Ji tvirtina, kad viską pasiekė atkakliu ir kantriu darbu, kartais trukdavusiu po 20 valandų per parą. Užtat dabar gali net kelias dienas per savaitę voliotis lovoje.
- Paprastai prabundu labai anksti, kad ir šeštą valandą. Guliu nemiegodama, svajoju, - prisipažįsta Agnė.
- Kas tai - nerimas, žvaigždės sindromas?
- Ne, nerimo nejaučiu.
- Bet, matyt, pasąmonė kankina.
- Nežinau... O kodėl nerimas? Dėl to, kad esu „žvaigždė“?
- Paprastai visos garsenybės - Madonna, Marilyn Monroe išgyvendavo stiprų nerimą, kurį visaip slopindavo.
- Ne, mūsų negalima lyginti nei su Madonna, nei su kitomis užsienio žvaigždėmis, nes prie jų namų visąlaik stovi paparacai. O aš galiu ramiai išeiti iš namų, ir gatvėje manęs niekas negraibo už rankų. Aš nesakau, kad nesame žinomi, bet efekto, kurį patiria užsienio žvaigždės, mes nejaučiame.
- Per trumpą laiką padarei stulbinančią karjerą: iš paprastos merginos, patekusios į realybės šou, tapai žvaigžde, kurios nuotraukos mirga žurnalų viršeliuose. Didžiuojiesi savimi?
- Aš neplaku savęs nuo ryto iki vakaro. Aš didžiuojuosi savimi. Tik labai neįsijaučiu - nemanau, kad jau viską gyvenime padariau.
- Daugelis realybės šou dalyvių turbūt svajoja pakartoti tavo kelią. Ko reikėtų, kad galėtų to paties pasiekti?
- Mažiau arogancijos. Aš niekada nebuvau arogantiška ten, kur nereikėjo. Per ketverius metus neatstūmiau nė vieno žurnalisto, neatsisakiau jokio darbo, net ir pigesnio. Aš ėjau į priekį ir ėjau visada su kompromisais. Antra - darbštumas. Mes su Gediminu Jauniumi dirbdavome „TV pagalboje“ po 20 valandų per parą, keldavomės naktį, visai savęs negailėdami. Mes niekada nepasakydavome „ne“. Aš tada užsidirbau tiek, kad dabar pirmadienį, antradienį ir trečiadienį galiu gulėti lovoje.
- Dažniausiai, jei žmogus neturi stipraus troškimo prasimušti, tai jam ir nepavyksta. Turbūt ir iki realybės šou tu labai norėjai išgarsėti?
- Priešingai, neturėjau net minties apie karjerą televizijoje.
- Bet buvo troškimų, susijusių ir su kitomis veiklos sritimis?
- Aš būčiau siekusi save realizuoti kaip dizainerė.
- O gal trokštant išgarsėti svarbu ir kitkas: mėgti išsišokti, nebijoti būti įžūliai?
- Aš nemėgstu. Tik negaliu savęs sukontroliuoti. Tai labai skirtingi dalykai: mėgti taip elgtis ir negalėti patylėti. Aš stengiuosi išmokti patylėti, su amžiumi jau mažiau „lipi ant statinės“ ir mažiau padarai nesąmonių. Bet vis tiek yra dalykų, kurių negali lengvai pakeisti.
- Bet tu savęs nevaržai?
- Aš varžau, bet... Jei matau, kad kažkas negerai, tai negaliu patylėti. Aš pati noriu daryti gerai ir noriu, kad ir kiti su manimi taip elgtųsi.
- Tačiau daugelis žmonių juk nori kitiems pareikšti priekaištus ar net išrėžti tiesą viršininkui į akis, bet patyli iš bailumo.
- Taip, dėl to aš ir keičiu prodiuserius, nes per daug tiesos sakau.
- Žmonės bijo susilaukti atkirčio. O tu visai nejauti baimės?
- Aišku, jaučiu baimę. Nesu kvailė, toli gražu. Aš visada žinau, kuo rizikuoju, ir tą riziką įvertinu. Neteisybė, kad aš pati sukeliu konfliktus su prodiuseriais. Pavyzdžiui, jei prodiuseris tau nesumoka 8000 litų ir žiūrėdamas į akis sako, kad mes taip nesitarėme, tai jau atsiprašau, bet aš tylėti negaliu! Tada ir sakau, kad tu esi šiukšlė. Ir nematau, ką čia slėpti. Ką man siūlote daryti? Toliau dirbti pas žmogų, kuris man skolingas krūvą pinigų?
