Atlikėjo sūnus Ivanas Aguilaras padėjo poliruoto medžio urną su tėvo pelenais ant pulto virš raudono kilimo. Tada prasidėjo atsisveikinimo ceremonija, o pro šalį ėjo žmonės – vyrai, moterys ir vaikai.
Sombrerais ir mėlynais kostiumais pasipuošusių mariačių grupės nariai grojo, daugybei žmonių einant pro šalį, fotografuojant telefonais, žegnojantis ir šluostant akis nosinėmis. Daugelis žmonių laikė superžvaigždės nuotraukas.
Tūkstančiai nepabūgo lietaus ir atvyko prie sostinės kultūros centro pasakyti paskutinio „sudie“ prieš savaitę nuo širdies smūgio mirusiam dainininkui, kuriam buvo 66-eri.
„Noriu pasakyti „sudie“ iš arti“, – sakė 50-metė krautuvininkė Lucia Orozco, kuri daug valandų laukė eilėje, kad pamatytų urną.
„Negaliu patikėti, kad jis mirė. Jis buvo dieviška, kilni būtybė“, – sakė ji.
Gerbėjai prie Meno rūmų šoko ir dainavo „Amor Eterno“ („Amžiną meilę“) bei kitas mėgstamiausias dainas. Pareigūnai prognozuoja, kad iki antradienio pro urną praeis šimtai tūkstančių žmonių.
Viduje ir ant scenos lauke grupės ir garsūs muzikantai grojo velionio dainas.
Vairuotojai sustodavo padaryti nuotraukų, kai katafalkas su jo pelenais lydimas policijos važiavo per sostinę atvežus palaikus iš šiauriniame pasienyje esančio Siudad Chuareso miesto, kuriame dainininkas užaugo.
J.Gabrielis, kuris milijonus pavergė savo ilgesingomis baladėmis apie meilę ir vienatvę, mirė rugpjūčio 28 dieną savo namuose Santa Monikoje Kalifornijoje, per savo naujausių gastrolių pertrauką.
Ši „senosios mokyklos“ legenda, kurią kai kas vadino Meksikos Elvis Presley (Elviu Presliu), parašė daug hitais tapusių dainų, pardavė dešimtis milijonų įrašų, gavo šešias „Grammy“ nominacijas ir pelnė gerbėjų visame pasaulyje meilę.
Tarp jo hitų yra „No Tengo Dinero“, „Hasta Que Te Conoci“ ir „Amor Eterno“.
Juanga vadinto dainininko, kurio tikrasis vardas buvo Alberto Aguilera Valadezas, pelenai savaitgalį buvo atvežti į Siudad Chuaresą, kur su juo atsisveikino dešimtys tūkstančių žmonių.
39 metų Paty Berumen, šešių vaikų motina, dirbanti klounu El Pase Teksase, praėjusią savaitę atvyko į Meksikos sostinę atsisveikinti su savo dievaičiu.
„Man ne tik kad patinka Juanga, aš jį myliu, – sakė ji prie Meno rūmų. – Štai kodėl atvažiavau čia. Neperspėjau savo šeimos, nes ji nebūtų leidusi man atvykti. Miegojau čia, gatvėje, per lietų, karštį ir šaltį. Bet buvo verta.“
P.Berumen ir dar aštuoni gerbėjai prie rūmų ant improvizuoto altoriaus padėjo žvakių, gėlių ir J.Gabrielio nuotraukų.
71 metų pensininkas Jesus Badillo, pasipuošęs ir su kaklaraiščiu, atvyko prieš aušrą, kad būtų pirmas eilėje prie rūmų.
„Labai skaudu, – sakė jis, tramdydamas ašaras. – Mano dievaičio nebėra.“
„Mano himnas yra „No Tengo Dinero“, nes visuomet buvau vargšas. Mano sielos (daina) yra „Amor Eterno“, nes ji primena man mano motiną, o dabar ją skiriu jam“, – sakė jis.
Juanas Gabrielis gimė Parakvare Mičoakano valstijoje 1950 metų sausio 7 dieną.
Po to, kai jo tėvas buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę, motina su 10-čia vaikų persikraustė į Siudad Chuaresą, kur atidavė jauniausiąjį sūnų į internatinę mokyklą.
Vėliau susigalvodamas sceninį slapyvardį jis pasirinko Juano – vieno tos mokyklos mokytojo – ir Gabrielio – savo tėvo – vardus.
Vaikystėje jis dainavo bažnyčios chore, jį priglaudė vienuolės. Jis pradėjo dainuoti Siudad Chuareso baruose bei vietos televizijos laidoje.
Tačiau kelias į šlovę buvo sunkus, jam teko išgirsti daug „ne“, patirti daug nusivylimų, pagyventi benamiu Meksike ir netgi pusantrų metų praleisti kalėjime.
Į muzikos verslą jis pateko padedamas to kalėjimo viršininko, kurdamas, aranžuodamas ir prodiusuodamas dainas. Augant jo šlovei, J.Gabrielis ėmė gauti ir vaidmenų meksikiečių filmuose.
