Kanadoje gimusio kino kūrėjo karjera tęsėsi penkis
dešimtmečius ir apima 1964 metų komediją „Emilės
amerikonizacija“, itin populiarią
„Meilės istoriją“, už kurią jis 1970-aisiais buvo
nominuotas „Oskarui“, ir 1975-ųjų „Žmogus stiklo kabinoje“.
„Mes labai liūdime dėl mūsų mylimo draugo Arthuro Hillerio
netekties“, – sakoma Kino meno ir mokslo akademijos prezidentės
Cheryl Boone Isaacs pareiškime.
„Jam esant prezidentu aš buvau valdybos narė ir man pakankamai
pasisekė savomis akimis matyti jo atsidavimą Akademijai ir visą
gyvenimą trukusią aistrą vizualiniam istorijų pasakojimui“, –
sakė ji.
Edmontone Albertoje gimęs A.Hilleris per Antrąjį pasaulinį
karą tarnavo Kanados karališkosiose oro pajėgose, o paskui pradėjo
karjerą šou versle – Kanados televizijoje ir, vėliau, Holivude.
6-ajame dešimtmetyje jis dirbo atsitiktinius režisieriaus
darbus, pastatė serijų serialams „Matinee Theatre“, „Playhouse
90“ ir „The Third Man“.
Į didelio biudžeto kiną jis prasiveržė su „Disney“ 1963
metų filmu „Stebuklingas baltųjų eržilų išgelbėjimas“.
A.Hilleris nuo 1989 iki 1993 metų vadovavo Amerikos režisierių
gildijai (DGA), o nuo 1993 iki 1997 metų – Kino meno ir mokslo
akademijai.
2001 metais Akademija pagerbė jį Jeano Hersholto humanitariniu apdovanojimu už darbą keliems labdaros
fondams, švietimo institucijoms ir pilietinių teisių grupėms.
DGA prezidentas Paris Barclay A.Hillerį
pavadino „nenuilstančiu kovotoju už kūrybines teises ir aistringu
kino išsaugojimo gynėju“, kurio padarytas poveikis bus jaučiamas
„būsimų kartų“.
Liko A.Hillerio duktė Erica Hiller Carpenter, sūnus Henrykas ir penki vaikaičiai. Gwen Hiller, su kuria A.Hilleris santuokoje išgyveno 68 metus, mirė
birželio mėnesį.