Viena? Po aštuonerių draugystės metų Rimantė išsiskyrė su aktoriumi Vytautu Šapranausku. Bet, kaip ir dera tvirtai moteriai, apgailestauti dėl to neketina.
Amžina blogiukė
- Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jūs nieko kita neveikiate, tik dirbate: vaidinate Nacionaliniame dramos teatre, kasdien filmuojatės LNK laidoje „Dviračio šou“, sukūrėte vaidmenį televizijos seriale „Nekviesta meilė“, garsinate animacinius filmus, vedate renginius. Jūs kada nors miegate?
- Be abejo! Tik atrodo, kad nuolat dirbu: iš tiesų galėčiau kur kas daugiau patempti, jei tik kas duotų.
- Prisikalbėsite.
- Na, ir valio. Tik kraukite, aš viską padarysiu! Dirbant su malonumu, tai nėra sunku.
- Viską darote su malonumu?
- Beveik. Juk jeigu imsi galvoti, kad dirbi tik dėl pinigų, iškart užsikrausi slegiančią naštą. Gera jausti malonumą. Tik prašau nepainioti: ne „kaifą“ nuo savęs, o malonumą. Nes kai aktorius pradeda savimi žavėtis ir pats sau labai patikti, tai jau liga. Aktoriui būtina suprasti: svarbus ne tu, o visuma, kurios dalelė tu esi.
- Jūsų darbai labai skirtingi. Įsivaizduoju: iš ryto „Dviračio šou“, per pietus serialo filmavimas, vakare drama teatro scenoje. Ir visa tai - per vieną dieną. Jūsų mintys turėtų greitai šokinėti.
- Tikrai būna, kad pavargstu ir nusilakstau. Kita vertus, toks čia ir vargas. „Dviračio šou“ dirbu su labai smagia kompanija, užtrunku daugiausiai dvi valandas. „Nekviestą meilę“ pradėjome filmuoti vasarą, dabar jau baigėme. Spektaklių - tik trys keturi per mėnesį. Jei nėra repeticijos, visa diena laisva.
- Kaip atsidūrėte naujajame seriale?
- Skaisgirys (prodiuseris ir vienas iš scenarijaus autorių Rolandas Skaisgirys - red.) sugalvojo ir pakvietė. Lietuva juk tokia maža, kad ne tiek daug yra ką kviesti. Visi vieni kitus pažįstame. Jis paprašė, kad suvaidinčiau blogiukę. Norėjau atsisakyti, bet įkalbėjo. Daugiausiai dirbau su mano meilužį vaidinančiu kolega Rimu Bagdzevičiumi - kadangi mes seni pažįstami, jokių problemų nekilo. Lengva dirbti tada, kai tave supa šaunūs žmonės.
- O kaip jums patinka jūsų personažas - gudrioji Elvyra?
- Šlykštynė boba. Gyvenime aš su tokia net nesikalbėčiau. Manekenių bosė, pikta, kvaila... Argi protinga moteris kasdien kankintų vyrą įkyriomis kalbomis? Gavę tekstą, su Bagdzevičiumi kaskart kikendavome, nes ten būdavo vis tas pats: „Kada paliksi žmoną, kada man užrašysi akcijas?“ Ir dar lindau pas jo žmoną į namus aiškintis. Viršūnė! Pati niekada taip nedaryčiau.
- Kas laukia jūsų įžūlios herojės?
- Kalėjimas!
- O, kokia teisinga meksikietiška pabaiga.
- Taip, visiškai. Dėsime Lietuvai muilo, laikykitės!
Televizija užpildė spragą
- Ar jums kada nors tenka teisintis: vaidinu televizijoje tik šiaip, žinote, dėl pinigų... Neužkliūvate tiems, kurie skirsto: čia normalūs aktoriai, o čia tie, kurie dirba televizijoje?
- Kad netenka. Vėl grįšiu prie to paties: Lietuva pernelyg maža šalis, kad ką nors skirstytume. Tokia mano profesija: aš aktorė, ką man pasiūlo, tą ir vaidinu. Ir teisintis nesiruošiu.
- Gal jūs pernelyg stipri asmenybė, kad skeptikai drįstų jus užkabinti?
- Jie ir neturėtų kabinėtis, nes tas skeptiškas požiūris iš tikrųjų neteisingas. Jeigu tu geras aktorius, esi geras visur. Be to, leiskite paklausti: o ką man be televizijos reikėjo veikti? Teatre neturėjau vaidmenų beveik trejus metus. Į sceną grįžau tik praėjusių metų pabaigoje - „Elite“ vaidinu baronienę Kasteli-Glembaj. Labai džiaugiuosi grįžusi.
- Bet juk buvo laikai, kai teatre per metus sukurdavote tris vaidmenis. Iš kur ta pertrauka?
