Augustė Vedrickaitė: Vaikinai bijo prie manęs prieiti

„Vengiu įprastų reklaminių triukų ir kvailų skandalų“, - piktinasi atlikėja, vartydama žurnalus, kuriuose išlietos nuoskaudos ir jos meilės klystkelių istorijos. Skandalai bei meilės trikampiai su „Holivudo“ dalyviu Ryčiu Skripka, renginių organizatoriumi Marijumi Mečkovskiu ir „Kelio į žvaigždes“ finalininke Vilija Matačiūnaite - jau praeitis. Dabar jos širdyje nauja meilė, naujas požiūris ir nauji siekiai.

- Esu pradedantis dainuoti žmogus, kuris staiga išpopuliarėjo realybės šou „Dangus“ ir nenori paleisti to, ką ten gavo.

- Dauguma dalyvių visai išnyko iš akiračio. Galėčiau su vienos rankos pirštais suskaičiuoti tuos, kurie užsikabino ir išliko. O aš vis dar esu kviečiama lipti ant didžiosios scenos, dainuoti įvairiuose koncertuose ir akcijose. Dirbti ką nors kita neturiu nei būtinybės, nei noro - kartais būna po du koncertus per dieną. Žinau, kad dar ilgai neatsibosiu žiūrovams. Dar neparodžiau ir nepasiekiau visko, ką galiu.

- Nejaučiu jiems jokios konkurencijos. Nauji atlikėjai manęs neužgoš, juo labiau kad jei to nenorėsiu, neleisiu. Imsiuosi rimtų priemonių. Griebsiuosi smurto (juokiasi). Pasakyti, ar kas nors iš „Dangaus 2“ dalyvių yra ko nors vertas, dar labai sunku, gali būti, kad jie išvis nieko gero neparodys. Gal kuris nors iškils į aukštumas, nors aš tuo labai abejoju. Pavydo, pykčio jiems nejaučiu. Atvirkščiai, norėtųsi paskatinti, ką nors patarti, kad nekartotų klaidų, kurias darėme mes.

- Per greitai neužsiplieksti. Žiūriu, jau dabar ne vienas spyriojasi, šakojasi, bando kažką vaizduoti, purkštauja, esą jis toks puikus, o jo niekas neįvertina. Iš tiesų jie dar toks niekas ir jiems dar taip toli eiti... Vieną savaitę parodė jų veidus per televiziją, ir jau žvaigždės jaučiasi.

Realybės šou dažniausiai laimi ne išsišokėliai. Vaidindamas žvaigždę, tik įvaizdį susigadinsi, erzinsi žiūrovus ir greit išlėksi lauk. Reikia būti ramesniems ir paklusnesniems. Ir aš tokia nebuvau, nes niekuo nepasitikėjau, atrodė, visi nori mus „suvaryti“ ir kuo blogiau parodyti. Vėliau įsitikinau, kad taip nėra.

Pirmą savaitę ir mes buvome kaip angeliukai: krykštavome, kokie visi draugiški ir nuostabūs, kaip mums visiems čia gera ir kaip norime dainuoti. Tačiau po to vaidyba baigiasi, ir prasideda tikras realybės šou. Įsižiebia konkurencija, pykčiai, šlovės troškimas. Taip pripranti prie dėmesio, kad vėliau sunku be to gyventi. Tačiau populiarumo man netrūksta - užlipusi ant scenos jaučiu, kad mane vis dar palaiko ir myli. Bet riesti nosies nesiruošiu. Visa tai suteikia man drąsos ir didesnio pasitikėjimo savimi, kuris veda į priekį. Tai mane atvedė ir į Euroviziją.

- Aišku! Patalpoje buvo žiauriai tamsu, rūkas, o prieš nosį - rūsti komisija (juokiasi). Buvau nerami, nes nepasiruošusi, mažai repetavusi ir nepasitikėjau savimi. Nors daina „Fate“, manau, verta Eurovizijos. Prieš įrašinėdama savo debiutinį albumą „Apnuoginta“, pagrojau ją Samui (prodiuseriui Sauliui Urbonavičiui - red.), jis puikiai įvertino. Artėjant Eurovizijos atrankai, mano bičiulis Jonas Banys parašė angliškus žodžius ir papasakojo, kaip galėčiau ją įprasminti scenoje. Man patiko.

- Bandysiu žiūrovą užkabinti ne balsu, bet kuo nors kitu.

- Kuo nors labai paprastu. Seksualumas nuvalkiotas jau tūkstančius kartų. Kur tik pažvelgsi, visur apsinuoginusios mergos. Nesuprantu, kaip vyrams tai neatsibosta. Reikia bent šiek tiek paslapties ir intrigos. Galbūt šokiruosiu savo įvaizdžiu, tačiau tai nebus kažkas pamišėliško ir vulgaraus.

- Metų metus visi kovojo, daužėsi į Eurovizijos atrankos sieną, o šiemet tarytum susitarę net kojos į sceną nekėlė. Iš tiesų reikia tik džiaugtis, kad lietuviai iškovojo tokią aukštą vietą ir kitiems suteikė galimybę iš karto patekti į finalą.

- Prisiekiu, Lietuvoje paskutinės vietos tikrai neužimsiu. Pernai bijojau pergalės, nes neturėjau patirties - buvau ką tik išėjusi iš „Dangaus“, atlikau per dvi valandas parašytą dainą. O dabar turiu pagrindą po kojomis ir idėjų. Jei nugalėčiau Lietuvoje, ir Europoje nepasišiukšlinčiau.