- Į tave žiūrint galima įtarti, kad baimės nelabai kankina.
- Aš turiu labai daug baimių. Esu paprastas kompleksuotas žmogus. Galbūt tiesiog aš lengviau tas baimes kontroliuoju. Pavyzdžiui, kai laukia nemalonus pokalbis telefonu, aš su tuo kovoju taip: susikaupiu, paspaudžiu mygtuką ir iškenčiu tą vieną sekundę, kol tavo numerį užfiksuos kitas telefonas, o tada jau nebėra kur trauktis, turi kalbėti, nugalėjęs savo baimę. Svarbiausia padaryti pirmą žingsnį. Aš taip ir kontroliuoju savo baimes.
- Tu esi labai pedantiška. Gali net atsikelti iš lovos pamačiusi, kad netvarkingai padėta servetėlė.
- Turbūt iš mamos ši savybė. Sakoma, vaikai būna truputį geresni už tėvus. Mama labai tvarkinga, o aš dvigubai. Ir dėl to man labai sunku. Bet niekada nebūna, kad atėjus svečiams rausčiau: „Atsiprašau, pas mane netvarka.“
- Oho! Visada tvarka?
- Visada. Bet kada fotografas gali ateiti ir fotografuoti.
- Kaip sugyvena tos dvi skirtingos tavo pusės - pedantiška ir viešumoje drąsiai besireiškianti?
- Kaip tik manau, kad tai labai susiję. Pavyzdžiui, Merė Popins - ji drąsiai sakydavo tiesą ir kartu buvo pedantiškai tvarkinga. Man atrodo, šie dalykai labai dera.
- Nemanau. Greičiau tas drąsumas yra tarsi maištas prieš save pedantišką. Pedantiški žmonės juk kenčia nuo tvarkingumo.
- Ir aš kenčiu.
- Pedantiškumas susijęs su tam tikromis baimėmis, kurioms žmogus paklūsta. Ir pati juk sakei, kad maištauji prieš savo baimes.
- Tikrai, galbūt taip ir yra. Be to, jaučiu didelę scenos baimę. Ar kas galėtų apie tai pagalvoti?
- Pedantiškoji Agnė bijo pasirodyti netvarkingai ir netinkamai, o ta kita, drąsioji, vis tiek lipa ant scenos?
- Taip, taip...
- Anksčiau esi sakiusi, kad meilė tau labai svarbi. Ar po skyrybų pakeitei nuomonę?
- Nemanau, kad dėl nesėkmės dabar turiu amžiams gyva užsikasti žemėm. Aš tikiu meile, ji visada išliks man svarbiausia.
- Bet tu juk žinai, kad didesnė dalis porų gyvena be meilės, juos sieja pripratimas.
- Man tai būtų baisiausias dalykas pasaulyje. Aš negalėčiau taip gyventi. Nemokėčiau apsimesti, kad man malonu gultis į lovą su vyru, kurio nemyliu ir negerbiu. Negali būti nė kalbos. Nematau priežasties, kuri priverstų taip elgtis. Dėl ko? Dėl brangesnės rankinės, batų, automobilio?
- Ar bandai įsivaizduoti, ką jaučia moterys, kurios gula be jokios meilės?
- Sovietų laikais moterys buvo išmokytos prisitaikyti. Nežinau, gal ir galima išmokti nieko nejausti. Man tai šlykštu. Anksčiau ar vėliau nužudyčiau.
- Ką - vyrą?
- Taip, negi aš pati nusižudyčiau.
- Ar kartais neapgailestauji, kad nemoki gyventi kaip daugelis?
- Šmėkšteli tokia mintis, kai būna labai sunku: „Na, kodėl negalėjau patylėti?“ Bet tai trunka sekundes.
- Anksčiau sakei, kad išmokai pamoką, jog gyvenant su vyru reikia daugiau patylėti.
- Ne, nieko neišmokau. Tada skaudėjo širdį, todėl kitaip atrodė.
- Dabar nemanai, kad su vyrais reikia mažiau šnekėti?
- Aš nenorėčiau, kad gyvenimas pakeistų mane iš esmės. Nenorėčiau tapti dalimi tos moterų armijos, kurios meluoja vyrams. Jų yra labai daug. Tad jei vyrui reikia tokios žmonos, tai sėkmės!
