Andrius Umbrasevičius: Aplaužiau ragus visiems „Dangaus 2“ dalyviams

Duodamas pirmąjį interviu savo gyvenime, jis nė kiek nesijaudino ir nesinervino - į žvaigždžių olimpą reikia kopti ramiai ir užtikrintai.

- Žinoma. Tai puiki reklama. Tuomet turėsiu daugiau klientų ir uždirbsiu daugiau pinigų. Bet dėl to dar reikia išlieti nemažai prakaito. Salone „Sothys“, kuriame dirbu, dar nė vienas kirpėjas nepasiekė tiek, kiek aš. Žinau daugybę tokių, kurie vos mėnesį padirbėję prabangiame salone nusirito iki paties pigiausio.

Konkurencija labai didelė, tačiau aš su niekuo nekonkuruoju. Žinau, kad yra tokių, kurie dėl to, kad būtų pirmi, galvą guldytų. Vos atėjau į „Dangų 2“, iš karto išgirdau įvairių atgarsių iš kitų kirpėjų stilistų. Neva kokios ten šukuosenos, ko jis ten pridirbo, aš geriau padaryčiau. Tačiau į akis niekas to nerėžia. Nedrįsta, nes paklausčiau, kas blogai. Tegul ateina ir parodo geriau. Kažin, ar sugebėtų.

- Kartais kiti bando pakišti man koją, bet aš nesiskundžiu. Viską gyvenime pasiekiau savo rankomis ir nieko nebijau. Kandidatų į „Dangaus 2“ kirpėjus buvo daug, bet pasirinko būtent mane. Kai paskambino ir pasiūlė, ištiko lengvas šokas. Su viskuo sutikau net nesvarstydamas, o po to atsisėdau ir susimąsčiau, ar pajėgsiu. Mano tėvams ir draugams ši žinia suteikė daug džiaugsmo, o man nerimo. Per dvi dienas reikėjo paruošti keturiolika žmonių, sukurti visai naują stilių. Buvo sunkoka, bet susitvarkiau.

Kai pamačiau visus dalyvius, pagalvojau: „O Dieve, labai stipriai reikės padirbėti...“ Tik du iš jų palikau daugmaž tokius, kokie buvo. O su kitais teko nemenkai pavargti. Perverčiau galvoje visas idėjas iš naujų kolekcijų, seminaro Rygoje ir kai kurias iš jų įgyvendinau. Nuolatiniai klientai su tokiais variantais nesutinka: jie nori atrodyti kasdieniškai ir tvarkingai, o čia turėjau laisvę eksperimentuoti. Nors per daug su jais nepažaisi, nelabai kas iš jų turi gerus plaukus.

- Nieko jų neklausinėjau. Nori jie to ar ne, man vis vien. Nuolatinį klientą galiu pakonsultuoti, jam patarti, o su „dangiečių“ plaukais dariau, ką norėjau. Buvo tokių, kurie rėkė ir spardėsi, bet dabar visi laimingi (juokiasi). Labiausiai ginčijomės dėl spalvų. Patys kad prisigalvos... Taip nudažius būtų gėda juos į sceną išleisti. Daugelis bijo būti ryškūs, o man reikia, kad jie atrodytų kaip žvaigždės, o ne eiliniai žmonės gatvėje.

Darbas su žinomais žmonėmis man jau seniai ne naujiena. Tik rūpintis jų įvaizdžiu sunkiau, nes jei prašauni pro šoną, padarytos klaidos matomos kaip ant delno. Tačiau pastebėjau, kad kuo didesnė žvaigždė, tuo mažiau purkštauja. Kai „dangiečiai“ ilgiau pašmėžuos televizijos ekrane ir pasijus žvaigždėmis, įdomu, ką tada su manimi darys. Stengsiuosi nenusileisti.

- Retai. Kam juos stebėti? Per repeticijas žvilgteliu, kaip jie atrodo ekrane, o per koncertus sukuosi užkulisiuose. Tai, ką mato žiūrovai, atrodo labai gražu, tačiau viskas nėra taip paprasta. Būna ir pykčių, nesutarimų. Labiausiai nervina, kai dalyviai savo šukuosenas ant scenos patys sugadina. Tarkime, merginą sušukuoji, plaukus supurški laku, o ši maivydamasi iš įpročio ima ir užkiša juos už ausų. Gauna nuo manęs velnių. Stengiuosi nereaguoti jautriai, nes išeičiau iš proto.

