Retai sutiktumėte tokį žmogų, kuris nežinotų keliautojo, rašytojo, šefo bei laidų vedėjo A.Bourdaino. Sukūręs laidą, „No Reservations“ (Be rezervacijų – liet.) per 15 metų Anthony aplankė daugiau nei 80 šalių.
Kelionių metu, garsusis šefas pasinerdavo į vietos istoriją, vietinių gyvenimą bei daug valgydavo. Valgydavo viską ir net pačius keisčiausius patiekalus, taip stengdamasis žiūrovui atskleisti nežinomą ir turistiniuose giduose neaprašytą šalies istoriją. Paklaustas „Business Insider“ žurnalisto, Anthony ne nedvejodamas atsakė, jog jo mylimiausia šalis yra Japonija.
„Japonija man yra be galo įdomi šalis. Ir net keliaujant ten filmuoti jau devintąjį kartą aš supratau, jog gerai Japonijos nepažįstu bei niekada jos visos neatrasiu“, – aiškino jis.
O rašydamas „CNN“ „Parts Unknown“ blog‘e paminėjo: „Jeigu reikėtų pasirinkti miestą, kuriame turėčiau valgyti visą savo likusį gyvenimą, tai būtų Tokijas ir dauguma mano pažįstamų šefų su manimi sutiktų“.
A.Bourdainas savo karjerą virtuvėje pradėjo dirbdamas indų plovėju. Vėliau jis tapo virėjo padėjėju ir galiausiai – pirmuoju Niujorke esančio restorano „Brasserie Les Halles“ virtuvės šefu. Restoranas tapo labai populiarus, taip pat ir tarp garsenybių, ir vietą užsisakyti reikėdavo gerokai iš anksto.
Garsus šefas išleido autobiografiją „Virtuvė slaptai:kulinarijos nusikaltėlio istorijoje“, kur pasakojo apie savo, buvusio gatvės palaidūno, ilgą ir atkaklų kelią į kulinarines viršūnes, nenumaldomą aistrą gaminti maistą, taip pat atskleidė daug virtuvės užkulisių paslapčių.
Apie savo gyvenimą jis plačiau papasakojo ir šiame interviu:
- „Virtuvė slaptai: kulinarijos nusikaltėlio istorijoje“ rašėte, jog maloniau prisiminti pirmąją paragautą austrę nei pirmąją seksualinę patirtį...
- Tikrai taip. Buvau 14-os ir net nesuvokiau, kas vyksta. Taip greitai viskas atsitiko. Tuo tarpu toji austrė... Iškart supratau, kokia ji sumautai skani!
- Kuo save laikote: virtuvės šefu, rašytoju ar televizijos žvaigžde?
- Esu laimingas virėjas, bet taip pat ir geras pasakotojas.
- JAV Jus vadina „maisto pornografijos karaliumi“. Ką tai reiškia, ir kiek iš tiesų yra bendra tarp maisto ir sekso?
- Ne taip jau daug, kaip manoma. „Food porn“ yra anglosaksų terminas, reiškiantis hedonistinį požiūrį į maistą. Ypač į tą, kuris žadina juslingumą ir nenumaldomą geismą. „Food porn“ galima pavadinti visas nuotraukas ar maisto aprašymus, kurie kelia smaližiavimo ar pasitenkinimo jausmus. Kalba eina apie vaizdinį meną, esu jo šalininkas.
- Savo paskutinėje knygoje „Šiltinė ir Mary“ pateikiate dramatišką dokumentinę istoriją.
- Mary – airė imigrantė praėjusio amžiaus pradžioje, kuri skirtingai nei kitos tos epochos moterys, savo gyvenimą pašventė darbui. Nors buvo stipri ir išdidi, bet buvo nepageidaujama, o jos vardas tapo ligos ir užkrato sinonimas. Išgirdęs šią istoriją, pamaniau, kad būtų labai drąsu viką papasakoti Mary lūpomis. Manau, kad pavyko.
- Pirmosiose knygose šlovinote seksą ir maistą. Dabar susidomėjote mirties ir maisto sąryšiu...
