Nijolė Lepeškaitė staiga persigalvojo ir pasiūlė prisėsti virtuvėje. Pro daugiaaukščio langą - Kauno panorama lyg ant delno. Jaukumo suteikia po visus virtuvės užkaborius pasklidęs arbatos aromatas.
„Išsirinkdavo lyg arklius“
Ne kartą jaunystėje Nijolei teko nuryti kartėlį. Ji pasijusdavo nejaukiai, kai išgirsdavo esanti fotogeniška. Kodėl? Išvaizdi moteris pasiduodavo aplinkinių nuomonei, jog graži aktorė - kvaila. „Aktorystė nėra tik išorinis grožis, - purtė galvą šįmet šešiasdešimtmetį minėsianti Nijolė. - Tokios mintys - tuštybė. Kas yra grožis, kai visų skoniai tokie skirtingi? Be abejo, renkantis aktorius vaidmenims, labai svarbu išvaizda, ypač daug tai lemia kine.“
Iki šiol aktorei atrankos primena neišvengiamą jaudulį - vis dėlto konkursas. „Jautiesi taip, tarsi būtum perkama. Juokdavomės, kad mus kaip arklius išsirenka“, - prisiminė kino filmavimo užkulisius. Atvykdavo aktorė į kokią nors Sovietų Sąjungos kino studiją, o ten jau laukia keletas pretendenčių. Nori to ar ne, bet kitoje bandomosios kameros pusėje atsirasdavo nejauki atmosfera. Juk nėra ko slėpti, smagiau, kai išsirenka. „Tikrai ne kartą išgirdau, kad pasirinkta ne aš, - nusikvatojo Nijolė. - Nors man sekėsi - nesėkmę keisdavo sėkmė. Išgirsdavau tiek teigiamų, tiek ir neigiamų atsakymų.“ Visus teatro aktorius viliodavo kinas, nes filmavimasis labai papildydavo piniginę.
Daugeliui kino gerbėjų N.Lepeškaitė į atmintį įsirėžė kaip Kazytė iš dramatiškos juostos „Virto ąžuolai“.
Pasakojama, kad antraeilio vaidmens atlikėją Elzę vaidinusią Violetą Podolskaitę išsirinko rašytojas Juozas Baltušis, pagal kurio kūrinį ir buvo filmuojama. O su kuo Nijolei teko grumtis dėl pagrindinės rolės? „Iš pradžių pasirinko ne lietuvę aktorę, tačiau paskui persigalvojo. Buvau pakviesta į Vilnių, susitikome su rašytoju „Neringos“ restorane, išgėrėme kavos. Viskas - po to prasidėjo filmavimas“, - dėstė.
Pagal išvaizdą Nijolė - priešingybė J.Baltušio aprašytai Kazytei. Ši knygoje yra maža ir apkūni. „Tačiau tarp mūsų bendra amžina meilės tema. Ir vienatvės. Kazytė myli vyrą, su kuriuo negali būti, - dviem samdiniams nelengva išgyventi. Kiekvienai moteriai meilė svarbi, tad ji, nepaisydama priemonių (kūrėjai taip ir palieka paslaptį: ar Kazytė kalta dėl dviejų savo nemylimo vyro brolių ir pretendentų į ūkį skaudžių likimo vingių. - Red.), kūrė ateitį sau ir mylimajam Klemensui. Paskutinė scena siaubinga: ji bėga lauku nuo savo nemylimo vyro, nes neviltį kelia mintis, jog teks su juo gyventi. Ji pasmerkta vienatvei. Kaip milijonai moterų.“
„Moteris iš meilės apanka“
- Dėl meilės galima daug paaukoti?
- Per juostos „Virto ąžuolai“ filmavimą režisierius Gytis Lukšas pasiūlė, jog Kazytė turėtų pulti mylimajam į kojas ir jas bučiuoti: taip parodytų, jog dėl jo gali padaryti viską. Tarp kūrybinės grupės kilo diskusijos, ar gali moteris taip nusižeminti. Net buvo įkalbinėjančių, kad to nedaryčiau. Aš net nesvarsčiau - pritariau režisieriaus idėjai. Juk moteris iš meilės apanka ir viską gali atiduoti. Tai nėra nusižeminimas.
- Vis kalbame apie jūsų heroję, o jūs pati dėl meilės daug galėtumėte paaukoti?
- Niekada nebuvau teroristė (kvatoja). Galiu tik pasakyti, kad mylėti labai sunku. Plyšta širdis, kai myli be atsako. Moteriai meilė labai svarbi, baisu gyventi su nemylimu žmogumi.
„Svarbiausias žmogus - vyras“
„Esame seniai pažįstami“, - užsiminusi apie vyrą, nusikvatojo Nijolė. Kitąmet ji ir jos sutuoktinis, Kauno menininkų namų vadovas Viktoras Valašinas, minės savo santuokos keturiasdešimtmetį. Jie susitiko studijuodami aktoriaus meną, kartu buvo priimti į teatrą. V.Valašino kelias į sceną nebuvo toks tiesus - paisydamas tėvų noro, kelerius metus studijavo mediciną, kol nugalėjo aktorystės trauka.
Nijolės ir Viktoro sūnui Dariui - 36-eri. Su žmona Ilona bei dukra Evelina jis gyvena Amerikoje.
- Kaip reikėtų gyventi, kad santuoka truktų keturiasdešimt metų?
- Mūsų gyvenime buvo visko. Būtų keista, jei to negalėčiau pasakyti, - tikrai būtų neįdomu.