- Dar vienas toks pat (juokiasi). Visi žmonės vaikšto apsirengę vienodai, kaip nuo konvejerio, bet aš nesikišu, palieku jiems pasirinkimo laisvę. Kandžių replikų nelaidau, juk ne už tai man pinigus moka. O už pinigus galėčiau viską padaryti. Net drąsiai prieš kameras nuogas pasistaipyčiau. Juk neturiu celiulito, nebijau nieko rodyti (juokiasi). Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad pasirinkdamas kirpėjo kelią neapsirikau.

- Pasirinkau ją spontaniškai. Kai Panevėžyje baigiau vidurinę mokyklą, nusprendžiau metus pasidžiaugti atostogomis, tačiau rugsėjo mėnesį vis dėl to nutariau, kad reikia mokytis. Stoti į aukštąsias mokyklas jau buvo per vėlu, tad nulėkiau tiesiai į kirpėjų mokyklą.

- Nes esu bernas. Juk bernas kirpėjas visiems reikalingas. Moterims net nevertėtų sėstis į moters kirpėjos kėdę. Juk jos konkurentės - negi klientę padarysi gražesnę už save. O vyras pasistengs, kad ji būtų gražiausia.

Rinkausi aš kirpėjo profesiją kaip atrakciją. Iki manęs tos Panevėžio mokyklos nebuvo baigęs nė vienas vaikinas. Nors ir aš nebaigiau. Po pusantrų metų išvažiavau į Kauną ir mokyklą baigiau ten.

- Tuo metu Panevėžys dar buvo visiška provincija. Jutau aplinkinių spaudimą! Tai, kad bernas tampa kirpėju, daugeliui atrodė vos ne iškrypimas. Nuolat girdėjau šlykščių komentarų. Jeigu merginų būryje mokosi vienas vaikinas, tai būtinai reikia badyti pirštais ir aptarinėti jo seksualinę orientaciją. Kaune viskas atrodė paprasčiau, žmonės ten tolerantiškesni. Be to, vienoje grupėje buvome keturi vaikinai.

Tėvai mane labai palaikė. Sakė: „Jeigu tau patinka, prašom, daryk, ką nori.“ Pusmetį kankinausi, tačiau minčių, kad galėčiau viską mesti, bandžiau neprisileisti. Turėjau labai gerą mokytoją, ji daug su manimi dirbo ir puikiai paruošė. Man pradėjo sektis. Būdamas pirmame kurse, laimėjau antrą vietą būsimų kirpėjų konkurse. Mano pastangos buvo įvertintos - girdėjau daug komplimentų ir pagyrimų. Kai pagiria, stengiesi, kad dar pagirtų. Tai buvo didelis postūmis judėti pirmyn. Atvykęs į sostinę, iš karto kibau į darbus.

- Dažnai tenka daryti šukuosenas moterims, kurios turbūt nė karto nėra buvusios kirpykloje. Kad kitas žmogus gali plauti joms galvą - išvis naujiena. Tenka apkirpti, padažyti, sušukuoti ir paleisti. Bet jos mažiausiai būgštauja ir priekaištauja. Tokie klientai man mieliausi.

- Tai buvo didelė nesėkmė. Vieną moterį šukavau pusantros valandos. Stengiausi, vargau, bet ji buvo labai nelaiminga - apsisuko, trenkė durimis ir daugiau negrįžo. Bet nieko, dabar sušukuoju per pusvalandį. Vieną vyrą apie pusę metų kirpdavau dvi valandas. Įnoringas klientas - kiekvieną išlindusį plauką matydavo, todėl kirpdavau po plaukelį. Ačiū Dievui, jis dingo.

Esu ne tik kirpėjas, bet ir psichologas. Ateina moterytės savo bėdų išsipasakoti, o ir mano bėdas išklausinėja. Būna, išsilieja, o po kelių savaičių atbėga atsiprašinėti. Kai per dieną turi daugiau nei dešimt klientų, smegenys pavargsta nuo informacijos pertekliaus.

Kad taptum geru kirpėju, reikia ne tik daug dirbti, bet ir turėti grožio pajautimą. Žinau, kad mano talentas įgimtas, ilgą laiką buvo užslėptas, tačiau aš jį atradau. Visgi neatmetu galimybės ateityje įgyti ir kitą specialybę, tarkime, pasimokyti vadybos. Visą gyvenimą kirpėju nebūsiu. Kas eis pas pasenusį kirpėją? Abejoju, kad būdamas penkiasdešimties dar pavilkčiau tokį krūvį.