Mirė rašytoja J.Ivanauskaitė

„Paskui visi garsai išnyko. Išsitiesiau aukštielninka. Jaučiausi lyg ant grindų palietas pienas – balta, švari, tyra, sklindanti į visas puses. Kvėpavimas visiškai sulėtėjo. Jutau, kaip stoja širdis. Žinojau, kad tuoj nugrimsiu į palaimingą snaudulį ir – nebepabusiu“, - taip prieš dvidešimt metų viename iš savo apsakymų rašė Jurga Ivanauskaitė.

J.Ivanauskaitė yra išleidusi aštuoniolika knygų. Tarp jų – populiarumą ne tik Lietuvoje pelniusius romanus „Mėnulio vaikai“, „Ragana ir lietus“, „Placebas“, „Pragaro sodai“, „Sapnų nublokšti“.

Paskutinė jos knyga buvo „Odė džiaugsmui“, į kurią J.Ivanauskaitė sudėjo savo poeziją.

Savo namuose mirusi rašytoja bus pašarvota Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, laidojama - Rašytojų kalnelyje Antakalnio kapinėse antradienį.

Iki ligos J.Ivanauskaitė buvo aistringa keliautoja.

1993-1995 metais ji keliavo po Indiją, Nepalą ir Tibetą, studijuodama budizmą ir Himalajų kultūrą. Dar kartą į šiuos kraštus Jurga patraukė 1998 metais. Kelionėje ji praleido ištisus metus.

Šios įsimintinos kelionės rašytoją įkvėpė sukurti knygas „Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą“ bei „Kelionių alchemija“. Sukrėsta Tibeto likimo, ji aktyviai protestavo prieš Kinijos vykdomą politiką.

„Labiausiai man patiko Himalajai. Jiems aš jaučiu nežmonišką nostalgiją. Man tie kalnai – įkūnytas Dievas. Indija, Himalajai be galo giliai veikia pasąmonę. Ten ištisi rojaus sodai – viskas ryšku, kvepia, paukščiai čiulba“, – yra sakiusi J.Ivanauskaitė. Vis dėlto paskutiniais savo gyvenimo metais rašytoja prisipažino, kad jos Šambalos šalis yra Lietuva.

Pagal profesiją J.Ivanauskaitė – dailininkė. Tuomečiame Dailės institute ji baigė grafikos specialybę.

Daugumą savo knygų rašytoja iliustravo pati.

Lrytas.lt pateikia rašytojos pamąstymus ir mintis apie gyvenimą bei kūrybą.

***

Aš labai blogai jaučiausi, kai man Palmira prieš metus išpranašavo, kad laukia gražiausi gyvenimo metai.

Išklausiusi jos pranašysčių, surakinta baisių skausmų, pasakiau: „Palmira, aš tave diskvalifikuosiu kaip astrologę".Bet paskui supratau: ji buvo teisi.

Tokios pilnatvės kaip šiais metais dar niekada nejaučiau. Aš perėjau viską: gimimą, tiesiogine prasme mokiausi vaikščioti iš naujo, pradėjau mokytis bendrauti su žmonėmis. Per tuos metus patyriau daug šilumos ir palaikymo. Tai buvo nuostabiausios akimirkos.

Tokiose situacijose tik meilė gali išgelbėti, juk meilė ir yra didžiausia priešybė mirčiai. Tai šviesa.

Patyrus tą šviesą, eilinė diena tampa kaip L.van Beethoveno simfonija.

Saulė ryte, vaizdas pro langą, katės murkimas - viskas sukrečia.

***

Moterys, kaip teksto herojės, man įdomesnės.

Jos – emocingesnės, apdovanotos intuicija, labiau pažeidžiamos, kur kas vitališkesnės nei vyrai. Ilgus amžius apie moteris rašė vyrai, dabar atėjo laikas pačioms moterims prabilti apie save.

Labai apsidžiaugiau, kai vienas kolega rašytojas pasakė, kad, skaitydamas šį romaną, jautėsi lyg žiūrėtų pro rakto skylutę į moterų teritoriją, į slapčiausius šios teritorijos užkaborius ir kad vyras apie moteris taip niekada neparašytų.

***

Aš pažįstu vakariečių, kurie nusiperka Tibete namus ir lieka ten gyventi. Bet man atrodo, kad bėgimas į Rytus yra ne žingsnis į priekį, o žingsnis atgal.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – Lietuva yra mano tikrieji namai.

- Tai po ilgos kelionės radote savo ieškotą Šambalos šalį? Nereikėjo taip toli ir keliauti?

- Taip. Ji – Lietuvoje. Man dabar labai keisti metai.

Viskas, ką aš išgyvenau per savo 44 metus, susitvenkė vienuose šiuose metuose. Net turėjau mokytis iš naujo vaikščioti, iš naujo kvėpuoti, iš naujo mylėti.

***

Labai ironiška. Visi tie grožio receptai iš moteriškų žurnalų – kaip numesti svorio ir kaip užsiauginti tankesnius plaukus – man nereikalingi.

Svoris savaime krinta, plaukai taip pat. Bet svarbiausia, kad į kiekvieną dieną pradėjau žiūrėti kaip į didžiulę dovaną.

***

O kaip atrodau? Visiškai sudarkyta. Galva plika, kūnas supjaustytas, tik į šiukšlyną išmesti.

Ir kai atsiranda tokie jausmai, suvoki, kad visos kalbos apie grožio puoselėjimą ar patarimai, kaip išlaikyti vyriškį, yra niekai.

Ši meilė teikia man tiek daug stiprybės. Apie tokį jausmą aš galėjau tik svajoti.

***

Buvo pirmadienis, mane jau turėjo išrašyti iš ligoninės. Tuomet man pasakė, kad viskas labai labai blogai. Tą pačią dieną buvo svarstoma, kam skirti Nacionalinę premiją.

Bet aš jau buvau visiems draugams pasakiusi, kad neturiu jokio karminio ryšio su premijomis. Per savo gyvenimą buvau gavusi tik vieną simbolišką premiją – aklųjų.

