Aktoriai Th.Nindelis ir S.Valencia penkerius metus buvo neišskiriami. O 2014-ųjų pavasarį televizijos serialų „Liepų gatvė“, „Policijos telefonas 110“, „Nusikaltimo vieta“, „Kaimo gydytojas“ ir „Raudonos rožės“ žvaigždė Th.Nadelis susirgo plaučių vėžiu.
Tuomet jį stipriai palaikė S.Valencia, sukūrusi vaidmenis TV serialuose „Geri laikai, blogi laikai“ ir „Mūsų Čarlis“. Dabar pora jau išsiskyrusi.
„Mes panašūs į juos, – Atlanto pakrantėje stebėdama su vandenynu kovojančius banglentininkus atsiduso S.Valencia. – Įpuolėme į gamtos stichiją, vadinamą liga, ir bandėme išsilaikyti. O dabar visiškai išsekę atsidūrėme skirtingose pusėse.“
– Ką turite galvoje taip kalbėdami?
S.Valencia: Kai Thorstenas išsigydė vėžį, staiga supratome, kad jau nesame įsimylėjėliai.
Per chemoterapiją ir spindulinio gydymo kursą iš mylimosios tapau tarsi motina, kuri už jį atsakinga.
Nesugebėjau pabėgti nuo šio vaidmens.
Th.Nindelis: Slegiami įtampos pamiršome romantiškus jausmus, santykiai tapo panašūs į brolio ir sesers. Skausminga tai suvokti, bet svarbu vienam kito visiškai neprarasti.
– Ar tokia skaudi patirtis nesuartina?
S.Valencia: Dabar labai gerai pažįstame vienas kitą. Jaučiu, kada Thorsteną ištinka silpnumo akimirkos. Kai jis pasveiko, mums teko pradėti nuo nulio.
– Ar nebuvo sunku išsiskirti?
S.Valencia: Aš pirmoji pasakiau tai, kas ilgai sklandė ore. Thorstenas nesiryžo prisipažinti, kad nebemyli manęs. Turbūt bijojo pasirodyti nedėkingas. Žinoma, tai visiška kvailystė.
Th.Nindelis: Vyrai bijo atvirai kalbėti apie atšalusius jausmus ir bando išsaugoti santykius.
Mūsų išsiskyrimas – teisingas, nuoseklus žingsnis, bet žengti jo pirmas neturėjau drąsos.
S.Valencia: Kurį laiką nieko nedarėme tik dėl to, kad esame taktiški. O liga mus išmokė nusispjauti į tai, ką pamanys aplinkiniai.
Svarbu, ką jaučiame mes. Thorstenas vienas įveikė ligą. Aš ją taip pat atlaikiau. Nors ir buvau su juo, atlaikiau viena.
– Ką pakeitė liga?
S.Valencia: Tai tarsi apsivalymas. Dabar norėčiau aiškių santykių. Gyvenime sudėliojau daugelį taškų, parašiau testamentą.
Th.Nindelis: O aš iš ligos nepadariau jokių išvadų. Nesurašiau testamento, nepasirašiau dokumento, kuriuo išreikščiau valią, kokiu atveju gydytojai neturėtų palaikyti man gyvybės. Toks dokumentas reikalingas, tačiau aš gyvenu tarsi strutis, įkišęs galvą į smėlį.
– Saskia, gal jūsų santykius nuodijo tai, kad Thorstenas vis dar buvo vedęs?
S.Valencia: Na, neketinau ištekėti. Man jau nereikia santuokos. Kita vertus, nesuvokiau, kam viską vilkinti – juk jau šimtą metų negyvena su žmona.
– Kaip dabar apibūdintumėte savo santykius?
Th.Nindelis: Nuostabūs. Saskia – puiki, miela moteris.
S.Valencia: Tai buvo penkeri daug įspūdžių padovanoję metai. Jie niekuomet neišblės iš atminties. Stebėdama ką nors gražaus vis dar pagalvoju: o, tai tikrai patiktų Thorstenui.
Mes daug keliavome – kaip Boni ir Klaidas (XX a. pradžioje siautėję amerikiečių gangsteriai. – Red.), bet Vokietijos greitkeliais. Patyrėme begalę smagių akimirkų. Kartais elgėmės lyg vaikai – svaigdami nuo gyvenimo viską norėjome patirti kartu.
Viskam ateina pabaiga, santykiams – taip pat.
– Ar vis dar skausminga matyti vienam kitą?
Th.Nindelis: Taip, žinoma. Gyvenau su nuostabia moterimi ir būčiau kvailas, jei visiškai ištrinčiau ją iš savo gyvenimo. Aišku, to padaryti nepavyks, bet ir nenoriu.
– Kas toliau?
Th.Nindelis: Vaidinu teatre, o spalio mėnesį vėl laukia tyrimai. Tikiuosi, kad viskas bus gerai.
S.Valencia: Jaučiuosi išsilaisvinusi. Liūdna meilės pabaiga, bet kartu ir laiminga, nes draugystė lieka.
Parengė Ona Kacėnaitė