Kažkaip keistai simboliška, kad išeivijos žurnalistikos ąžuolas, vienas
mėnraščio „Akiračiai“ įkūrėjų ir redaktorių, daugelio knygų autorius ir
sudarytojas, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimų nepakeičiamas pranešėjas ir
diskutantas Liūtas mirė Amerikoje.
Liūtas užgeso staigiai - savo bičiulio, taip pat akiratininko, profesoriaus Zenono Rekašiaus namuose.
Dar prieš kelias savaites Liūtas slidinėjo su bičiuliais Alpėse,
vakarais pasakojo pokštus apie pabėgėlių stovyklos Kempdene laikus.
Šaipėsi, jog aktyviam kalnų slidinėjimui, kurį dievino taip pat, kaip ir
gerą konjaką, jam liko dar dveji metai, nes dabar dar tik 38-asis jo
kalnų slidinėjimo sezonas.
Po to išskrido į Ameriką - tvarkyti ten likusių reikalų, ir štai -
nelemta žinia.
O juk daugiau kaip metai Liūtas, priešingai nei daugelis kitų išeivių,
jau buvo visam laikui grįžęs gyventi į Lietuvą ir įsikūręs Vilniuje -
taip, kad iš savo buto matytų Gedimino pilį.
Visas Kaune, karo lakūno šeimoje gimusio Liūto Mockūno gyvenimas, o buvo
jam 73-eji, buvo neatsiejamai susijęs su Lietuva, lietuviška spauda.
Nors buvo pasirinkęs elektros inžinieriaus profesiją, Liūtą labai greit
pasiglemžė lietuviška raštija ir žurnalistika. Išvarė joje gilią vagą.
Ne tik kaip puikus žodžio meistras, eruditas. Kaip geras ir jautrus
žmogus. Be galo svetingi ir jaukūs jo ir Pranutės Mockūnienės namai
Čikagoje visada buvo plačiai atverti ir bičiuliams, ir beveik
nepažįstamiems žmonėms, atvykstantiems iš Lietuvos.
Su Liūtu buvo galima kalbėti iki išnaktų. Apie viską. Literatūrą.
Politiką. Krepšinį. Emigraciją ir jos rietenas. Istoriją. Ir tylėti
su juo buvo kažkaip nerealiai gera. Sėdint su gero konjako stiklu
naktį Čikagoje lietuviškai patylėti.
Liūtas nutilo amžiams.
Jei reikėtų Liūto nepažinojusiems žmonėms nusakyti, kas toks buvo L.Mockūnas,
pirmieji žodžiai ateina: šviesus, doras, plačios širdies, atsidavęs
tėvynei Lietuvai žmogus, kurią mylėjo ne žodžiais, o darbais, pats jų
niekur niekada neafišuodamas.
Laisvas nuo siaurų tautinių prietarų, labiau už gyvenimo patogumus
vertinęs tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų Lietuvai.
Tokių žmonių dabar tiek mažai turime. Su Liūtu užsiverčia dar vienas
skausmingos mūsų krašto istorijos lapas, kuriame L.Mockūnas sugebėjo
palikti prasmingų eilučių.
***
Vasario 13 d. Čikagoje netikėtai mirė žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas, Santaros-Šviesos federacijos narys, ilgametis Akiračių redaktorius Liūtas Mockūnas.Liūtas Mockūnas (1934 09 30 - 2007 02 13) gimė Lietuvoje, 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Mokėsi Kempteno lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. 1959 m. baigė Drexelio technologijos universitetą Philadelphijoje, 1959-1986 Čikagoje dirbo inžinieriumi konsultantu (akmens anglių transporto specialistu) jėgainių projektavimo firmose.
Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių kultūrinėje, Santaros-Šviesos veikloje. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje (Margutyje, Metmenyse, Akiračiuose), nuo 1969 m. - Akiračių redkolegijos narys.
Paskelbė straipsnių apie moderniąją lietuvių literatūrą. Sudarė ir suredagavo knygas: R. Šilbajorio Žodžiai ir prasmė (1982), A. Škėmos Raštai (t. 3, 1985), Egzodo literatūros atšvaitai (1989, Vilniuje), V. Trumpos Lietuva XIX amžiuje (1989), Pokalbių akiračiai (1991). Parašė knygą apie lietuvių rezistenciją ir išeivijos vaidmenį joje Pavargęs herojus (1997).
Dalyvavo IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse (spec. slalomo varžybose senjorų klasėje laimėjo bronzos medalį). Liūto ir Pranutės Mockūnų namuose Čikagoje nuolat šurmuliuodavo būrys žmonių, jų namai buvo atviri atvykstantiems iš Lietuvos. Čia viešiejusieji surasdavo ne tik nakvynę, globą, bet ir ypatingą intelektualinę aplinką.
Grįžęs gyventi į tėvynę L. Mockūnas aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą, daug padėjo perkeliant „Akiračių" leidybą į Lietuvą Su entuziazmu dalyvavo įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose renginiuose, rašė istorijos, kultūros, literatūros klausimais, visada spontaniškai reaguodavo į svarbiausius įvykius Lietuvoje ir išeivijoje.
L.Mockūnas žavėjo ir stebino savo universalumu, neišsenkančia energija, tolerancija, bet ir aštria plunksna, nuolat inspiruodavo naujus projektus, į juos įtraukdamas ne tik bendraminčius, bet ir būrį jaunimo. Jo nonkonformistinė laikysena ir išmintis daugeliui kultūrinį liberalizmą kaip gyvenimo pagrindą suvokiančių žmonių buvo tikra gyvenimo mokykla.
Dar tik prieš mėnesį jis meistriškai, lengvai slidinėjo Alpėse ir tik trumpam atsisveikino prieš kelionę į Čikagą. Jo mirtis prislėgė visus mylėjusius ir gerbusius šį ypatingą žmogų.
Amžino poilsio Jo palaikai atguls gimtinėje.
VDU Lietuvių išeivijos institutas,
„Akiračių" mėnraščio redakcija