Mama nuolat kartodavo: „Vaikai užauga ir išeina. O svarbiausias asmuo visuomet išliks vyras“. Mano tėtis nemokėjo gaminti valgio, atsisėsdavo prie stalo, o mama paduodavo net šaukštą ir šakutę. Man įdiegtos tos vertybės, tačiau daug ko nepaisiau. Teta, padėjusi prižiūrėti mūsų sūnų, stebėdavosi matydama, jog vyrui nepaduodu valgio, ant stalo nesudedu šaukštų. Juk ir aš esu pavargusi, tad jis pats gali pasiimti.
Šeimos gyvenime visko nutinka. Bet tuomet sustoji ir pagalvoji: o jei ką nors bandytum pakeisti, kas būtų kitaip? Ne vienas skiriasi, vėl veda, vėl skiriasi. Svarbu iškęsti sunkius etapus, pereiti tuos pragaro ratus. Lengviausia trinktelėti durimis.
- O jums gyvenime teko patirti, kad ankate nuo jausmų, ar visada pavykdavo išlaikyti sveiką protą?
- Nelabai su tuo protu. Esu emocijų žmogus. Jeigu myliu, tai su virpuliu. Jeigu pradedi protauti, tai - ne meilė. Visuomet taip maniau. Vyrą ir moterį turi traukti tarytum elektra. Jeigu to nėra, o santykiai pagrįsti protu, apie jausmus neverta kalbėti. Mama pasakojo apie vieną savo kavalierių - cirko akrobatą. Atėjo jis į svečius, o ji galvoja: „Jėzau, kokie purvini jo batai“. Ir iškart suprato, kad jei kliūva jo batai, jausmų negali būti.
- Dažnas ginasi frazėmis: meilė trunka trejus ar septynerius metus.
- Šiuolaikiniai žmonės kaltina fiziologiją. Aplink tik girdėti: seksas, seksas ir seksas. Nepritarčiau, kad meilė - tik seksas. Seksas, kaip valgymas, - žmogaus fiziologija. Tai yra meilės dalis, bet ne tik. Tačiau dėl to, kad žmonės taip galvoja, ir poros ryšiai pagrįsti seksu, tiek daug skyrybų.
Ir senatvėje yra meilė. Įstrigo mintis iš po pasaulį paplitusio sunkia liga sergančio rašytojo Gabrielio Garcia Marquezo atsisveikinimo laiško: „Parodyčiau žmonėms, kad jie klysta manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta. Jie nežino, jog pasensta, kai liaunasi mylėti“. Pritariu rašytojui.
Meilė - tai ir rūpestis, kad mylimas žmogus negrįžta namo. Iš tokių trupinėlių susideda meilė. Mylimas žmogus tikrai nėra tavo daiktas.
Daugelis pamiršta, kad senatvė turi ir gražių ypatybių. Prieš metus atsivežiau į Kauną gyventi savo mamą. Ryte ateinu į virtuvę, ji sėdi apsirengusi gražia suknele. Tokia ponia. Ir išdidžiai paaiškina: „Aš dabar gyvenu mieste, turiu gražiai rengtis“. Labai gaila, kad neilgai kartu gyvenome, - po mėnesio mama ramiai užgeso. Čia, virtuvėje, prisėdo ir ramiai palinko ties stalu.
Scenos baimė ir trauka
Paklausta, kodėl pasirinko aktorystę, Nijolė tik patraukia pečiais: „Nežinau“. Ir patikslina: „Nuo mažens žinojau, kad būsiu aktorė“. Vaikystėje ji mėgdavo vaidinti sau: atsistodavo prieš veidrodį ir šnekėdavo nesuprantamomis kalbomis. Ant scenos užlipo jau pradinėje mokykloje - mokytoja grojo gitara, o Nijolė dainavo.
„Buvau labai baikšti, bijodavau kiekvieno pasirodymo scenoje, - šyptelėjo. - Manau, kad aktorius turi jausti tokią baimę: kuo didesnis jaudulys, tuo atsakingiau į viską žvelgi. Kartais tai ir trukdo. Yra aktorių, kurie visą gyvenimą baiminasi scenos. Viena aštuoniasdešimtmetė kolegė prisipažino, kad visuomet, prieš eidama į sceną, miršta iš baimės.
Kartais ir man taip būdavo - išeinu į sceną, o širdis taip plaka, jog atrodo, kad net žiūrovai mato, kaip ji blaškosi ir tuoj iššoks iš krūtinės. Bijai, tačiau nori eiti į sceną. O gal traukia savo baimės nugalėjimas? Juk taip gerai jautiesi po sunkaus spektaklio, kai prieš jį tiesiog kaustė baimė. Džiugu, kad pavyko save įveikti.“ Tačiau aktoriaus profesiją Nijolė vadina labai nepalankia. Tai tik akimirksnis: padarei, išėjai, ir viskas pamiršta.
Nepaisydama to, aktorė stengiasi teatro bacila užkrėsti vaikus - ji vadovauja prie Kauno dramos teatro įsikūrusiai mokyklėlei „Mano teatras“. Joje - pusantro šimto vaikų.
„Norime, kad į mokyklėlę ateitų negalios paliesti vaikai - ir su Downo sindromu, ir varginami cerebrinio paralyžiaus, - ateities planais pasidalijo. - Vaikui aktorystė gali padėti atsiverti, išmokti nugalėti kompleksus. Tuomet atsiranda supratimas, kad žmogui be meno, ne tik be duonos ir druskos, negalima gyventi.