Jurgita ir Gintaras SVISTUNAVIČIAI: Šeima ir šokiai telpa žodyje MEILĖ

Griežtas ir kandus televizijos projektų „Lietuvos šokių dešimtukas“ ir „Ledo žvaigždės“ komisijos narys savo namuose Kaune švelnus it katinas, kai šalia jo - Šauniausios Lietuvos studentės, „Ledi 2004“ bei Publikos ledi titulus pelniusi 25 metų gražuolė žmona Jurgita ir jųdviejų metukų sūnus Kasparas.

- Esi susišlavęs begalę laimėjimų, pergalės taurių, mokai šokti ne vieną garsų Lietuvos pramogų verslo atstovą, patyrusias šokių poras iš įvairių pasaulio šalių. Lakstai po užsienį, dirbi Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje... Ne vieną vakarą esi paskyręs televizijos šou. Atrodo, pluši neatsikvėpdamas.

- Visada buvau toks: Figaro, šen, Figaro, ten. Visur lakstau, niekad nenustygstu vietoje. Esu smalsus, stengiuosi viskuo domėtis. Šokiai mane tuo ir žavi, kad čia tobulumui nėra ribų. Kai pirmą kartą mama nuvedė į šokių pamokas, spyriojausi, kaip galėjau. Bandžiau stengtis, įsijausti, tačiau paauglystėje šokius mečiau, nes parūpo merginos. Vėliau ne kartą buvau metęs ir vėl grįžęs. Maniau, jei ne šokiai, eisiu mokytis kulinarijos. Tačiau kai vienuoliktoje klasėje Kaune išvydau šokančius „Žuvėdros“ šokėjus, nusprendžiau, kad būsiu vienas iš jų. Baigęs mokyklą, įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis sportinių šokių choreografijos, įsiliejau į „Žuvėdros“ kolektyvą. Tėvai baisiai priešinosi. Buvau jų pagrandukas lepūnėlis, norėjo, kad likčiau su jais Kaune. Šokiai jiems atrodė nerimta profesija, tik pramoga. Tačiau buvau užsispyręs ir savo pasiekiau. Šoku jau 27 metus. Kai šoku, atrodo, daugiau niekas aplinkui neegzistuoja. Tačiau šokėjui viena yra šokti, o visai kas kita - kalbėti, kai į tave nukreiptos televizijos kameros.

- Kai sėdėdavai prieš kamerą, tikrai neatrodė, kad jaudiniesi. „Lietuvos šokių dešimtuke“ kartu su Jurijumi Smoriginu ir Vyteniu Pauliukaičiu gerokai įsijausdavote. Kai kuriems dalyviams jūsų kandūs komentarai keldavo šypseną, kitiems pasipiktinimą.

- Daugiau tarkuodavau patį Jurijų ar Vytenį nei dalyvius. Gerbiu dalyvius vien už tai, kad jie apskritai išdrįso prieš kameras šokti. Neturėjome jokio tikslo šaipytis ir kandžiotis, nors galbūt išsprūdo vienas kitas aštresnis žodis.

Šokdamas galiu reikšti emocijas akimis, judesiu ar maniera, o kai prieš kameras reikia kalbėti šmaikščiai, protingai ir dar taisyklingai, tuomet man tikrai nerūpi linksmybės. „Lietuvos šokių dešimtuke“ galėjau daugiau pajuokauti, patraukti per dantį, o „Ledo žvaigždėse“ esu komisijos pirmininkas, tad visai kitokia atsakomybė, viską vertinu profesionaliau. Ir tai visai nesusiję su tuo, ar reikia komentuoti žvaigždžių, ar nežinomų žmonių pasirodymus.

- Individualiai esi mokęs šokti ne vieną popmuzikos scenos žvaigždę. Esi šokęs ir su dainininke Violeta Riaubiškyte, ir su televizijos laidų vedėja Ramune Kuriene.

- Didžiausia garbė ir malonumas man buvo dirbti su ledo čiuožėjais Margarita Drobiazko ir Povilu Vanagu. Tai buvo daugiau nei darbas. Per juos net nemačiau savo vaiko gimimo, nors be galo laukiau. Kartą paskambino Povilas ir paprašė pagalbos ruošiantis olimpiadai. Išskridau su jais dviem dienoms į Vokietiją, o žmona tuo metu ėmė ir pagimdė. Paskambino Jurgitos mama ryte, kai treniravomės, ir pranešė, kad gimė sūnus. Verkėme kartu su ja, apsiverkė ir Povilas su Margarita. Taip norėjau sūnaus... Šeštą dieną po vestuvių taip pat buvome išlėkę į Ameriką treniruotis, nors įprastai dėl šeimos tokių dalykų stengiuosi atsisakyti. Jurgita dar iki šiol lepteli primindama šias mano nuodėmes.

Žmona ir vaikas mato mane rytais ir vakarais, pabūnu su šeima sekmadieniais. Nors ne visada ir tai pavyksta. Tačiau esu laimingas: turiu nuostabią šeimą, šokiai yra mano meilė, pomėgis ir darbas. Gyventi taip, kaip dabar gyvename mes, šiais laikais yra prabanga. Tačiau tai atėjo ne iš karto - ilgą laiką buvau viengungis, nes per gausybę darbų net laiko vesti neturėjau.

- Bet juk nuolat sukaisi tarp gražių moterų...

- Pabandyk, kad nori, vesti, kai sukiesi tarp tiek gražuolių! Iki šiol daug kas stebisi, kad mano žmona ne šokėja. Aš juk nuolat paskendęs šokiuose. Buvo nelaimingų meilių, kartą vos neatsistojau prie altoriaus. Vedžiau 33-ejų, tad natūralu, kad iki tol vienintelės nelaukiau. Bet štai ji ėmė ir pasirodė.

