Šiandien pasakiškai turtingas R.Abramovičius, maudosi prabangoje, skraido nuosavu “Boeing”, įsigyja vis naujų jachtų ir pilių. Tokiam turtingam žmogui reikia apsaugos, ypač Rusijoje, kur daugelio paprastų žmonių nuomone, jis pasisavino „jų“ turtus. R.Abramovičių saugo rusų ir britų elitinių dalinių kariai, o jo jachtoje “Pelorus” įrengta priešraketinė sistema.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome ištrauką iš po kelių dienų prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje pasirodysiančios knygos „Abramovičius: milijardierius iš niekur“ apie šio oligarcho apsaugą.
***
Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę, bet kai žmogus turi jų tiek daug kaip R.Abramovičius, tampa jų įkaitu. Virš R.Abramovičiaus galvos nuolat kybo pagrobimo ar pasikėsinimo pavojus ir atsargumo priemonės, kurių tenka imtis, įstato jo gyvenimą į be galo siauras vėžes.
Jam nepasiekiami tokie paprasti malonumai kaip pasivaikščiojimas parke ar po parduotuves Oksfordstryte. Kur tik jis eina, beveik visur jį lydi asmens sargybiniai. Sakoma, kad tik Čiukčijoje jis jausdavosi galįs saugiai vaikštinėti be jų. Net kai juodu su žmona sraigtasparniu keliavo po Prancūzijos kurortą Kurševelį, ieškodami pirkti namo, su jais vyko trys apsaugos darbuotojai.
Britanijoje geidžiamiausi asmens sargybiniai, arba, kaip jie vadinami, ASai – buvusieji „herefordiečiai”. Tai buvę elitinio Britanijos specialiųjų tarnybų dalinio – SAT (Specialiosios aviacinės tarnybos – Special Air Service), dislokuoto Herefordšire, kariai.
Pirmą kartą atvykęs į šalį, saugumą užtikrinti R.Abramovičius patikėjo buvusiam Karališkosios karo policijos (Royal Military Police) majorui Johnui Carteriui, kuris turi saugos įmonę Epsome. Tačiau kai jis Jungtinėje Karalystėje pradėjo praleisti daugiau laiko, Eugenijus Tenenbaumas sudarė sutartį su visame pasaulyje garsėjančia saugos bendrove “Kroll Associates”, kurioje dirba buvusių SAT karių komanda, vadovaujama žmogaus pravarde „Skippy”
Pagal sutartį bendrovė įsipareigojo užtikrinti R.Abramovičiaus saugumą bet kurioje pasaulio vietoje. Vienas bendrovės darbuotojas apibūdina naująjį klientą kaip „bjaurų apšepėlį”, kuris turi įprotį atvyksti į oro uostą „mėšlinu” “S” klasės automobiliu “Mercedes”, vilkėdamas bliuzonu ir mūvėdamas džinsais.
R.Abramovičiaus – „patrono”, ASų žargonu – judėjimas kruopščiai koordinuojamas iš valdymo centro, kuris nuolatos stebi, kur vyksta R.Abramovičius, kur yra jo asmens sargybiniai ir kiti darbuotojai. Šis nervų centras taip pat atlieka išsamų perspektyvinį planavimą. Jo uždavinys tapo kur kas sudėtingesnis, kai R.Abramovičius įsigijo “Chelsea” ir jo judėjimas tapo labiau prognozuojamas.
Pavyzdžiui, jei komanda turėdavo žaisti išvykoje su “Birmingham City”, kiekvienas potencialus užpuolikas galėjo numatyti, kad rungtynių dieną jis atvyks į Birmingemo sraigtasparnių oro uostą. Žinant tai, ten iš anksto būdavo pasiunčiama ASų komanda atlikti žvalgybą. Paskui būdavo apskaičiuojamas tinkamiausias atvykimo laikas, nustatomas optimaliausias kelias iš sraigtasparnių oro uosto iki stadiono ir įvertinama, kokie pakeliui gali kilti pavojai. Taip pat būdavo išsaiškinama, kur yra artimiausios ligoninės, apie jo planus informuojama vietos policija.
