Nuo šiol jis tarytum priverstas kovoti ne tik dėl anūkės, bet ir dėl žmonos dėmesio - sudalyvavusi laidoje „Lietuvos šokių dešimtukas“, Laima sparčiu tempu pasinėrė į šokių sūkurį.
„Buvo momentų, kai norėjosi išsiskirti, viską mesti ir išeiti“, - pasibaigus televizijos šou po vienas kitam išsakytų priekaištų ir ginčų prisipažino L.Paksienė.
Jubiliejus be pompastikos
- Šį rugsėjį jūsų laukia sidabrinių vestuvių sukaktis.
Rolandas: Su Laima susituokę pragyvenome 25 metus, tačiau jie greitai prabėgo. Kai jaunystėje patekdavau į sidabrinių vestuvių šventę, stebėdavausi, kaip žmonės išvis tiek gyvena. Maniau, jiems seniai laikas pasitraukti. O kai pats tiek nugyveni, atrodo visai nedaug.
- Švęsite ypatingai?
Laima: Geriausias paminėjimas, kai Rolandas parneša gėlių, o aš padarau vakarienę. Kartais svarbiomis progomis užsukame pavakarieniauti į kavinę ar restoraną, kad neturėčiau problemų dėl maisto ruošos.
Rolandas: Nesu triukšmingų vakarėlių, į kuriuos susirenka daug svečių, šalininkas. Per asmenines šventes stengiuosi kur nors išvykti. Ir per mano 50-metį nebuvo jokių užstalės dainų - sėdau į lėktuvą ir išskridau į kelionę. Dažniausiai per gimtadienius su šeima, artimais draugais išlekiame už miesto. Didelės šventės, kuriose sakomi tostai, sveikinimai, nešamos dovanos, man nepatinka. Tikiu, kad rasime bendrą sprendimą, kaip tinkamai tai paminėti. Per tiek metų mudviejų santykiai taip apsišlifavo, kad beveik neliko jokių kampų.
Norėjo išsiskirti - viską mesti ir išeiti
- Bet nesutarimų vis tiek būna?
Laima: Tik iš pradžių būna didelė meilė ir aistra. Po kelerių santuokos metų santykių kreivė primena zigzagą: būna ir pakilimų, ir duobių, balto ir juodo. Dabar vėl ramybės periodas. Matyt, per daugelį metų žmonės supanašėja, kampai apsigludina. Manot, nebuvo aštrių kampų? Dar ir kiek. Ypač sunku buvo po penkerių bendro gyvenimo metų. Tada norėjom vienas kitam įrodyti, kuris iš mūsų šeimos galva. Dabar, lyginant su tuo periodu, vienas kitą puikiai suprantam. Tapom protingesni, vienas kitam nusileidžiam, išryškinom savo sugebėjimus ir leidžiam jiems reikštis.
Rolandas: Nė vienos šeimos gyvenimas nepraeina be kampų, bet visuomet reikia atskirti, kas yra smulkmenos, o kas esminiai dalykai. Tarkime, Laima dabar užsikrėtė šokiais. Nors šokių nemėgstu, jai leidau šokti dėl darnios mūsų šeimos. Tikiu, kad ir Laimai neturėjo patikti daugelis mano pomėgių, tarkime, tas skrydis aplink pasaulį. Bet ji suprato, kad man to reikia, kad tai mano svajonė. Ir neprieštaravo.
Laima: Jėzau, kaip pykdavau dėl jo medžioklių! Visą savaitę jo nėra namie, o kai ateina sekmadienis, išlekia į medžioklę. Pasiust gali! Siunti, kraustaisi iš proto, o paskui praeina. Anksčiau bandžiau užgožti jo pomėgius. Sakydavau, neskraidyk, priekaištaudavau, kad per tuos skraidymus palieka dviem mėnesiams šeimą. Bandžiau nukabinti jį nuo dangaus, bet vėliau pamačiau, kad kovoju su vėjo malūnais. Zirzėdavo ir jis: „Namie nėra kur praeiti tarp tavo gėlių...“ Na, ir ką? Vieną kartą nusileidžiu aš, kitą jis, iš to ir susideda bendras gyvenimas.
- Prieidavot iki kalbų apie skyrybas?
Laima: Buvo momentų, kai norėjosi išsiskirti - viską mesti ir išeiti. Bet visad turėjau prieš akis savo tėvų pavyzdį. Jų santuokoje irgi visko buvo, jei tėvas būtų mus palikęs, augti be jo būtų buvę labai sunku ir skaudu. Žinojau, kad bet kokiu atveju turiu stengtis, jeigu reikia, nusileisti, nes mūsų vaikai turi teisę turėti normalią šeimą. Negaliu būti egoistė. Šiaip ne taip išlaviravom tuos 25 metus. Jeigu ne vaikai, ką gali žinoti... Kai nėra vaikų, jautiesi ne toks įpareigotas, labiau draskaisi. Vaikai - kaip betonas tarp plytų, iš kurių statome santuoką.
Rolandas: Kai žmonės aukščiau visko iškelia asmenines ambicijas, prieštarauja vienas kito norams, nenuostabu, kad kas antra šeima atsistoja ant skyrybų slenksčio.