Prisimenu, iš ligoninės grįžau namo ir viskas, ko norėjau, – tai išsiverkti. Atsisėdau virtuvėje ir pradėjau verkti, o telefonas ėmė skambėti.

Skambino draugai ir žurnalistai, sveikino gavus Nacionalinę premiją, o aš kūkčiojau... Ir visi jie pamanė, kad verkiu iš džiaugsmo.

Tą premiją atsiėmė mano mama, aš tada jau buvau Švedijoje. Turiu medalį, bet jausmo nėra. Neturiu jokio karminio ryšio su jokiomis premijomis.

***

Niekada jos neslėpiau, nes nė vienas medikas man nepasakė, kad sergu. Ketverius metus kentėjau siaubingus kojos skausmus. Pargriūdavau lygioje vietoje.

Romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ baigiau rašyti stovėdama prie kompiuterio, nes atsisėdusi nebepajėgdavau atsikelti.

Kai aš pakliuvau pas gydytojus Švedijoje, jie stebėjosi, kaip aš nuo tokio skausmo neišprotėjau.

*** Nugalėtoja nesijaučiu. Puikiai žinau savo diagnozę. Stebuklų nebūna. Tai – laikinas laimėjimas.

Išplėšta laiko gyventi, ir man labai brangi kiekviena diena. Aš nebijau mirti. Aš bijau ilgai merdėti.

Dabar jaučiuosi gana gerai, nors žinau savo situaciją. Žinau, kad turiu ligą. Bet gyvenimas yra gražus, ir aš jau turiu naujų idėjų.

Juk mano liga susijusi su mano pasąmone. Švedai apie tai atvirai kalbėjo. Yra metafiziniai veiksniai, ir jie svarbiausi.

Vieni žmonės pasveiksta nuo ligų, nuo kurių pasveikti neįmanoma, o kitus sulaužo smulkmenos.

Kai susirgau, man prinešė visokių knygų apie tai, kad esi karys ir kovoji su tomis blogomis ląstelėmis – kasdien vis naujas karas.

Bet vieną dieną mano kaimynas Tomas Šernas pasakė: „Nepersistenk su tomis kovomis, svarbiausia – pasiduoti“.

Reikia pasiduoti tėkmei, nes tavo sąmonė ir pasąmonė tikrai žino, ką daryti, svarbu tikėti savimi. Kai nusiraminau, atsirado jėgų. Iki šiol negaliu atsistebėti, koks stiprus gali būti žmogus. Kažkas marina save badu ir dietomis, o kažkas daro plastines operacijas: pjaustosi nosis ir šlaunis. Man tiesiog pikta apie tai girdėti. Tai nusikaltimas gamtai.

Tu gali būti graži tokia, kokia esi, nors atrodo, kad atimta viskas.

Gali neturėti plaukų, gali būti pajuodusiais paakiais ir gal net nepriminti moters, tačiau vis tiek bus žmonių, kurie tave mylės tokią, kokia esi.

****

Galbūt dėl to, kad baigiau Dailės akademiją, tarp rašytojų dažnai jaučiausi svetimkūnis. Daug kartų man buvo prikišta, kad aš – ne rašytoja, o popkultūros atstovė. Ir kodėl aš pristatoma Vakarams, kai yra tiek „tikrų“ rašytojų. Vadinamoji elitinė kritika niekada manęs nevertino.

Šokiravo ir mano elgesys – jeigu vaikštai pasidažiusi blakstienas, tikro meno nesukursi.

***

- Visada buvote maištautoja. Kokia buvo pirmoji mintis išgirdus baisią diagnozę?

- Kaip ir visų – kodėl aš? O antra mintis – turiu maištauti.

Kiekvieną kartą, vos pažvelgus į veidrodį, darydavosi gaila savęs: „Kas ta moteris, kuri žvelgia iš anapus? Jos dienos suskaičiuotos, jos diagnozė baisi, ją Dievas už kažką baudžia“.

Vėliau nusprendžiau, kad bent jau žiūrėdama į savo atspindį neturiu savęs gailėtis. Supratau, kad reikia kovoti su liūdesiu. Panorau atrodyti gražiai, kiek įmanoma esant tokiai situacijai, kurioje atsidūriau.

Nežinau, iš kur atsirado tos jėgos. Tai buvo ne tik mano pačios vidinės jėgos, bet dar ir kažkas iš viršaus. Mano angelai sargai buvo gerai įmigę, o paskui staiga visi atsibudo ir pradėjo manimi rūpintis. Prasidėjo permainos.

Dar po Tėvo Stanislovo mirties man buvo kilę daug klausimų, kuriuos norėjau užduoti Juliui Sasnauskui. Kaip atsiklaupti bažnyčioje, nes man tai sunku? Kaip išbūti mišiose, jei kunigas žemesnio intelekto nei aš? Kaip melstis?

Tokių klausimų, kurie man dabar atrodo kvaili.

O juk jų dažnai kyla, ypač tiems, kurie laiko save intelektualais. Malda man padėjo tai pamiršti. Malda mane gelbėjo.

Manęs ir daktarai dažnai klausdavo prieš operacijas: taip lengvai pakeliate narkozę – ką jūs darote? Atsakydavau, kad meldžiuosi.

Liga padėjo man sugrįžti į Katalikų bažnyčią.

Kai grįžau po visų savo budistinių kelionių, puikiai suvokiau, ką Dalai Lama visada kalbėjo.

Žmogus, kuris yra gimęs šalyje, kur yra katalikiška Vakarų kultūra, turi likti katalikas. Tai suvokiau labai seniai, tačiau jaučiausi kaip ragana.

Į bažnyčią tiesiog negalėjau įeiti. Tai buvo slenkstis, kurio negalėjau peržengti.

- Kaip ta siena sugriuvo?

- Tai atsitiko mano kelionės į Švediją išvakarėse.

Prisimenu, buvo labai šalta. Pas mane atlėkė J.Sasnauskas, su kuriuo tada net pažįstami nebuvome.

Jis man davė ligonio patepimą ir aš jam atlikau dvidešimties metų išpažintį.