- Sykį atsisakiau vaidinti spektaklyje, nes nesusikalbėjau su režisieriumi. Tiesą sakant, atsisakiau ne vieną kartą, nes nemoku elgtis kitaip. Net pasklido kalbos, kad Rimantė muša režisierius... Kai pirmą kartą tai išgirdau, labai juokiausi. Dėl viso to kilo problemų su teatro meno vadovu. Režisieriams jis neleido manęs imti.
- Ar labai įsižeidžiate, kai kas nors jus pristato tik kaip TV laidų „Pagauk kampą“, „Dviračio šou“ ir serialo „Gedimino 11“ aktorę?
- Nė kiek. Ką žmonės žino, tą ir sako. Negi galima pykti ant žmogaus už tai, ko jis nežino?
- Žinoma, galima.
- Ne, pykti apskritai nereikia. Nėra prasmės.
- Kodėl pastaruoju metu jums vis dažniau tenka vilioklės vaidmuo?
- Aš irgi svarstau kodėl. Tai vilioklė, tai aferistė, tai pikta sena boba... Visi mano personažai - neigiami. Žmonės manęs kažkodėl visai nemato teigiamos. Bet ir dėl to nepykstu: kas mane pažįsta, tikiuosi, mato, o pas kitus tikrai nelakstysiu ir neįrodinėsiu, kokia aš nuostabi.
Demokratiška mama
- Internetinėje teatro svetainėje kolegos jus vadina seksbomba.
- Jie žiauriai juokauja! Tai visiška nesąmonė.
- Ir dar rašo, kad jūs darote viską, ką norite.
- O tai jau tiesa.
- Esate nesuvaldoma?
- Bet kokiu atveju turiu atsakomybės jausmą. Juk ant mano pečių ir namai, ir dukra. Tačiau gyvenimą susidėlioju taip, kad viskam užtektų laiko: ir namus apkuopti, ir su Morta pabendrauti, ir su draugėmis paplepėti, ir pašokti, ir išgerti.
- Jūs - jauna mama.
- O mane kaip tik kartais apima siaubas: po galais, man jau 37-eri, tuoj bus 40... Baisu, kad mėsa sensta, viskas šimpa, o galvoje tebėra visiška jaunystė. Vėjai švilpia.
- Bet gal tai - tik į gera?
- Aišku, tik į gera. Kas iš to, jei sėdėčiau ir graužčiausi, kad raukšlių atsirado? Be to, būti 25-erių tikrai nenorėčiau.
- Kaip laikosi jūsų Morta?
- Jai jau šešiolika. Mokosi mokykloje ir yra stebėtinai savarankiška.
- Nekrypsta į tėvus paviliojusią aktorystę?
- Labiau krypsta į dailę.
- Tai gal esate atsargi mama, kuri ant teatro durų deda kryžių ir reikalauja, kad vaikas ten nė kojos nekeltų?
- Ne, aš labai demokratiška mama. Dukters gyvenimas yra jos pačios reikalas. Kiek galėsiu, tiek padėsiu, bet reguliuoti negaliu: tegul ji daro, ką nori.
- Dukra vertina jūsų veiklą, didžiuojasi jumis? Juk būna, kad paauglystėje vaikai gėdijasi savo įžymių tėvų. Gal ir Morta neprisipažįsta klasės draugams, kas ta blondinė, „Dviračio šou“ vaidinanti Uspaskicho Andželą?
- Ne, nesigėdija. Bet girtis irgi nesigiria.
- Jūs pati save stebite televizoriaus ekrane?
- Kasdien tikrai ne. Specialiai nelaukiu vakaro, kad pažiūrėčiau, kaip atrodau, ar gerą rakursą operatorius parinko.
- Nesate įnoringa žvaigždė?
- Viešpatie, kokios čia žvaigždės Lietuvoje... Argi žvaigždės yra artistai, puolantys šen, puolantys ten, šokinėjantys kaip ožkos? Ar žvaigždės tie, kurie neišlipa iš žurnalų puslapių? Kol esi jaunas, smagu, kai žurnalistai kalbina. Bet kai tavo veidas ima boluoti kone kiekviename puslapyje ir tu žinai, kiek daug žmonių tai erzina, pradedi valdytis ir visur nebelandžioti.
- Jums svarbu, ką mano aplinkiniai?
- Ne tai, kad labai svarbu. Bet man nereikia blogos energijos. Kam tyčia erzinti žmones?
- Bet juk kartojimosi principas svarbus visame pramogų versle.
- Teisybė. Kai geriau pagalvoji, jei manęs visiškai nebūtų žurnaluose, gal nei į renginius kviestų, nei vaidmenų televizijoje siūlytų...
- Ar kada skaičiavote, iš ko uždirbate daugiausia?
- Niekada. Gal todėl niekada neturiu pinigų.
Skyrybos - po aštuonerių metų
- Šiuo metu smalsuolius labiausiai domina jūsų skyrybos su aktoriumi Vytautu Šapranausku.