- Dar neseniai sklido kalbos, kad, Laimai dalyvaujant „Lietuvos šokių dešimtuke“, vėliau panorus jėgas išmėginti „Žvaigždžių duetuose“ ir „Ledo žvaigždėse“, išties grasinote skyrybomis.
Rolandas: Patikėkit manim, tikrai nesu taip kategoriškai nusistatęs prieš šokius ar kitokią Laimos veiklą. Man gyvenime yra kur kas daugiau malonių dalykų nei šokiai, tarkime, tenisas, lėktuvai ar motociklai. Bet jeigu artimas žmogus to taip trokšta, tebūnie, kodėl turėčiau nesutikti.
Laima: Šokiai buvo mano svajonė, kurios net nesitikėjau realizuoti. Kadangi jaunystėje nelankiau šokių pamokų, neturėjau tam gabumų, maniau, tai nepasiekiama. „Lietuvos šokių dešimtukas“ nukrito man ant galvos kaip dovana, galimybė ištrūkti iš kasdienybės, buities, pajusti bent šiek tiek romantikos. Džiaugiuosi, kad sutikau jame dalyvauti. Išmokau šokti, be to, mane tai dvasiškai pakylėjo, atsirado daugiau draugų. Net požiūris į gyvenimą pasikeitė. Esu dėkinga Rolandui, kad, iš pradžių prieštaravęs, galiausiai suteikė man laisvę.
- Rolandas priekaištavo?
Laima: Šeimoje jis visad buvo pirmas, o mes daugiau šešėlyje. Toks jau esu žmogus, kad būti viešumoje man sunku, geriau vienai tupėti namie ir skaityti knygą nei bendrauti su žmonėmis. Kai jis buvo lyderis, viskas buvo puiku. Tačiau kai situacija pasikeitė, šeimoje kilo nesusipratimų. Prasidėjo priekaištai, kad aš nebūnu namie, kažko nedarau, nespėju, net vaiko negaliu iš mokyklos paimti, šokiai man svarbesni. Jis pradėjo bambėti, buvo nepatenkintas, aiškiai leido suprasti, kad neičiau šokti. Nesuprantu, kodėl mylėdami vienas kitam pradedame trukdyti ir pavydėti, vos kitas užsimano ką veikti, kas mums gal nelabai patinka. Jeigu trukdom ir pykstam, tai nėra meilė, vadinasi, mes tik mylime save tame žmoguje. Maniau, jeigu jis nesupras mano noro šokti, tai bus rimtas mūsų santykių išbandymas. Būčiau nusileidusi, bet širdyje būtų likęs didelis apmaudo akmuo. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir Rolandas mane suprato, matyt, kažkiek dar myli.
Rolandas: Nematau nieko blogo, jei žmogus turi pomėgį. Laima ir mane keletą kartų buvo nusitempusi į šokių repeticijas. Mums visai neblogai sekasi. Dabar uždegė ir sūnų Mindaugą - du kartus per savaitę su pussesere jis lekia mokytis pramoginių šokių.
Šokiai padarė perversmą
- Laima net įkalbėjo jus šokti Vienos baliuje.
Rolandas: Pats anksčiau šokau ketverius metus. Dabar šokti nemėgstu, tačiau sutikau. Tai padariau dėl taikaus mūsų bendro gyvenimo, šeimos, matau, kad Laima dėl to bus laimingesnė.
Laima: Šokiai mūsų šeimoje padarė didelį perversmą. Kiek kartų zyzdavau sūnui Mindaugui, kad eitų šokti, o jis atkirsdavo: tai ne vyrų reikalas, net nešnekėk. O dabar Romanas (Laimos šokių partneris R.Čeburiakas, - red.) jam yra autoritetas.
Seniai žinojau: jei nori Rolandą suerzinti ir išvesti iš kantrybės, pasiūlyk jam šokti. Visad susinervindavo. Dabar jau ne vieną savaitę treniruojamės, šokam, ir mums puikiai sekasi. Atsiradus šokiams, netgi pasikeitė mūsų santykiai. Metams bėgant santuoka kinta, įsivyrauja keisti ryšiai: jis nuolat darbe, o aš paskendus buity... Nuo šiol atsirado daugiau intymumo. Kai šeštadienį vidury vakarienės jis meta draugus ir skuba į salę su žmona pašokti... nuostabus jausmas.
Rolandas: Jei man kas nors prieš metus būtų pasakęs, kad šitaip elgsiuosi...
Laima: Kažkoks stebuklas. Dabar viskas taip gerai ir gražu - net susigūžti norisi, kad kokio smūgio vėl negaučiau. Nes taip gerai ilgai nebūna.
- Gal ateityje ir anūkė Estela suksis ant parketo?
Laima: Jau susitariau dėl jos su Ronaldu (sportinių šokių treneris R.Kirvelis, - red.). Tegul tik Estela paauga, nuo šešerių ar septynerių metų leisime.
