Rusijos naujienų portalui „Starhit“ pati Natalija atvirai papasakojo apie pasikeitusį gyvenimą. Ivanas visą laiką reikalavo vaikų, o ji tesvajojo apie nuosavą būstą ir kaip išspręsti finansines problemas.
– Natalija, šiandien švenčiate trečiąsias vestuvių metines. Kaip jas paminėsite?
– Net nežinau, turbūt – niekaip. Aš turiu savų reikalų mieste, Ivanas taip pat. Vakare, turbūt, skirsime laiko sau ir atšvęsime.
– Iš šio jūsų pasakymo galima manyti, kad santykius ištikusi krizė jau baigėsi?
– Viskas yra gerai, neskaitant fakto, kad mes jau nebe kartu. Nėra nustatytos tikslios datos, kada įvyks skyrybos, tačiau jos mūsų santuokoje jau neišvengiamos. Gal taip ir geriau, aš nebeturiu jėgų kovoti. Jam labiau norisi būti su savo buvusia šeima, tai tegul pas juos ir eina.
– Paaiškinkite, kodėl tuomet įvyko jūsų vedybos?
– Jūs tikrai ir patys puikiai suprantate, kaip tai vyksta. Sutinki žmogų, galvoji, kad tai jau tas vienintelis, bet po vestuvių paaiškėja, kad ne. Man tai buvo jau trečioji santuoka. Pradžioje visi galvojame, kad svarbiausia rasti gerą žmogų. Tada suvoki, kad gerų žmonių yra daug ir pradedi ieškoti ne tik gero, bet ir protingo. Bet ir to neužtenka! Tada ieškai kažko ypatingo... Bet, kaip paaiškėja, ypatingi yra ne visi.
– Tai ko jums neužtenka su Ivanu?
– Aš noriu jaustis moterimi, o ne Žana d'Ark. Su malonumu gaminu, tvarkau ir prižiūriu buitį, tačiau noriu būti moterimi, kuri jaučia vyro palaikymą ir jo tvirtą petį. Aš ieškau ramybės. Per šiuos trejus metus buvau sušaudyta daugybę kartų. Buvau taip nudegusi, kiek niekas net nenutuokė.
– Neseniai prasitarėte, kad leidote savo vyrui išeiti. Kada pirmą kartą pastebėjote, kad jis nori grįžti į buvusią šeimą?
– Iš karto tokių bėdų nebuvo, nes jo vaikai netykojo ir nelaukė už kampo. Galbūt Ivanas su manimi norėjo dar vieno kūdikio, naujos gyvenimo pradžios. Kai suprato, kad kūdikio mes nesusilauksime, jis prisiminė savo buvusią žmoną ir jos pagimdytus vaikus.
– Bet juk su buvusia žmona jis išsiskyrė jau seniai. Kodėl jam dabar to prireikė?
– Vyrams dažnai suveikia entuziazmas, kad noriu vaiko ir viskas, taip ir turi būti. Bet patys pagalvokite, apie kokius vaikus mudu galime kalbėti, kai nėra nei būsto, nei pinigų, nuolatinio darbo. Aš nebegalėjau aklai juo pasikliauti. O jam to reikėjo.
– O jei jis turėtų daug pinigų, ar vis tiek norėtumėte skirtis?
– Taip, tikrai norėčiau.
– Ivanas Krasko ne kartą sakė, kad daug žmonių laukia jo mirties. O kaip su jo palikimu?
– Kad jis neturi ką palikti. Butą ir viską, ką turėjo, jis jau perrašė vaikams.
– O kaip jūs pati išgyvenate dėl skyrybų? Juk būna, moterys liūdi, verkia, paneria į depresiją...
– Nežinau, gal taip dar bus. Kai skyriausi su pirmuoju vyru, buvau labai įskaudinta ir pažeista. Išgyvenau labai ilgą laiką.
– Sakėte, kad tuo metu išsiskirti buvo tiesiog būtina. O kaip dabar?
– Santuoka paprasčiausiai išsisėmė.
– Kai po pirmosios krizės kalbėjome pavasarį, jūs vis dar buvote linksma, žvelgėte į ateitį, kūrėte planus. O dabar juntamas liūdesys.
– Praėjus pavasariui aš dar kartą permąsčiau savo gyvenimą, peržvelgiau viską, kas mane pakeitė. Ir suvokiau, kad vyksta kažkas negero, ne tai, ko aš noriu iš gyvenimo.
