Praėjusių metų pavasarį po Gelgaudiškį važinėjantys rajono maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai pastebėjo, kad Kalno gatve laksto palaidi šunys. I. Dairutienė prisipažino, jog du nedideli šuniukai jai priklauso.
Tarnybos darbuotojas liepė šuniukus pririšti, tačiau moteris patikino, jog neturinti būdos. I.Dairutienės teigimu, vyriškis tarstelėjo, jog seniūnas galėtų šunelius nušauti: „Aš tik dabar sužinojau, kad jis pas seniūną buvo nuvažiavęs ir pasakė, kad laikau palaidus šunis. Gal kažkas ne taip suprato, todėl ir susiklaidino, pagalvojo, kad seniūnas čia prisidėjęs. Galėjo mano šuniukai ne vienam užkliūti, bet iki šiol niekas nesiskundė, niekam neįkando. Jie išbėgdavo į gatvę, sekdavo važiuojančius. Dar kaimynai stebėjosi, kaip jų niekas nesuvažinėja“.
Ramiai su savo mylimais augintiniais Irena gyveno iki rudens. Greta jos sodybėlės keliolika arų žemės priklauso už poros namų gyvenančiam Irenos bendraamžiui Juozui Rogačiui. Žmogus rudeniop nusprendė suarti dirvą. Tuo metu Irena susiruošė kažkur eiti, pro vartelius paskui šeimininkę išspruko ir jos augintinis. Šuo aplojo gyvulį.
Regis nieko išskirtinio tuomet nenutiko – Irena parsivedė šuniuką į namus ir uždarė namo virtuvėje. Tik po kurio laiko išgirdo, esą jos šuo lojimu pabaidė arklį, kuris tempė plūgą ir artojas, tai yra J. Rogačius, susižalojo – lūžo šonkauliai.
„Po to arimo kilo triukšmas dėl sužaloto J. Rogačiaus, o kalčiausi liko mano augintiniai. Girdėjau, kad apie teismus kalbėjo, o ką gali žinot, kuo čia viskas gali baigtis... Negalėjau sulaikyti ašarų, bet jeigu mano šuniukai kažkam trukdo gyventi, apsisprendžiau... Paskambinau veterinarijos gydytojui ir paprašiau, kad mano šunelius užmigdytų. Kai lapkričio antrą dieną jis atvažiavo į mano namus, šuneliai, lyg nujausdami, kabinasi ant manęs, cypė, kaip norėjo gyventi. Aš negaliu, širdis gali iš skausmo trūkti. Paprašiau, kad kaimynas juos palaikytų, o aš tuo metu išėjau iš namų. Kai grįžau, mano šuneliai buvo palaidoti sode po slyva“, - braukdama graudžias ašaras pasakoja Irena.
Ji neslėpė – nesutaria su J. Rogačiumi ne pirmi metai. Moteris spėja, jog jos namas stovi ant kadaise Juozo protėviams priklausiusios žemės, tai gal todėl ir nepasitenkinimas kyla. Tvirtina, jog 29 metus čia gyvena, bet ramybės niekad nebuvo. Tai slyva ne vietoj nukrito, tai tvora užkliuvo...
„Nenupasakosi visko, reikia gyventi ir jausti tokią kaimynystę. Gerai sutariu su kitais Juozo artimais giminaičiais, jokio piktumo nelaikome, na bet su juo – niekaip nesugyvename. Juozas darbštus, tvarkingas ir gerbiu tokius žmones, bet nereikia kitų skriausti“, - nuoskauda dalijasi Irena.
Regis, čia jokio kriminalo ir nėra – pati I. Dairutienė priėmė sprendimą - nors raudančia iš skausmo širdimi, bet savo mylimus augintinius „užmigdė“. Bet taip tvirtina pasielgusi vardan šventos ramybės, kad niekam neužkibtų, kad galėtų ramiai gyventi, kad ant jos niekas nebambėtų, neprikaišiotų... Ar vertėjo tam ryžtis?
Irena patyli. „Reikia tuo gyventi, kad suprastumėte. Šiandien jūs atvažiavot pas mane, klausinėjat. Kai parašysit, neabejoju, mane apkaltins, sakys - pati rašei, skundeisi. Ir taip visą gyvenimą. O noriu tik ramybės. Gal nė nerašykit, juk iš to gero vis tiek nebus. Jūs negyvenat šalia, jei gyventumėt, matytumėt“, - praradusi viltį gerai sugyventi su kaimynu atsidūsta gelgaudiškietė.
Dieną naktį moteris nemiega, prisimindama savo mielus augintinius. Ir kitiems pataria – „su žmonėm taip elgtis negalima“. Graudu, kai niekas neišlydi, niekas nesutinka ir veido nepalaižo. Septintą dešimtį perkopusiai Irenai, pajutusiai šaltą vienatvę, baisu grįžti į namus. O gal širdelę sušildytų naujas augintinis?
Išgirdęs tokią istoriją ir kaltinimus, Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis pripažino sulaukęs kaimynų skundų dėl I. Dairutienės palaidų dviejų šunų. Kaip ir pridera, seniūnija reagavo ir vieną dieną, kaip ir rašoma kaimynų laiške, atėjo pas Ireną. Tik ne nuodyti šunų čia susirinko, bet įteikė raštą apie gyvūnų laikymo taisykles ir įspėjimą nelaikyti palaidų šunų. Beje, tokius įspėjimus yra gavęs ne vienas miestelio gyventojas.
„Maži šuniukai buvo, todėl jai nereikėjo taip drastiškai elgtis. Galėjo auginti juos sveika. Irena buvo atėjusi ir į seniūniją. Aš jai sakiau, kad reikėjo pririšti šunis arba prižiūrėti, kad iš kiemo neišeitų ir viskas būtų buvę gerai. Tie šuniukai buvo visas jos gyvenimas“, - kalbėjo seniūnas V. Dabravolskis.
Telefonu nepavykus susisiekti su J.Rogačiumi, pabendravome su jo marčia, kuri sakė buvusi šokiruota žinios apie Irenos šuniukų žūtį. Ji žinojo istoriją apie tą nelemtą rudeninį arimą, kai šunų lojimo pabaidytas arklys truktelėjo vadžias ir, griūdamas ant žagrės, J.Rogačius susilaužė keletą šonkaulių. Dėl to kaimynas ir kreipėsi į seniūniją pranešdamas, jog I.Dairutienės šunys palaidi.
„Mes visi stebėjomės, kaip Irena, taip mylėjusi savo augintinius, galėjo užmigdyti juos. Kaimynai tarpusavyje kalbėjosi ir prašė prisirišti šunelius. Jie nebuvo pikti, aš galėdavau paglostyti, o kitiems, sako, ir į kulnis kabinosi. Reikėjo pririšti ar kambaryje uždaryti, bet ne užmigdyti“ – su Irena neblogai sutarianti kalbėjo J.Rogačiaus marti.
Moteris negalvoja, jog jos uošvis piktumą ant kaimynės laiko dėl žemės, nes yra ir daugiau namų, pastatytų ant Rogučių žemės ir dėl to problemų nekyla. Be to, sako, nesigilinanti į šį, kaimynišką, konfliktą. Yra du žmonės ir abu turi savo neginčytinas tiesas.
Tokia, štai, šuniška istorija, persmelkta neapykantos, nesutarimo ir netikėtos atomazgos. Kaip ją vertinti? Ar ne per dažnai skubame vertinti kitus, pamiršdami save? Kartais tiesiog taip atsitinka.