti laimingai? O gal laimę gali suteikti motinystė?
Būdama 40-ies G.Close su J.Starku susilaukė dukters Annie. Aktorė nusprendė, kad ją augins viena, ir niekuomet nesigailėjo dėl savo pasirinkimo.
Trilerio „Fatališkas potraukis“ režisierius Adrianas Lyne’as pagrindinį vaidmenį siūlė daugybei aktorių: Debrai Winger, Barbarai Hershey, Mirandai Richardson. Visos atsisakė.
Dėl G.Close režisierius abejojo – jos išvaizda netiko seksualios maniakės įvaizdžiui. Net agentas primygtinai atkalbinėjo, tačiau G.Close ryžosi pamėginti.
Filmavimo aikštelėje jos partneriu tapo Michaelas Douglasas. Vaidinti su juo Glenn buvo sunku ne dėl atvirų scenų, o dėl to, kad pernelyg gerai jį pažinojo – drauge lankė vieną mokyklą.
G.Close teko persikūnyti į moterį, apsėstą meilės vyrui, kuris ją laikė nereikalingu žaisliuku.
Kai buvo kuriamas „Fatališkas potraukis“, Glenn laukėsi Annie. Pasibaigus filmavimui jai teko stipriai pasistengti, kad išbrauktų iš atminties viską, ką teko perteikti filmavimo aikštelėje.
Būtent tuo metu Glenn sužinojo, kad jos sesuo Jessie kenčia nuo bipolinio sutrikimo – maniakinės depresijos. Jessie jau buvo per 50 metų. Ligą paveldėjo ir jos sūnus.
Aktorės šeima, kurią stipriai veikė „Moral Rearmament“ gyvenimo taisyklės, neatsakingą ir nevaldomą Jessie elgesį siejo su bjauriu charakteriu.
Išgirdusi skausmingą žinią Glenn pasidavė nepaaiškinamam kaltės jausmui. Būtent dėl to po daugybės metų ji įsteigė fondą „Pakeisk savo mąstyseną!“, kurio tikslas – keisti visuomenės požiūrį į žmones, turinčius psichikos sutrikimų.
Jessie su sūnumi tapo šio fondo nariais, įkūrė tinklaraštį, kur visi norintys gali papasakoti savo ligos ir kovos su ja istoriją.
Filmo „Fatališkas potraukis“ premjera 1987-aisiais prilygo bombos sprogimui. G.Close agentas sulaukė daugybės scenarijų, aktorei buvo siūlomi žavios iškrypėlės vaidmenys.
G.Close netruko pastebėti, kaip pasikeitė aplinkinių požiūris – visi ėmė jos bijoti. Ne tik scenaristai, režisieriai, aktorių atrankų rengėjai, bet ir paprasti vyrai.
Tuo metu gimė Annie. Po septynių mėnesių Glenn su kūdikiu ir aukle išvyko į Prancūziją, kur buvo pradėta filmuoti romantinė drama „Pavojingi ryšiai“.
G.Close partneriai filme buvo Johnas Malkovichius, Michelle Pfeiffer ir dar jauni Keanu Reevesas bei Uma Thurman.
Kurdama vaidmenį „Pavojinguose ryšiuose“ G.Close rėmėsi ir asmenine patirtimi. Ji buvo įtikėjusi, kad bendraujant su vyrais svarbu kuo daugiau tylėti.
Po antrų skyrybų ir nutrūkus sužadėtuvėms su S.Beersu aktorė nusprendė – gana.
„Aš niekuomet nenorėjau būti vyras. Man gaila šių padarų – jie visiškai nepasirengę gyvenimui.
Norėjau sutikti žmogų, kuris manimi rūpintųsi, kuriuo pasitikėčiau, bet neprarasčiau asmeninės laisvės. Tik, atrodo, tai neįmanoma“, – kartą prasitarė Glenn.
Gal būtent šie apmąstymai ir paskatino aktorę teatro pastatymą „Nepaprastas Alberto Nobso gyvenimas“ perkelti į kino ekraną. Rodrigo Garcios režisuotoje dramoje „Albertas Nobsas“ (2011 m.) ji įkūnijo moterį, priverstą 30 metų apsimetinėti vyru, kad išsaugotų darbą viešbutyje.