Jei R.Abramovičius į vietą skrisdavo sraigtasparniu, valdymo centras taip pat turėdavo užtikrinti, kad kai sraigtasparnis nusileis, šarvuotų automobilių kolona jau lauktų jo.
Tačiau labiausiai jis pažeidžiamas po rungtynių. Išėjęs iš futbolo stadiono po rungtynių, neišvengiamai patenki į spūstį, o klubo savininko padėtis įpareigoja R.Abramovičių likti ložėje iki rungtynių pabaigos – jis negali išsmukti likus dešimčiai minučių iki finalinio švilpuko, kad išvengtų kamščių. Lėtai važiuoti automobiliu gali būti labai pavojinga: tai įtikinamai rodo Boriso Berezovskio patyrimas, kai 1994 m. Maskvoje jis vos nežuvo sprogus per atstumą valdomai bombai.
Ši problema ypač aktuali Stamford Bridže ir, veikiausiai, kaip tik tam, kad išvengtų kamščių R.Abramovičius ir nori, kaip teigiama, statyti ant “Chelsea Village Hotel” stogo sraigtasparnių kilimo ir leidimosi aikštelę.
Pastačius šią aikštelę, sraigtasparniu jis galės išvykti iš stadiono praėjus vos kelioms minutėms po rungtynių pabaigos, užuot gerą valandą brovęsis per kamščius keliuose.
ASai tarpusavy paprastai kalbasi portatyvinėmis radijo stotelėmis, bet jie taip pat nešiojasi ir mobiliuosius telefonus bei peidžerius. Tačiau ginklus nešiotis jiems draudžia įstatymas. Vidaus reikalų ministerijos atstovas spaudai patvirtina: “Šaunamieji ginklai mūsų šalyje uždrausti. Jei žmogus nori nešiotis ginklą, jis turi kreiptis į vidaus reikalų ministrą, kad jam būtų suteiktas specialus leidimas pagal 1968 m. Šaunamųjų ginklų akto penktąjį straipsnį. Negaliu pasakyti, ar jūsų minėtas asmuo [R.Abramovičius] buvo pateikęs tokį prašymą, ar ne, tačiau pagal penktąjį akto straipsnį privatiems asmenims negali būti suteikta teisė nešiotis ginklą savigynos tikslais”.
Sklinda gandai, kad kai kuriuos svarbius asmenis Didžiojoje Britanijoje, nors R.Abramovičius tarp jų neminimas, saugo ginkluoti sargybiniai, tačiau, jei tai tiesa, šie sargybiniai rizikuoja būti nuteisti penkeriems metams kalėjimo pagal 2003 m. Baudžiamosios teisės aktą (Criminal Justice act).
Britanijoje ginklus nešiotis paprastai leidžiama tik policijos pareigūnams, nors šiokių tokių išimčių padaryta apsaugos darbuotojams, saugantiems užsienio šalių vadovus ir politikus, kuriems, kaip manoma, gresia ypač didelis pavojus.
Pavojingiausias ginklas, kokį leidžiama nešiotis ASams, yra maža lazda. Todėl paprastai ASai lanko kursus, kuriuose mokoma kautis be ginklų, nors R.Abramovičių saugantys profesionalai patys galėtų bet ką pamokyti; jų darbas reikalauja nuolatos palaikyti gerą fizinę formą ir lavinti budrumą bei reakciją. Jie taip pat turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą ir naudotis skubios medicininės pagalbos reikmenimis. Jų darbas pavojingas, tačiau ir atlyginimai aitinkamai dideli.
Tokius asmenis kaip R.Abramovičius saugantys ASai per dieną uždirba apie 300 svarų (apie 1500 litų). Netgi R.Abramovičiaus automobilių vairuotojai turi specialų pasirengimą. Visi jo automobiliai padengti šarvų plokštėmis, o vairuotojai išmokyti atsikratyti persekiotojų.