Rolandas: Aš vis tiek labiau trauksiu ją automobilių, motociklų ar lėktuvų link. Noro skraidyti niekad nepajutau nei iš Laimos, nei iš Ingos ar Mindaugo. O su Aivaru net nesame kalbėję ta tema. Jei lėktuvais ar motociklais žmogus neužsikrečia nuo pat vaikystės, tai turbūt ir nesusidomės.
Laima: Kad ir kaip norėtume, Mindaugo domėtis lėktuvais vis tiek neįkalbinsim. Jam lėktuvai neegzistuoja. Stebiuosi, kai matau Kyviškių aerodrome mažus vaikus, kurie laksto aplink lėktuvus, prašo, kad juos paskraidintų. Paskristi lėktuvu jiems atrodo didžiausias įvykis gyvenime. Mindaugo šimtą kartų prašėme, kad sėstų, pabandytų, bet jis nenori. Gali tįsti jį prie technikos, bet jam tai nerūpi. Užtat šoka su malonumu. Kai sirgo, kad ir kaip dievina tenisą, nenorėjo žaisti, bet šokių repeticijos nė vienos nepraleido.
Rolandas: Estela, matyt, pati turės pasirinkti. Juo labiau kad šalia nuolat yra Inga su Aivaru, kurie irgi turi savo pomėgius.
Anūkę norėtų matyti dažniau
- Inga su Aivaru kreipiasi į senelius patarimų dėl Estelos auginimo?
Rolandas: Nedažnai. Geriausiu atveju galėčiau pasakyti švelnią rekomendaciją. Žinoma, kai vaikas suserga ar atsitinka kas netikėto, skambina, klausia, tačiau jie patys puikiai susitvarko.
Laima: Tokios gražios šiuolaikinės panelės kaip Inga dažniausiai būna truputį lengvabūdės. Ir pagimdžiusios vaikus palieka prižiūrėti seneliams ar samdo aukles. Inga kitokia. Žaviuosi, kad prabudo tokie stiprūs motiniški jos instinktai. Prašau Ingos, kad jau nemaitintų Estelos krūtimi, pati visa išdžiūvusi kaip šakalys, naktimis mokosi, laiko universitete egzaminus. Jau aštuonis mėnesius maitina, galėtų leisti sau atsigauti. Ne, sako, kiek galėsiu, tiek maitinsiu.
Stebiuosi, kad jie vaiko visai nepaleidžia iš rankų. Sako, Estela taip greitai auga, kad nespėjam ja atsidžiaugti. Žvelgiu į Ingą ir matau, kaip ji pasikeitė. Kartais dėl vaiko auginimo net nerandu su ja bendros kalbos. Iš tiesų ji man yra motinos pavyzdys, aš taip auginti vaikų nesugebėjau.
- Norėtumėt su Estela pabūti dažniau?
Rolandas: Estelai dar tik aštuoni mėnesiai, tad ji visad su tėvais. Mudu su Laima juokaujam, kad reikės kreiptis į teismą - mums, seneliams, irgi priklauso anūkės priežiūra ir globa. Būna, atveža anūkę savaitgaliais, bet norėtume ją matyti dažniau. Inga su Aivaru visai neišleidžia mergaitės iš rankų.
Laima: Stengiamės juos kuo dažniau lankyti, pabūti su anūke. Dažnai ir jie pas mus atvažiuoja. Ingos prašom, kad bent dviem ar trims valandoms paliktų Estelą mums, o patys pailsėtų, pabūtų dviese. Iškart po Naujųjų devynioms dienoms visi kartu buvome išvykę į Egiptą. Tada su Rolandu sakėm, pasidžiaukit, vaikai, gražia vakariene prie žvakių, o mes pabūsim su Estela porą valandų. Bet ne. Atrodo, be vaiko jiems nieko neįmanoma. Atsimenu, kaip pati vaikus palikdavau močiutei - tas laikas būdavo auksinis, juk gera pailsėti ir atsipalaiduoti, o čia... Kažkas nesuprantama. Bet mus tai džiugina, būtų daug blogiau, jei būtų atvirkščiai.
Rolandas: Egipte Inga su Aivaru nuo dukters nesitraukė nė per žingsnį. Vaikas prilipęs prie tėvų, ir viskas. Tikiuosi, kai Estelai sukaks dveji ar treji metai, padėtis pasikeis. Dabar belieka ramiai ir santūriai laukti.
- Turbūt jūs, Rolandai, esate griežtas senelis.
Rolandas: Neturiu jokios teisės toks būti. Laima kur kas griežtesnė (juokiasi).
Laima: Jis niekada ir vaikams toks nebuvo. O anūkei du kartus nuolaidesnis. Kartais dėl vaikų auklėjimo pykdavausi su Rolandu. Mano kitoks požiūris į tai, o jis labai tolerantiškas. Gal vaikų išties nereikia muštruoti, gal jėga tik atstumia... Problemas visad spręsdavau paprastai: paimu diržą arba pastumiu - jei liepiu nuvalyti dulkes, tai jokių atsikalbinėjimų. O jis bando tartis, viso to pasiekti kalbėdamas. Neturiu tiek kantrybės. Iš kur jis tiek turi?