- Kaip žiauriai nuskambėjo... Galbūt perfrazuočiau taip: jau pasitikiu savimi tiek, kad galėčiau tai padaryti.

- Tikrai ne. Seniai to nejaučiu. Net pasiilgstu jaudulio ir adrenalino. Prakaitas mušdavo mokyklos laikais, kai nepataikydavau į toną, švokščiau, žodžiu, visai nemokėjau dainuoti. Mokytojai visada ragindavo: Auguste, dainuok tyliau, visai nepataikai. Tačiau pamažu persilaužiau.

Stengiuosi, kad mane išgirstų, tačiau specialiai jokių skandalų nekuriu. Kam man to reikia? Esu paprastas žmogus, kaip ir bet kuris kitas, sutiktas gatvėje. Būnu kitokia, kai darau šou, dainuoju, tad ir dėmesys turėtų būti man tokiai, kokia būnu scenoje, o ne namie.

- Dabar apkalbos šiek tiek nurimo. Buvo audringas periodas, kai buvau ką tik išėjusi iš „Dangaus“. Tuomet visi žarstė komentarus apie mano meiles ir paklydimus. Buvo skandalų, netiesos, visa tai mane nutildė, nuo šiol mano meilės reikalai - tabu. Net jei tai reklamos dalis, prisifantazuoti galima apie ką kita, nebūtinai apie meilę.

- Esu labai atvira. Turbūt net per daug. Buvau pakylėta, nuoširdžiai pasakojau apie savo jausmus Ryčiui ir Marijui, o kuo viskas pasibaigė? Meilės trikampiais, purvu, įžeidinėjimais ir nuoskaudomis.

Gerai, kai poroje yra du žinomi žmonės ir abu nori, kad apie juos žinotų visas pasaulis. O jei vienas iš jų - nežinomas? Ar kas nors paklausia, ar jis nori tai viešinti, apie tai kalbėti?

Aišku, yra ir kita pusė: jei žmogus ieško antrosios pusės tarp garsių žmonių vien tam, kad pats išgarsėtų, tai niekšinga ir tuščia.

- Žinoma. Neseniai bendravau su vienu vaikinu, kuris buvo su manimi vien tam, kad tuo pasipuikuotų prieš kitus. Ir kiekvieną kartą susitikus tai buvo vis akivaizdžiau. Net neįsivaizduoji, koks tai šlykštus jausmas. Kai kartą einant gatve atsisakiau duoti jam ranką, pyktelėjo: „Kodėl? O buvusiam vaikinui davei, apie tai visi rašė...“ Iš karto pasakiau, kad tai paskutinis mūsų pasimatymas.

Žiauru, kai nežinai, ar su tavimi susitikinėja dėl to, kad tu rūpi, ar vien dėl žurnale pasirodžiusios tavo nuotraukos.

- Visi kažkodėl mano, kad kai tampi žinoma, aplink tave dūzgia spiečius bernų, neša gėles, rašo laiškus ir po langais dainuoja serenadas. Anaiptol. Kai dirbau padavėja, vaikinų dėmesio sulaukdavau kur kas daugiau. Nors ir dabar nesiskundžiu. Tik pikta, kad dauguma jų bijo prie manęs prieiti, mano, kad esu pasipūtusi žvaigždė. Galbūt todėl, kad esu stipri? Daug gyvenime patyriau, tad žinau, jog šalia savęs nepakęsčiau silpno ir tuščio vaikino.

- Po kiekvienos naujos pažinties, draugystės ar skyrybų atsiranda vis kitokia kartelė. Tačiau kartais ieškant žmogaus ji ne tik kyla, bet ir leidžiasi. Man reikia ilgai bendrauti su žmogumi, kad galėčiau jį prisileisti ir juo patikėti. Nusvilęs vieną kartą, žinai, kokio žmogaus iš tiesų ieškai, o su kokiu net į kalbas nenori leistis.

- Galbūt dabar jau radau... Net jei ieškoti neverta, tai reikia bent stengtis. Viena mano draugė nuolat skundžiasi, kad neturi antrosios pusės. Klausiu, o ką darai, kad ją rastum. Bent iškišk nosį iš namų, nueik pasilinksminti, susipažink su naujais žmonėmis.

- Ne. Negalėčiau atsipalaiduoti vakarėlyje, kuriame dalyvauja penkiasdešimt kitų atlikėjų, nes nė vienu iš jų nepasitikiu. Linksminuosi tik Utenoje ir tik su savo gerų draugų kompanija. Klubai, pažintys su žmonėmis manęs nedomina. Nekenčiu vakarėlių, į kuriuos susirenka visas šou verslo elitas. Ten tiek snobizmo ir tuštybės! Siutina tie dirbtiniai bučiniai vienas kitam į žandą, ironiški ir pavydūs klausimai, kaipgi man sekasi. Žiūrovams atrodo, kad visos muzikos žvaigždės besišypsančios, draugiškos ir laimingos, tačiau daugelis tik apsimeta. Aš ne tokia.

- Tai lengva. Manau, nežiūriu į viską tuščiai. Kai nulūžta nagas, nepuolu į ašaras, tik dar labiau jį pakramtau ir pamirštu. Atsirenku, kas gyvenime yra reikšminga, o į ką net neverta kreipti dėmesio.