Jis paprašė manęs, kad aš įvardyčiau pagrindinę savo nuodėmę. Ir aš jam pasakiau, kad tai – puikybė. Ištarusi tai suvokiau, kad visos mano problemos kyla iš to, jog aš net negaliu atsiklaupti.

Ir tada atėjo tas absoliutus palengvėjimas, nors tai vyko visai ne bažnyčioje, o mano virtuvėje.

- Visas jūsų gyvenimo kelias, Dievo paieškos tolimuose kraštuose baigėsi namie?

- Taip. Tu supranti, kad namie kažkas tau ištiesė ranką, ir jau nesijauti vienas. Visuomenė atstumia sunkius ligonius. Nori nenori pasijunti balta varna. Ir aš pasijutau nereikalinga su savo liga.

Turiu žmonių, kurie manimi rūpinasi, kurių meilę visuomet jaučiu. Bet tas nereikalingumo jausmas lieka.

Man teko gulėti ligoninėje su paprastomis moterimis, kurios gėdijasi savo ligos. Jos paniškai bijo, kad kas nors sužinos.

- Kas gi yra tas vėžys – ar sugalvojote savo teoriją?

- Yra daug teorijų. Vieni tai lygina su gamtos dėsniu, su cunamiu ar žemės drebėjimu. Sako, kad tai atrankos dėsnis, kuriam negalima pasipriešinti.

Bet aš jokiu būdu nesutinku su teorija, kad tai yra bausmė už neteisingus žingsnius, neteisingą tikėjimą. Jei tokios teorijos būtų tiesa, tikrai nereikėtų statyti kalėjimų, nereikėtų diskutuoti apie mirties bausmę, visi nusikaltėliai būtų greitai nubausti leukemija ar sarkoma.

Dar sako, kad tie sergantys žmonės yra nervingi ir turi vidinės destrukcijos, bet ir tai nėra tiesa.

Moterį, kuri myli šeimą, turi karvutę ir gyvena ramiai, ši liga sudoroja taip pat kaip ir menininką, kuris paišo baisius paveikslus.

***

- Jūs sugebėjote pasaulio pakraštyje susirasti Dalai Lamą, bet neieškojote savo tėvo, nors jūs abu dailininkai. Kodėl? Ar nebuvo smalsu, koks jis?

- Buvo labai smalsu. Su mokinių ekskursija, gal dešimtokė, buvau tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Ant vieno teatro durų išvydau afišą.

Ji man labai patiko. Pamačiau, kad jos autorius I.Ivanovas. Žinojau, kad jis mano tėtis, ir susiradau. Man jau buvo 17 metų. Emocijų nebuvo – viskas lyg iš filmo.

Aš nelabai jam rūpėjau, nors visada siųsdavau signalų apie save – knygų, piešinių. Atsakymo – jokio.

Tik kai susirgau, norėjau jam paskambinti ir viską piktai išsakyti. Mano negalios užuomazga yra genetinė liga, kuri atėjo per tėvo liniją.

Aišku, aš negaliu jo kaltinti, bet maniau, kad turiu teisę paskambinti ir pasakyti daug skaudžių dalykų, nes tai, kad neturėjau tėvo, labai skaudžiai paženklino mano vaikystę, jaunystę.

Bet pamaniau – tegu taip lieka, kam aš dar tą pyktį auginsiu.

Manau, kad mano liga buvo galutinis atsisveikinimas su tėvu.

***

Mano didžiosios meilės buvo vyrai, kurie nebūtų galėję tapti mano vaiko tėvais – arba vedę, arba užsieniečiai, arba dvasininkai.

***

Nepažinau šeimos, kuri man būtų padariusi įspūdį. Save nuo jaunystės labiau įsivaizdavau kaip vienuolę arba kaip kurtizanę.

Bet dabar šie mano metai yra tokie gražūs. Gyvenimas be didelių kančių man kaip ant padėklo atnešė daugybę puikių dalykų.

***

Kai apimdavo neviltis, visa tai atrodydavo per didelė kaina net už nuostabiausią ir ilgiausią gyvenimą. Komentarai, linkėjimai ir maldos Bernardinuose.lt suteikė man labai daug stiprybės ir pasiryžimo. Sulaukiau tik vieno tikrai pikto laiško, kuris atėjo į Lundo ligoninę su prierašu prie mano pavardės „writer and patient“.

Kažkokia jauna moteris dėstė, kad Bernardinuose.lt išliejau mirtinai sergančio žmogaus pagiežą ant visų tų absoliučiai laimingų moterų, kurios augina vaikus, džiaugiasi gyvenimu ir niekada negalvoja apie mirtį. Matyt, tai buvo pirmas kartas, kai ir ji suprato, kad nėra nemirtinga.

Per Bernardinus.lt mane susirado dvidešimt metų nematyta geriausia mokyklos laikų draugė, dabar gyvenanti Kanadoje ir netgi kažkur Nevados dykumose prapuolęs Džeris iš senųjų „Biksų“, kurį paskutinįkart mačiau per pirmąjį „Roko maršą“.

Sulaukdavau laiškų ir paprastu paštu, todėl po gana ilgos pertraukos patyriau, koks malonumas yra kažkam rašyti ant balto popieriaus mėlynu rašalu.

Na, o patį gražiausią laiškelį gavau iš vaiko, Pauliaus: „Mano mama sakė, kad tu sergi ir gydaisi Švedijos ligoninėje. O sesė sakė, kad tu ragana, o raganos pažįsta daugybę angelų ir jie gali tau padėti. Mama juokėsi, o man vis tiek tavęs labai gaila. Aš tau nupiešiau gražų paukštį, kad tave pralinksmintų. Kai aš sirgau ligoninėje, man sesė irgi nupiešė daug piešinių, ir jie mane labai linksmino, dar linksmino žaislai ir saldainiai. Kai tu pasveiksi, parašyk man, ir aš labai džiaugsiuos“.