- Maistas, kaip ir seksas, turėtų būti didis gyvenimo džiaugsmas. Susijęs su bendru gyvenimu, dalinimusi, bet, neišvengiamai, abu dalykai gali būti susiję ir su mirtimi. Žinoma, labai priklauso nuo to, ką valgome ir ką renkamės. Kaip ir Marco Ferreri filme „Didysis apsirijimas“, kur maistas ironiškai vaizduojamas kaip žudikas. Beje, rašytojas George Orwellas sakė, jog žmonės yra paprasčiausiai maišai, maistui prikimšti. Aš taip griežtai nemanau, bet yra daug žmonių, kurie valgo netinkamai – per daug ir be jokio malonumo.
- Jūsų antroji žmona, italų kilmės Ottavia Busia, taip pat susijusi su darbu aukštojoje virtuvėje. Kur susipažinote?
- Susipažinome per „aklą“ pasimatymą, kurį surengė virtuvės šefas Ericas Ripertas ir jo žmona. Pirmąkart dalyvavau tokiame renginyje, bet galiu pasakyti, kad viskas buvo labai lengva ir spontaniška. Mūsų meilė buvo iš pirmo žvilgsnio. Jau po kelių pasimatymų ėmėme kalbėti apie gyvenimą kartu ir apie vaikus. Ir nors abu esame ne labai linkę į romantiką ir be to dar ir labai užsiėmę (tuo metu Ottavia dirbo garsaus Niujorko restorano generaline menedžere), toji istorija, mus abu įsuko į savo verpetą.
- Ar kada galvojote, jog tapsite tėvu, sulaukęs 50-ies?
- Ne, niekada. Kol nesutikau Ottavijos. „Noriu su ja sukurti šeimą“, – šovė mintis. Intuicija neišdavė. Dievinu savo dukrą, neįsivaizduočiau kaip gyventi be Arianos, kuriai dabar ketveri metai.
- Dažnai lankotės Italijoje. Kas ten jums patinka?
- Ne žmona, bet aš, esu stipriai įsimylėjęs Italiją... Dievinu čia gyvenančius uošvius ir žmonos dėdes iš Sardinijos. Visuomet stengiuosi nors kartą per metus juos aplankyti. Vienintelis minusas: aš labai mėgstu gaminti makaronų patiekalus, bet to negaliu daryti, kaip noriu, kadangi žmonos giminės mane griežtai kritikuoja. Man patinka italų maistas, architektūra, peizažas, spagečiai su žuvies ikrais, makaronai su sūriu ir pipirais, televizinės viktorinos, kad yra daug apie gandus rašančių leidinių, taip pat eiti valgyti ledų su dukra. Be to patinka, kad italų gyvenimas sukasi aplink šeimą. Neigiami dalykai? Tikras vargas – biurokratija.
- Jūsų praeitis buvo nerami, patyrėte priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų, turėjote audringų širdies istorijų. Kaip dabar vertinate praeitį?
- Nieko nekeisčiau. Taip ir turėjo viskas vykti.
- Kas namuose gamina?
- Dažniausiai aš.
- Po dienos, praleistos prie viryklės bei begalės kalbų apie maistą?
- Gaminu paprastus patiekalus: mėsos kepsnius, troškintą triušį, rizotus. Dėl pastarųjų su žmona diskusijų nebūna: mano rizotai yra geriausi.
- Su TV laida „No Reservations“ keliaujate po visą pasaulį. Ką blogiausia teko valgyti?
- Fermentuotą ryklį Islandijoje. Šis delikatesas ruošiamas šventėms, bet man, asmeniškai, jis nepatinka.
- O gražiausios kelionės?
- Daug jų buvo: Vietnamas, Sardinija, Ispanija, kur maistas niekuomet manęs nenuvilia.
- Kulinarinė svajonė?
- Skanauti anglišką mėsos kepsnį su raudonųjų pupelių apkepu šalia tokios roko žvaigždės kaip Keithas Richardsas.
Naujienų portalas lrytas.lt primena, kad vyras kartu su buvusia žmona Ottavia augino 11-metę dukterį Ariane.