- Neketini tylėti?
- Ne, aš noriu, kad santykiai būtų pagrįsti atvirumu. Man atrodo, kad baisiausias jausmas - tai vienišumas dviese. Nes kai tu būni vienas, tai neturi didesnių lūkesčių, o kai jau dviese, tai imi daugiau tikėtis. Man skaudu žiūrėti į tokius žmones - į moteris, kurios nugyvena visą gyvenimą su vyru, kurio nemylėjo.
- Nebijai, kad gyvenimas vis dėlto tave aplaužys ir gyvensi taip, kaip ir tos moterys?
- Aš nemėgstu sakyti žodžio „niekada“ ir nebespjaudau į šulinį. Nes visaip atsitinka. Bet dėsiu visas pastangas, kad taip neatsitiktų.
- Tačiau ir tos moterys juk bando gyventi kitaip: išteka, išsiskiria, vėl išteka. Bet paskui jau bijo rizikuoti, nes gali trečio šanso nebūti.
- Ne, tada geriau gyventi vienai. Aš turiu principus, ambicijas ir nemanau, kad reikia būti su bet kuo, jei nėra artimo žmogaus.
- Esi svarsčiusi, kodėl garsioms karjeros moterims nesiseka su vyrais?
- Taip, ir turiu net konkretų atsakymą. Tos garsios moterys dažnai būna gražios nuo vaikystės, apsuptos dėmesio ir nelaimingos dėl to, kad pačios kaltos. Akiniuota mergaitė, ištekėjusi dvyliktoje klasėje už bendraklasio ir neturėjusi didesnių lūkesčių, jaučiasi laiminga vien dėl to, kad išvis gavo vyrą. O ta princesė vis tikisi, kad už kampo yra dar geresnis vyras, kuris ją dar labiau mylės. Todėl jos ir nelaimingos, nes niekada nenustoja tikėtis „dar“.
- Blogai daug tikėtis?
- Žinojimas, kad tu dar turi šansų, nėra geras. Nes nebegali sustoti, vis galvoji: „Ei, bet gali būti dar geriau.“
- Tu irgi tą patį jautei?
- Jaučiau, jaučiu ir, manau, visada jausiu. Bet laikui bėgant galima išmokti tai kontroliuoti arba surasti patį geriausią variantą. Aš nesiliausiu tikėtis, kad geriausias variantas yra.
- Bet tu gali likti prie suskilusios geldos.
- Taip, toms karalaitėms dažnai taip ir atsitinka: „Nenoriu būti karalienė, noriu būti jūsų carienė.“ O paskui... Bet būna ir taip, kad jos ilgai ir laimingai gyvena.
- Psichologai sako, kad moterys, daug energijos atiduodančios viešumai, namie nesugeba būti su vyru švelnios ir seksualios.
- Aš negalėčiau sau to pritaikyti. Esu labai šeimyniška. Jausmuose aš labai skysta. Myliu isteriškai, ilgai negaliu meilės pamiršti. Vienas draugas man sakė: „Turbūt tu esi vyrams kaip atversta knyga, todėl ir turi problemų.“ Iš tikrųjų aš iš karto atiduodu vyrams viską.
- Vadinasi, garsios moterys nelaimingu asmeniniu gyvenimu sumoka ne už populiarumą, o už per didelius lūkesčius?
- Taip, jos dėl to ir populiarios, nes gyvenime puoselėja didelius lūkesčius. Tai paliečia ir jų asmeninį gyvenimą.
- Dabar tu patvirtinai tai, ką bandėme užgriebti pokalbio pradžioje: jau iki realybės šou troškai išgarsėti.
- Taip, viskas logiškai susidėlioja į lentynėles.
- Kaip manai, kodėl vienos moterys labai patinka vyrams, o kitos, net ir gražios, nesulaukia dėmesio?
- Būna įvairiai. Yra moterų, kurios patinka visiems vyrams - Pamelos Anderson tipas. O, pavyzdžiui, aš nepatinku daugeliui vyrų, nes esu per daug įžūli. Todėl atsisijoja visi silpni ir bailiai. Toks vyras niekada neis prie manęs, nes aš jam atrodysiu kvaila, negraži, rėkianti idiotė. Kadangi toks vyras puikiai supranta, kad „nepavežtų“ mano kompanijos. Ir dar yra moteriškumas, kurio kartais man pritrūksta, o kitos moterys jo turi labai daug.