Neseniai su vienu bičiuliu visą vakarą kalbėjome apie tai, kaip aprašyti ar apibūdinti kančią. Šnekėjomės ir apie Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia“, kuriame per marias kraujo ir fizinio skausmo, tikroji, apvalančioji, išgryninančioji, pakylėjančioji kančios esmė nebuvo atskleista. Tik dabar pradedu suprasti tuos, kurie tvirtina, kad ligą ir kančią priėmė kaip didžiausią Dievo dovaną. Pritariu jiems, nes jei ne ši Dovana, apie pasaulį, žmones ir save pačią žinočiau kur kas mažiau.

Gal tai nuskambės keistai, bet šį pusmetį mačiau nepalyginamai daugiau gėrio nei blogio, ir patyriau kur kas intensyvesnį džiaugsmą nei per visą savo gyvenimą. Šalia manęs, o ir toli nuo manęs esantys žmonės išspinduliavo tokius gerumo ir šviesos srautus, kad ėmiau iš esmės kitaip galvoti apie žmogiškąją prigimtį. Akimirkomis man atrodydavo, kad galbūt kažkokiu panašiu žvilgsniu žmoniją ir kiekvieną iš mūsų regi Dievas, todėl Jam visi atrodo nusipelnę meilės.

Žinoma, tokioje kaip mano situacijoje Blogis irgi tampa itin akivaizdžiai matomas, o kiekvienos TV naujienos, kuriose abejingai pranešama apie dešimčių žmonių žūtis po sprogimų Irake, Izraelyje ar Egipte, nuskamba lyg žinia apie mano pačios mirtį. Kai kiekvieną minutę matai ir jauti, kiek pastangų, rūpesčio ir... pinigų kainuoja tavo gyvybė, kiek gydytojų, seselių, slaugytojų grumiasi, kad gyventum, kai patiri savo paties beveik žvėrišką gyvenimo geismą, tampa labai aišku, kad kiekvienas iš tų bevardžių nužudytųjų nenorėjo mirti lygiai taip pat, kaip ir aš.

„Vieno žmogaus mirtis - tai tragedija, milijono - statistika“, - sakė berods Hitleris. Kai sunkios ligos akivaizdoje suvoki neįkainojamą kiekvienos egzistencijos vertę, statistika liaujasi egzistuoti, skaičiai išnyksta, lieka individualybės, žmonės, kurie dėl sunkiai suvokiamų blogio dėsnių prarado savo vienintelę gyvybę.

Liūdesio irgi pakanka, bet jis dažniausiai yra skaidrus ir apvalantis. Esu dėkinga tiems, su kuriais galiu būti ne tik karinga, bet ir palūžti, pulti į paniką, bijoti ir išsiverkti.

Kai tik sužinojau savo diagnozę, buvau nusiteikusi labai kovingai, ketinau kaip kokia šachidė eiti prieš tragiškai susiklosčiusias aplinkybes ir savo ligą susprogdint iš pamatų. Aplinkinius, be abejo, žavėjo manoji kovos dvasia.

Tačiau buvo ir keli tylūs pokalbiai, kurie mane sukrėtė ir privertė iš esmės pakeisti požiūrį į savo situaciją. Vienas draugas, pats perėjęs daug didesnį pragarą, negu aš, patarė ne tik kovoti, bet ir pasiduoti, atsiduoti, pasikliauti aukštesne globa.

Tada tokie žodžiai mane net šiek tiek įžeidė, nes buvau įsitikinusi, kad visas kliūtis galiu įveikti pati viena. Tačiau netrukus supratau, kad pasaulyje, kuriame garbinami tik kovotojai, nugalėtojai ir čempionai, Kalno pamokslu vis dar tebėra laiminami nuskriaustieji, pažemintieji, ligoniai ir pralaimėjusieji.

Suvokiau, kad teritorijoje, kurioje žūtbūtinai kovojama už medalius, vis dar yra vietos nelaimėliams, kad kaip tik jiems atverta neaprėpiama Malonės erdvė.

„Lietuvos žinios" 2006-05-10

***

Garsi rašytoja Jurga Ivanauskaitė Vilniaus knygų mugėje nepasirodė. Ne todėl, kad būtų dar kartą iškeliavusi į Tibetą ar Nepalą.

„Litexpo“ rūmuose vykstančioje knygų mugėje vasario 24 dieną išplatintas rašytojos laiškas. Jis pavadintas „Laišku iš tylos ir kovos lauko“.

„Aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Millos Jovovich Žaną d'Ark, pro ašarų siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė“, – tai ištrauka iš rašytojos kreipimosi į skaitytojus.

Ji kartu su seserimi po operacijos vežimėlyje jau pasivažinėjo po Lundą. J.Ivanauskaitė pranešė jau vaikštanti, tiesa, su ramentais.

„Sunki liga prilygsta vienuolyno celei. Vienatvė ir tyla.

Svarbiausia, kad tyla stojo manyje pačioje. Viskas nuščiuvo, nebėra jokio triukšmo.

Aš nebekuriu jokių ateities planų, nė menkiausių puikybės kurstomų scenarijų, nebeužsibrėžiu jokių kūrybinių siekių, išskyrus patį gyvenimą, kurio trokštu bet kokia kaina išplėšti kuo daugiau.

Aš nebebijau mirties, man nebereikia slapčia svarstyti, kokia ji bus ir kada ateis. Dažnai pasižiūriu į vadinamuosius sveikuosius ir galvoju, kad jie kur kas labiau apsėsti mirties negu aš, nes yra jos įkalinti nežinioje.

Apie mirtį išvis negalvoju, man jos nebėra, kaip kad iššokusiam su parašiutu dingsta aukščio baimė. Tačiau aš absoliučiai blaiviai suvokiu, kokias perspektyvas turi žmonės su mano diagnoze.

Mano draugai tiki, kad įvyks Stebuklas. Bet Stebuklas jau įvyko. Tai – Dievo priartėjimas, Malonė, kasdien vis gilesnis ir gilesnis mano tikėjimas“, – rašo J.Ivanauskaitė.

Rašytoja ramina savo gerbėjus: „Man nešvirkščia morfijaus. Esu pilno proto“.