- Kaip susipažinote?

- Kartą su viena bičiule nuėjome į klubą pašokti. Ten ir sutikau Jurgitą. Priėjau, užkalbinau, tačiau su manimi šnekėti nepanoro. Tada ji buvo tik šešiolikos, drovi mergaitė. Beliko stovėti ir spoksoti, kaip šoka. Žvelgdamas į ją sakiau bičiulei: dėl tokios merginos visų kitų galima atsisakyti. Ji kad pradės kvatotis! Net žagtelėjau - pasirodo, jos seserys (juokiasi).

Po ketverių metų netyčia susitikome Palangoje. Jurgita buvo su mama, o aš vadovavau savo šokių klubo stovyklai. Pati priėjo, pasisveikino, nuėjome išgerti kavos, paskui į klubą pašokti. Tačiau ir vėl viskas nutrūko. Skambinėjau, atakavau tris mėnesius kaip išprotėjęs. O ji spyriojosi. Jurgitai juk nebuvo net dvidešimties, o man jau 29-eri. Tačiau vėliau atlyžo. Per dvidešimtą gimtadienį atskubėjau su 20 rožių. Ir prisižadėjau kasmet dovanoti tiek rožių, kiek jai sukanka metų. Pažadą tesiu. Mėgstu daryti staigmenas, dažnai dovanoju gėlių ir be jokios progos.

- Nejaugi tu toks romantikas?

- Esu labiau praktiškas nei romantiškas. Man romantika yra laisvadienį pabūti su šeima, su Jurgita pavakarieniauti restorane, nuvažiuoti pas tėvus į sodybą ar aplankyti jos tėvus. Mėgstame neplanuotas išvykas, tam labai padeda tėvai. Jie prižiūri Kasparą, kad kartais galėtume pabūti tik dviese.

- Nuo pat pradžių puikiai sutariate?

- Tikrai ne. Aišku, iš pradžių visi puikiai sutaria: ta euforija, meilė, begalinis susižavėjimas... Vėliau nusileidi ant žemės. Turbūt gerai, kad iki vestuvių negyvenome kartu. Jurgita nenorėjo, o ir man gyventi vienam visai patiko. Matydavomės kiekvieną vakarą, skuosdavau pas ją po darbo. Po trejų su puse metų draugystės Jurgita pastojo, tuomet po dviejų mėnesių ir susituokėme. Jau svajojome apie vestuves, tad džiaugėmės, kad vaikas viską tik paskubino.

Pirmi santuokos metai buvo nelengvi. Reikėjo apgludinti ne vieną kampą. Tarkime, kodėl mano šlepetės ten, jei jos turi būti čia? Kai susituokia du jauni žmonės, jie lankstesni, jų charakteriai, įpročiai formuojasi kartu. O aš nuo 18 iki 33 metų gyvenau vienas. Staiga kažkas ateina į tavo butą, dienotvarkę... Priekaištauja, kodėl nepaskambinau, nepranešiau, kur esu ar kodėl užtrukau. Niekaip negalėjau pereiti nuo „mano“ prie „mūsų“. Keletą mėnesių po vestuvių vis dar sakydavau: čia mano mergina, o ne žmona. Daug kas keitėsi, tačiau dabar, po pusantrų metų, viskas stojasi į vėžes. Kiti sako, kad visos vestuvės smagios, kai jos ne tavo. Aš galiu pasakyti: mūsų vestuvės buvo pačios linksmiausios.

- Turbūt jaunavedžių valsą kaip reikiant sušokot.

- Jurgita šiek tiek mokėjo šokti. Stengiuosi jos nemokyti, nes esu per daug griežtas treneris, labai reiklus sau ir kitiems. Prieš vestuves treniravomės šokti valsą tik du kartus, tačiau jį sušokome puikiai. Tik jos suknelė buvo tokia pūsta kaip tortas, suktis buvo sudėtinga. Tačiau viskas praėjo linksmai: jei Jurgita užkliūdavo, į mano rankas pasiremdavo, ją kilstelėdavau ir viską sušokdavom.

- Po vestuvių į Jurgitos rankas perleidai visus keturis savo namų kampus?

- Visais laikais moterys zirzia, kad vyrai nepadeda prižiūrėti vaikų, namų, nepadaro to ar ano. O mes mužikiškai atsikertame, kad uždirbame pinigus, mums ir taip sunku, grįžtame tokie pavargę... Iš tiesų anksti išlekiu į darbą, o grįžtu tik vėlai vakare. Net jokios buities nematau. Vakare susėdam išgerti arbatos, paplepam, palandžiojam po internetą. Kai Jurgita nueina miegoti, naktį žiūriu multiplikacinius filmus. Laisvesniais vakarais einame pašokti į klubą, vykstame į gamtą, gyvename be didesnių rūpesčių. Tačiau nepakartojamas jausmas, kai grįžęs namo girdi iš lovelės šaukiantį vaiką, matai jį tiesiantį į tave rankas, keturiomis ropojantį tavęs link.

- Kiek norėtumėte turėti vaikų?

- Iš viso tris. Jurgita jau dabar nori antro vaikelio. Sakau, palauk, kur tu bėgi? Gyvenu vadovaudamasis patarle: dirbk taip, lyg gyventum šimtą metų, ir gyvenk taip, tarsi gyventum paskutinę dieną. Ar šiandien aš laimingas? Taip. Ar man ko nors trūksta? Aišku, trūksta, tačiau viskas savo laiku.