Žinoma, kuklų herojaus kostiumą ir katiliuką G.Close taip pat išsaugojo savo muziejuje.
Kaip ir kičinius piktadarės Kruelos de Vil apdarus iš nuotykių komedijos „101 dalmatinas“ (1996 m.). Tai vienintelė herojė, kurios Glenn nesugebėjo pateisinti. Ar galėjo būti kitaip?
Aktorė dievina šunis, o jos sukurta herojė juos persekiojo. Glenn visuomet laikė ne vieną keturkojį, juos vežiodavosi į filmavimo aikštelę.
Negana to, aktorė turi tinklaraštį, skirtą benamiams šunims. Ji dalijasi augintinių priežiūros patarimais ir rengia pokalbius su garsenybėmis, laikančiomis keturkojus.
„101 dalmatino“ filmavimo aikštelėje G.Close taip gerai pavyko įsijausti į vaidmenį, kad šunys ėmė jos nekęsti.
Filmavimo aikštelėje gerai jautėsi tik septynerių metų Annie, kuri nutaikiusi akimirką puldavo šėlioti su dalmatinais. Tie laižydavo jai rankas.
Bet vos tik prisiartindavo Glenn, šunys pradėdavo urgzti ir buvo pasirengę ginti Annie.
Annie su motina keliaudavo visur, tad, nieko keista, tapo artimomis draugėmis. Visu tuo, ko pati stokojo vaikystėje, aktorė dosniai apdovanodavo dukterį.
Motina neprieštaravo Annie, kai ši nusprendė paragauti aktorystės teatro scenoje, bet perspėjo, kad vaidyba išsunkia.
2006 metų vasarį daugelį pritrenkė žinia, kad 58-erių aktorė vėl ištekėjo. Negana to, jos išrinktasis buvo ne aktorius, prodiuseris ar režisierius, o biomedicinos specialistas, chemikas ir farmacininkas. Aktorės sutuoktinis Davidas Shaw – materialiai gerai apsirūpinęs, išsiskyręs trijų suaugusių vaikų tėvas.
Atsiradus Davidui pasikeitė visas gyvenimas. Dingo noras dienas leisti vienai, aktorę nuolat supo daugybė žmonių.
Vargu ar prieš keletą metų Glenn būtų patikėjusi, jei kas nors būtų pasakęs, kad ji rimtai užsiims sportu ir net dalyvaus Meino valstijos triatlono turnyre.
Vargu ar būtų patikėjusi ir tuo, kad tapusi D.Shaw žmona stengsis kuo greičiau grįžti į didžiulį namą Meino valstijoje, kur jos geriausiais draugais tapo vyro vaikai, kur laksto daugybė šunų.
Būtent santuoka padėjo G.Close lengvai susitaikyti su Annie išėjimu į savarankiško gyvenimo kelią.
Glenn yra pelniusi šešias „Oskaro“ nominacijas, tris „Tony“, tris „Emmy“ apdovanojimus, du Auksinius gaublius, įvertinta daugybe tarptautinių prizų ir turi savo vardo žvaigždę Holivudo Šlovės alėjoje.
Ji sukūrė daugiau nei 70 vaidmenų – nuo garsiausių režisierių filmų, pripažintų šedevrais, iki nedidelių TV mažo biudžeto projektų.
G.Close, kaip ir anksčiau, gauna daug pasiūlymų.
Praėjo tie laikai, kai jos amžiaus aktorė galėjo pretenduoti tik į motinų ir herojų, mirštančių nuo nepagydomos ligos, vaidmenis.
Holivudo žvaigždė turi jaukius namus, mylintį vyrą, karjeros siekiančią dukterį ir slaptą kambarį, prikimštą kostiumų, kurie atstoja nuotraukų albumą ar vaizdo archyvą.
Reikia tik juos pasimatuoti, ir šilti prisiminimai grįš.
Parengė Ona Kacėnaitė