***

Savo kūrybą pradėjau eilėraščiais. Juos rašiau jau paauglystėje, kelis kartus jie buvo išspausdinti „Moksleivio“ žurnale.

Mano artimieji, pažįstami tikėjosi, kad tapsiu poete. Tačiau poezijos rašymas greitai baigėsi ir – ilgam.

Knygoje „Šokis dykumoje“ publikuojamus eilėraščius pradėjau rašyti prieš 5-6 metus keliaudama po Indiją, Tibetą, Himalajus.

Man pačiai jie buvo tokie netikėti, kad tiesiog negalėjau po jais parašyti savo pavardės.

Vienoje Tibeto trilogijos knygų – „Prarasta pažadėtoji žemė“ – pateikiau pluoštą savo eilėraščių ir sukūriau istoriją apie tibetietę jogę. Esą jos eilėraščius radau kelionėje, iš tibetiečių kalbos išverčiau į lietuvių ir publikuoju šioje knygoje.

Kai „Prarasta pažadėtoji žemė“ pasiekė skaitytojus, kai kurie man pradėjo aiškinti, kad geriausia toje knygoje – eilėraščiai.

Nieko sau! Tai man ėmė nepatikti.

O kai vienas televizijos kultūros laidos vedėjas viešai pagyrė tuos eilėraščius, netekau kantrybės – mano ego sukilo.

Kodėl gi po jais nepasirašiau?

Po kelerių metų, pradėjusi bendrauti su poete Dovile Zelčiūte, išsitariau jai: „Žinai, ir aš turiu krūvą eilėraščių. Pažiūrėk, ar tai grafomanija, ar poezija“.

Ji paskaitė, paskui parodė poetui Donaldui Kajokui, ir jiedu nusprendė, kad tai – poezija.

Aš tuo dar ir dabar nelabai tikiu, nors ir pasiryžau eilėraščius publikuoti. Juk poetai prisipažįsta, kad skelbti eilėraščius yra ypač baisu, didžiulė atsakomybė – kaip vienas yra pasakęs, tarsi nuogam šokti į dilgėles.

Čia aš kur kas atviresnė ir nuogesnė negu pačiame atviriausiame prozos tekste. Dėl to šiek tiek neramu. Jaučiu apsinuoginimo baimę, nors mano prozoje yra labai atvirų scenų.

Ši knyga man atvėrė kažkokį poezijos srautą. Dabar rašau labai daug eilėraščių – kitokios formos, ilgus.

- Proza – šachtininko darbas. Keliesi 8 valandą ir visą dieną rašai. Vakare jau nebeturi jėgų. Gavusi kvietimą, sumeti, kad į jokį vakarėlį neisi, nes kitą dieną vėl reikės rašyti, todėl galva turi būti blaivi.

Prie romano dirbi metus – rašai, taisai, perrašai, naktį sapnuoji sakinius. Prie romano esi pririštas. Romanas yra rašytojo kūnas ir rašytojas jam tarnauja.

O kai pradėjau kurti poeziją, apėmė toks jausmas, kad tai – ne mano darbas. Tas eilėraštis tarsi nukrinta iš dangaus, o tu jį užrašai, ir viskas.

Aš visiškai neatsimenu eilėraščių, kuriuos parašau. Paskui juos skaitau kaip kito žmogaus kūrybą.

- Ar nemanai, kad tas momentas, kai eilėraštis iš kažkur nukrinta, – Dievo dovana?

- Aš taip ir manau.

- Bet kada nors jis gali ir nebenukristi, o eilėraščių rašymas tapti šachtininko darbu.

- To labai bijau. Dabar tai – vos ne magijos momentas.

Aš turiu langelį, per kurį galiu įlįsti į visiškai kitokią – magišką – erdvę. Pastaruoju metu mane lydi toks jausmas.

Kai kas nors „užknisa“, pavyzdžiui, blogas oras, manau sau: „O dabar aš parašysiu eilėraštį“. Tai – lyg šviesa tunelio gale.

Nežinau, ar visi poetai taip jaučiasi. Gal tie, kurie eiles kuria 20-30 metų, prie to pripranta.

Tibete, Indijoje mane užplūsdavo poezijos srautai. Būdavo, per parą „pribyra“ tų eilėraščių kokie trisdešimt, o paskui – nieko.

- Kaip tai paaiškinti?

- Manau, ten, kur nėra kasdienės rutinos, kasdienių darbų, visiškai atsipalaiduoja žmogaus pasąmonė.

Eilėraščius man kur kas lengviau rašyti ne namuose, o kelionėse, pavyzdžiui, mažyčiame viešbučio kambarėlyje Tibete, kur pro langą matyti Himalajų kalnai ir žydintys rododendrai.

Ten iš tikrųjų Dievas priartėja prie žmogaus ir jį jauti tiesiog fiziškai. Visi, kas tame krašte buvo, apie tai pasakoja.

Gyvenimo ritmas ten kitoks. Prieš akis atsiveria kitokia perspektyva – beveik nematyti horizonto, nes jį užstoja kalnai.

Ten gyvenimas tampa ne horizontalus, o vertikalus – tu žiūri į dangų ir esi arčiau dangaus.

***

- Režisierius Algimantas Puipa pagal jūsų knygą sukūrė filmą. Ar esate šios juostos scenarijaus bendraautorė?

- Taip, esu parašiusi net keletą šio filmo scenarijaus variantų. Kinas visada buvo mano didžioji meilė, todėl labai nudžiugau, kai prieš kelerius metus A.Puipa pasiūlė padirbėti drauge.

Planavome, kad aš visą laiką būsiu filmavimo aikštelėje, dalyvausiu režisieriaus bei aktorių improvizacijose, taigi mes visi būsime scenarijaus bendraautoriai.

Tačiau baisi diagnozė iš esmės pakeitė ne tiktai mano kūrybinius planus, bet ir visą gyvenimą.

***

Tekstas gimsta vienatvėje, gerai įtvirtintoje individualizmo citadelėje, o filmas yra kolektyvinis darbas, jo atsiradime daug maišaties ir chaoso.