- Mudviejų draugystė žmones domino visą tą laiką, kiek ji truko, - aštuonerius metus. O dabar visiems įdomu, kaip ten tos mūsų skyrybos. Bet man nepatinka, kai žmonės garsiai dėsto asmeninius dalykus. Susiranda draugą - ir jau visiems skelbia, išsiskiria - ir jau akys nuleistos, kol susiranda naują.
- Vis dėlto per tuos aštuonerius metus buvo vienas atviresnis interviu. Fotografijoje judu su Vytu gulėjote hamake...
- Aha. Bet tai buvo tik kartą. Nežinau, kas tada mudviem buvo užėję.
- Po išsiskyrimo nėra sunku vienai prižiūrėti namą?
- Kartais sunku, bet ką čia prisigrauši. Be to, niekada ir nebuvo kitaip. Tai mano mamos sodo namas, aš jį susitvarkiau. Atsakomybė visuomet buvo mano - Vytas turėjo savo namus.
- Bet jis vis ką nors padėdavo, o dabar - viskas vienai. Nors gal aš klystu, gal jūs ne viena?
- Viena, viena (juokiasi). Nieko neturiu ir šiuo metu nenoriu turėti.
- Sunkesniems ūkio darbams kviečiate pagalbą?
- Labai nemėgstu prašyti pagalbos. Man geriau pačiai viską atlikti. Baisiai sudėtinga paimti telefono ragelį ir paskambinti santechnikui - kur kas lengviau griebti raktą ir pačiai ką nors priveržti.
- Gebėjimai gimsta iš patirties?
- Jie gimsta iš nevilties, kad niekas, išskyrus tave, to nepadarys (juokiasi).
- Jei man paduotų tą raktą, nežinočiau, ką su juo veikti!
- Apžiūri jį iš visų pusių, kelis sykius pabandai, žiūrėk, iš kažkelinto karto ir pavyksta.
- Automobiliui ratą irgi pakeistumėte?
- Moku ir tai. Sykį kažkur skubėjau, nuleido padangą, ėmiau ir pakeičiau per dvidešimt minučių. Kas sakė, kad moterys vienos neišgyventų?
Vienatvė turi daug privalumų
- Kaip švenčiate šventes?
- Labai nemėgstu masinių pobūvių. Per šventes man reikia ramybės.
- Kas jums yra Kalėdos?
- Duoklė vaikams. Kalėdas visuomet švenčiu su draugės Karinos Leontjevos šeima ir bičiuliais. Aplankau ir mamą. Kasmet po Naujųjų su draugais važiuojame į Juodkrantę išsišvarinti galvų. Gaila, kad šiemet nėra sniego.
- Vieniša niekada nesijaučiate?
- Jaučiuosi. Turbūt visos moterys kartais pasijunta vienišos. Nebūtinai dėl to, kad šalia nėra vyro: pasaulyje apstu ištekėjusių moterų, kurios tokios vienišos, kad nors kauk.
Bet dabar supratau, kad moters vienatvė turi labai daug privalumų. Niekas nezyzia, kai esi pavargusi. Grįžus namo, nereikia švaistyti energijos bendraujant. Neprivalai kasdien virti karštos vakarienės. Pasakykite, kas yra šeimyninis gyvenimas? Valgio ruošimo ir sėdėjimo prie televizoriaus kultas. Mano namuose to nebėra: jei nenoriu, tai ir neverdu. Vaikas jau didelis. Nori valgyti? Nueik ir pasidaryk. Ir dietų nereikia: svoris krinta be jokių pastangų. Pagaliau galiu daryti, ką noriu, o juk tai labiausiai ir mėgstu.
- Ir ką darote?
- Noriu voliotis - voliojuosi. Noriu pasižiūrėti filmą - pati išsirenku juostą. Galiu ničnieko neveikti, ir dėl to man niekas nepriekaištauja. Šiuo metu tai - nuostabiausia, kas gali būti. Sukurti normalios šeimos man taip ir nepavyko, bet dėl to nesijaučiu nelaiminga - tiesiog dabar man svarbiausi kiti dalykai: supantys žmonės, kūryba, teatras, saviraiška. Jie teikia prasmę.
Po skyrybų su Vytu supratau, kad tikri draugai man kur kas svarbesni už vyrą. Jie išlieka visada, o mylimas vyras anksčiau ar vėliau vis tiek pradeda erzinti. Tai kam jis išvis reikalingas?..
- Vadinasi, nepavydite tradiciniams sutuoktiniams?
- Tik tokiems, kuriems pasisekė iš pirmo karto: jie jaunystėje susipažino, susituokė, pasigimdė vaikus ir iki šiol neprarado tarpusavio ryšio. Jų gyvenime buvo ir pakilimų, ir nuopuolių - jie ne krištoliniai, bet jie vis dar susikalba, žingsniuoja tuo pačiu keliu, o ne skirtingais. Tokių žmonių yra labai nedaug, ir būtent jiems aš pavydžiu. Ne, nesėdžiu perkreiptu veidu ir negriežiu danties, bet žiūriu su šypsena, grožiuosi ir galvoju: man taip niekada nebus.