Teksto magija – tai žodžiai ir sakiniai, filmo – vaizdai, ne vien sąvokomis pagrįsta plastika.

Knygą skaitome vienumoje, akis į akį su tekstu bent keletą dienų, filmas pralekia per kelias valandas žmonių apsuptyje. Bandymas filmą paversti romanu turbūt irgi nepavyktų.

Buvau tvirtai pasiryžusi atsisakyti scenarijaus autorystės ir norėjau, kad mano pavardė net nefigūruotų filmo titruose. Manęs neguodė A.Puipos tvirtinimai, kad režisūrinis scenarijus labai mažai lemia būsimo filmo kokybę, kad tikroji kino magija gimsta filmavimo aikštelėje.

Tačiau jis buvo teisus. Tuo galėjau įsitikinti gegužės mėnesį dalyvaudama filmuojant paskutines filmo scenas.

Buvau apstulbusi, kad svetimi žmonės – režisierius, operatorius ir aktoriai gali taip įsigilinti ir įsijausti į mano vidinį pasaulį.

***

Jūsų romanas 1993 metais buvo kaip uragano proveržis ramioje Lietuvos padangėje. Vienu metu jis buvo parduodamas vien sekso prekių parduotuvėse. Bet tai tik padidino romano populiarumą.

„Ragana ir lietus“ virto skaitomiausia knyga. Kodėl jus sudomino ši tema?

- Todėl, kad panaši istorija buvo nutikusi man pačiai. Laikiau ją didžiausia paslaptimi, bet net viskam pasibaigus ji mane tiesiog sprogdino. Mane kankino beveik nepakeliamas kaltės jausmas.

Kai „Raganos ir lietaus“ filmavimui baigiantis apie tai prasitariau aktorei Rasai Samuolytei (vaidina pagrindinę heroję Viką. – Red.), ji labai nustebo ir pasakė, kad žinodama, jog pagrindinis herojės užtaisas yra būtent kaltė ir nevykę bandymai atgailauti, būtų daug ką vaidinusi kitaip.

Romanas atsirado iš mano noro išsiaiškinti savo jausmus ir jų padarinius. Žinoma, romane spalvos sutirštintos ir nėra nė vienos realybę atitinkančios situacijos.

Tai – ne tikrovės aprašymas, o savotiška pasaka suaugusiesiems.

- Kai pasirodė romanas „Ragana ir lietus“, kalbėta, kad kunigo Pauliaus prototipas buvo šviesaus atminimo kapucinų vienuolis Tėvas Stanislovas.

- Buvo daug bandymų iššifruoti, kas yra tas romane aprašytas kunigas, bet visi spėliojimai man kėlė juoką arba net nuostabą.

Kunigo personažas nėra konkretaus žmogaus atspindys, lygiai kaip ir viduramžių šventasis Povilas Paukštietis ar Jėzus yra mano fantazijos kūriniai.

Maždaug tuo metu, kai pasirodė romanas, tikrai dažnai lankydavausi Paberžėje, o vėliau ir Dotnuvos kapucinų vienuolyne.

Pas Tėvą Stanislovą nuolat būdavo daugybė svečių, gal kam nors jų ir šovė į galvą ten ieškoti mano romano ištakų.

Paberžę iki šiol prisimenu kaip rojų žemėje. Net išgirdusi jokių vilčių neteikiančią diagnozę, pirmiausia pamaniau, jog norėčiau, kad po mirties mano pelenai būtų išbarstyti nuostabiosiose Paberžės kapinaitėse.

Augau be tėvo, todėl kunigas Stanislovas tapo ta globėjiška, išmintinga tėviška figūra, kurios man visada labai trūko. Jis buvo ir yra vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Sakau „yra“, nes dabar, ypač kritiniais momentais, jaučiu jo pagalbą – tarsi stovėtų šalia ligoninės lovos ar operacinės stalo ir laikytų už rankos.

Mane labai palaiko ir jo, jau sirgusio vėžiu, atkaklus teigimas, kad reikia nesusitapatinti su savo diagnoze, neįsileisti ligos, neleisti jai savęs sužlugdyti, stengtis daryti viską, kad kūnas ir siela nesusilituotų.

„Liga yra, ligonio nėra. Tegu serga mano kūnas, aš nesirgsiu“, – jis tai nuolat kartojo paskutiniais savo gyvenimo metais, o dabar tai yra ir pagrindinis mano gyvenimo principas.

***

Kai dabar pagalvoju apie visas asmenybes, kurios buvo ir tebėra man didžiausi autoritetai, matau, kad jas vienija pagrindinis bruožas – gebėjimas džiaugtis gyvenimu, kad ir koks sunkus jis būtų, dėkingumas už patį buvimo stebuklą, kuris švieste šviečia tų žmonių veiduose.

Džiaugsmui, tikram, tyram ir išmintingam, reikia kur kas daugiau dvasios stiprybės nei savęs draskymui ir niokojimui. Taip pat jau žinau, kad būdami labai arti mirties (o ir mirties valandą) prisiminsime ne liūdesį, ne kančią, kad ir kokia ji buvo kūrybinga, o džiaugsmą, kuris yra pagrindinis Dievo atspindys žmonėse.

***

Nemanau, kad erotinės scenos yra kūrybinės drąsos ir atvirumo viršūnė. Kur kas didesnė drąsa reikalinga ryžtantis apnuoginti neapšviestąsias žmogaus dvasios ir sąmonės teritorijas.

„Raganoje ir lietuje“ labiausiai siekiau atskleisti, išpažinti tai, ko žmonės dažniausiai patys sau prisipažinti nenori arba nedrįsta.

Manau, kad kaip tik todėl knyga daugelį suerzino ir ne vienas ėmė mėtyti į mane akmenis kaip į baisią nusidėjėlę.

Ką padarysi, dažnai nutinka, kad kito akyje matomas krislas, savojoje nepastebint rąsto.

***

Pasižiūrėjus atidžiau beveik nekils abejonių, kad Lietuvoje jau kelinti metai vyksta totalinis susinaikinimo karas. Kriminalinės kronikos, knibždančios tokiomis nusikaltimų detalėmis, kurios nustebintų net Kaligulą ar išradinguosius Kinijos budelius, tapo įprastu kasdienybės skaitalu. Jos beveik nieko nebesukrečia.

Aliarmas, kad pirmaujame pasaulyje savižudybių skaičiumi, susigeria lyg į dykumos smėlį. Netgi atsiranda besiguodžiančių, kad bent šioje vienintelėje srityje lygiuojamės su japonais.

Kartais atrodo, kad žmogaus gyvybė Lietuvoje yra visai bevertė. Vienas kitas pasipiktinęs balsas pasigirsta nebent tuomet, kai nušaunamas parke bėgiojęs ir gyvenimu džiaugęsis šuo.

Tiesa, aš irgi esu žuvusio šuns, o ne jo žudiko pusėje. Lietuvių karas su šunimis taip pat yra vienas katastrofos simptomų. Šuo per amžius buvo žmogaus draugas.

Kai homo sapiens, greičiau homo lituanus, staiga paskelbia priešu visą gyvūnų rūšį, šunis karti derėtų ne ant kokių nors pitbulių ar bulterjerų, bet pirmiausia žmonėse ieškoti, kur šuo pakastas. Juk keturkojis puikiausiai jaučia dvikojo nuotaikas: nesaugumą, pyktį, agresiją, baimę.

Ne veltui psichologai tvirtina, kad tie, kurie paniškai bijo šunų, pirmiausia bijo kokio nors žvėries, tūnančio juose pačiuose. Tačiau vidinio pikto šuns taip lengvai nenušausi. Jį būtina savyje atrasti, perprasti, prijaukinti, pakeisti. Tam reikia laiko. Taip pat kantrybės ir meilės.

Žiaurumas nėra priemonė spręsti problemas. Budizmo išminčiai tai aiškina taip: „Kol vadovausiesi neapykanta, bandydamas įveikti savo išorinius priešus, net jei tau pasisektų, jų vietą neišvengiamai užims kiti. Net jei sugebėtum visus nugalėti, tavo neapykanta tik stiprėtų. Vienintelis tikras priešas yra pati neapykanta. Ją įveikti gali užuojauta ir sugebėjimas atleisti“.

Žudyti žodžiais ar mintimis galima net ir neturint Juodosios magijos akademijos diplomo. Lietuvoje tai nuolat daroma.

Tikriausiai nerasime nė vieno, kuris nebūtų nukentėjęs nuo apkalbų, paskalų, intrigų, kylančių iš pagrindinio šaltinio - juodo pavydo.

Ir pamirštama, kad žodžiais įmanoma užmėtyti negyvai kaip akmenimis, pliekti kaip kumščiu į smilkinį, saulės rezginį ar žemiau juostos, subadyti lyg peiliais. Fizinis žiaurumas laikomas nusikaltimu, o kitoks - ne.

Žudome ne tik tuos, kurių nekenčiame, bet ir tuos, kuriuos mylime. Kartais tai darome sąmoningai, dažniausiai nesąmoningai, retkarčiais švelniai, kaip toje dainoje „Killing me softly“.

Tragiškieji senovės graikų mitai apie tėvą nužudžiusį karalių Edipą, Medėją, papjovusią savo vaikus, ar prieš motiną pakėlusią ranką Elektrą tebeveikia šiandieninėje visuomenėje čia ir dabar.

Nesvarbu, kad dažniausiai kraujas nepraliejamas ir nereikia nieko laidoti.

***

Rašydama knygą, jaučiu nuolatinę įtampą, tiesiog girdžiu, kaip pasąmonė virte verda. Kol rašau romaną, naktimis sapnuoju vien tekstus. Klaikiai varginantis ir sekinantis procesas.

Visą dieną rikiuoji sakinius, o paskui dar visą naktį miegodamas toliau dėlioji žodžius.

Paveikslai man yra tarsi meditacija. Pamedituoji, o užbaigęs prisipildai ramybės. Net jei tapai visą dieną, baigus darbą tapyti vaizdai nebepersekioja. Materializuotos spalvos ir formos nukrinta nuo pečių tarsi našta ir daugiau nebekankina.

- Sapnuodama tekstus juos tobulinate, taisote?

- Taip. Nors tai visiškai nenaudinga. Keletą kartų pabudusi bandžiau užsirašinėti ir įsitikinau, kad tie pataisymai nieko neverti.

Kartais atrodo, kad susapnuoji kažką absoliučiai genialaus. Aš net diktofoną turėjau pasidėjusi prie lovos, kad vos prabudusi viską užfiksuočiau. Rytą perklausiau – mieguistu balsu prišnekėta apgailėtinų niekų. Pati sau pasirodžiau tokia juokinga.

Tekstų rašymas įaudrina vaizduotę, o tapyba ramina. Naują ciklą norėčiau tapyti pagal biblinius siužetus – Jokūbo kopėčias, Salomėjos šokį ar Mariją Magdalietę.

***

- Pati sudžiovinote visus augalus paveikslams?

- Turiu tokį pomėgį. Iš kelionių būtinai parsivežu kokį žiedelį ar lapelį įsidėjusi į knygą.

Daugumą augalų džiovinu raudonoje tarybinėje enciklopedijoje. Ją vien todėl ir pasilikau, kad labai tiko tokiai funkcijai.

Aš niekuomet neišmetu ir man dovanotų gėlių. Anksčiau visas puokštes sudžiovindavau, tačiau jos labai apdulkėdavo.

Mėgstu primityvizmą. Matyt, tai manyje visuomet glūdėjo, nes Dailės akademijoje man klaikiai nesisekė tapti profesionale. Akademinis piešimas man buvo visiškas peilis.

Dėstytojas Algimantas Švėgžda net siūlė mesti akademiją, kad ji nesugadintų to mano primityvistinio braižo.

Anais laikais tai atrodė neįmanoma, o dabar taip būčiau ir pasielgusi.

A.Švėgžda visam mano kursui padarė didelę įtaką.

Ne tiktai kaip dailininkas, bet ir pasaulėžiūros prasme.

Mano kurse buvo ir Rimvydas Bartkus, kuris dabar gyvena Niujorke, ir Audrius Puipa, kurio, deja, jau nebėra.

- Žurnalistika jums – ne malonumas, o tik duonos kąsnis?

- Tik duona. Nors yra labai įdomių temų, bet paaiškėja, kad žurnalams tokių nereikia. Pavyzdžiui, norėjau parašyti ciklą straipsnių apie įvairias šventąsias bei mistikes, bet niekas nesusidomėjo. O juk visų jų gyvenimas – lyg intriguojantys romanai.

*** Apie jaunystę

“Ekstra panelė” 2006-11-28

„Nepriklausiau blizgučiams - taip mūsų klasės auklėtoja vadino savo numylėtinius. Iš tų blizgučių šiandien ne kažin kas išėjo, o tie, kurie dabar visuomenėje matomi, ryškūs buvo ir anuomet, tik priklausė blogiukams.

Man baisiai nesisekė algebra ir geometrija, o chemijai ir fizikai smegenyse išvis nebuvo nė vienos tinkamos ląstelės. Šiek tiek geriau sekėsi kalbos ir literatūra, nors nė viena mokytoja lituanistė net košmariškame sapne nesapnavo, kad kada nors būsiu rašytoja.

Paauglystė yra pats sunkiausias laikas per visą žmogaus gyvenimą. Iš saugaus, rožinio vaikystės lėktuvėlio tu katapultuojiesi į nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Viskas keičiasi: kūnas, siela, sąmonė, pasąmonė. Gamtoje tokios esminės permainos pasireiškia žemės drebėjimais ir cunamiais, o tu lyg niekur nieko turi eiti į mokyklą, įtikti tėvams ir, o siaube, patikti sau pačiai.

Kai kilo skandalas dėl narkotikų, dėdės iš saugumo buvo atėję net į mano tėvų darbovietes, bet įdomiausia, kad jokių narkotikų nebuvau mačiusi net iš tolo! Užtat turėjau lakią fantaziją - bendraklasiams pripasakodavau tokių istorijų, lyg būčiau gyvenusi kokioje Vudstoko hipių komunoje.

Kartą gaminom kažkokias siaubingas suktines iš laikraštinio popieriaus, „Prima“ cigarečių ir valerijonų šaknų, tikėdamos, kad jomis pavaišintas meilės objektas apsvaigs ir keliaus ne į svetimą „plotą“, o ten, kur mums reikia. Šią istoriją aptikau savo dienoraštyje, nes atminty net užuominos neliko, kad buvau tokia bjauri „kalė intrigantė.

Iš tiesų ir pati nesiveržiau bastytis su kompanijomis. Buvau užkietėjusi individualistė - atsiskyrėlė, stepių vilkė. Man patiko toks vaidmuo, o kaip dabar sužinojau, jis ir kitiems atrodė įdomus.

Buvę bendraklasiai ar berniukai iš paralelinių klasių dabar prisipažino, kad jiems atrodžiau paslaptinga ir patraukli. Gaila, anuomet nė vienas apie tai neužsiminė.

Turėjau bičiulį, kuris dirbo naktiniu sargu planetariume. Kartais naktimis jį aplankydavau. Ant planetariumo kupolo „įjungdavom“ žvaigždėtą skliautą, paleisdavom visu garsu „Pink Floyd“ ir atrodydavo, kad tai didžiausios laisvės ir laimės viršūnė.

Muzika buvo laistoma siaubingais to meto gėrimais - spirituotu obuolių ar šermukšnių vynu. Nes kitokių nebuvo. Kadangi buvom „menininkai“, mėgom ir pafilosofuoti, nors dabar išgirdęs tą filosofavimą mirtum iš juoko. Kinas, rimti filmai, irgi buvo svarbus traukos objektas, o teatras, ypač Jaunimo, atrodė šventas.

Neseniai paskaitinėjau mokyklos laikų dienoraščius - ten nieko kito, išskyrus meilę, iš viso nėra. Vien dūsavimai, aikčiojimai, ašaros ir aimanavimai „pažiūrėjo-nepažiūrėjo į mane“. Tų meilės objektų tiek daug ir visi užšifruoti tokiomis gudriomis pravardėmis, kad dabar net sunku atsekti, kas yra kas.

Jaučiausi siaubingai stora, nerangi, negraži - žodžiu, absoliutus bjaurusis ančiukas, kuris neturi jokių vilčių kada nors tapti gulbe. Šiais laikais turbūt būčiau žuvusi nuo savo kompleksų, bet anuomet šį tą dar reiškė vadinamasis dvasingumas, tad guodžiausi tuo, kad esu „gili asmenybė“.

Buvau programuojama tapti dailininke. Bet paauglystėje kiekvienas mano karštligiškas skaitymo etapas sukeldavo ir rašymo bangą. Yra išlikę keli stori sąsiuviniai su „romanais“ apie indėnus ir muškietininkus. Juose svarbiausi ne vyriški nuotykiai, o širdį draskančios meilės istorijos.

Visur pagrindinė herojė buvo romantiška mergina, kurią įsivaizdavau kaip save. Yra net pradėtas „romanas“ apie Holivudą. Tų dalykų neskaitė niekas, išskyrus mane pačią.

Viešas mano literatūrinis debiutas buvo eilėraščiai, kuriuos publikavau vieninteliame to meto žurnaliuke paaugliams „Moksleivis“.

Baigusi mokyklą, įstojau į Dailės akademiją, bet jau pirmame kurse slapčia pradėjau rašyti. Niekam savo rašinių nerodžiau, bet kai jų susikaupė daug, ėmiau siųsti žurnalams.

Ir aš, ir kiti didžiai nustebo, kai tuos apsakymus išspausdino. Rašytoja ir dabar savęs nelaikau, nemėgstu etikečių - todėl iki šiol neturiu vizitinės kortelės. Esu žmogus, ir tiek.