Jo apsaugos sistemos efektyvumą parodo ir tai, kad didžiausią siaubą įžymybėms keliančiai ir negailestingiausiai jų persekiotojų grupuotei – paparaciams – beveik nė karto nepavyko nufotografuoti R.Abramovičių jam nepageidautinomis aplinkybėmis.
Pradėjęs D.Britanijoje leisti pinigus, R.Abramovičius labai retai patekdavo į fotokamerų objektuvus jam iš anksto nepasiruošus, išskyrus tuos tuos atvejus, kai jis bendraudavo su minia per futbolo rungtynes. Tiesą sakant, bendraudamas su aistruoliais per rungtynes ir dalindamas vaikams autografus, jis sąmoningai rizikuoja. Apsaugos darbuotojų terminologija, tokiomis minutėmis jis turi kruopščiai suderinti „kontaktus ir saugumą”.
R.Abramovičiaus žmona Irina jau nebegali, kaip anksčiau neatpažinta vaikštinėti po Londoną, dabar ją kas nors būtinai atpažindavo ir taikydavosi nufotografuoti. Griežtesnės saugumo priemonės sukėlė nepatogumų netgi jo vaikams. Ypač apmaudavo vyresnioji Abramovičiaus duktė, kuriai pasidarė sunkiau bendrauti su vis gausėjančiu būriu draugų ir tenka kas dvi savaites keisti mobilaus telefono numerį.
Pavojų tenka saugotis ir atviroje jūroje. Pavyzdžiui, R.Abramovičiaus jachtoje “Pelorus“ įstatyti neperšaunami iliuminatoriai, įrengta priešraketinė sistema.
Tam atvejui, jei pasidarytų išties riesta, jachtoje yra sraigtasparnis ir povandeninis laivas – prireikus jis gali sėsti į vieną iš šių trasporto priemonių ir sprukti. Nėra jokių abejonių, kad saugumas ir apsauga yra didelis R.Abramovičiaus rūpestis, kai jis leidžiasi į jūrą, ir netgi jei atsitiktų blogiausia, jo žmonės tam gerai pasiruošę.
“Le Grand Bleu”, “Pelorus” ir dar tik statomos “Project 790” komandos buvo pasiųstos į sustiprintus sraigtasparnių pilotavimo ir gaisrų gesinimo kursus. Ir “Le Grand Bleu”, ir “Pelorus” yra registruotos “Heliriviera”, Kanų oro uoste įsikūrusios bendrovės, teikiančios aptarnavimo paslaugas didžiulių jachtų su sraigtasparniais savininkams, klientės.
Vien tik “Pelorus” į įgulos sudėtį yra įtrauktas sraigtasparnių tupdymo specialistas, mažiausiai du sraigtasparnio platformos aptarnaujantys darbuotojai; laivas aprūpintas kilnojama gaisrų gesinimo įranga ir pritaikytas visoms sraigtasparnių operacijoms.
Rusijoje jis imasi dar griežtesnių saugumo priemonių. R.Abramovičius yra vienas iš jaunesniosios oligarchų kartos atstovų ir, tuo metu kai jis pasirodė arenoje, kelią į turtus daugiausia atverdavo jau ne viešbučių barų reketavimas ir konkurentų naikinimas tamsiuose skersgatviuose, o valstybės pareigūnų papirkinėjimas, kyšiai ir dėkingumo mokesčiai, gebėjimas įtikti valdininkams.
Nors nėra įrodymų, kad R.Abramovičius būtų naudojęsis tokiais metodais savo turtams įgyti, tačiau šalyje, kur vidutinis pilietis per metus uždirba vos kelis šimtus dolerių, o daugiau kaip 40 proc. gyventojų oficialiai pripažinti skurdžiais, toks turčius turi akylai saugoti savo sėdynę.
Todėl R.Abramovičius, kaip ir kiti oligarchai, samdo tokį gausų sargybinių būrį, kad jo kitaip nei privačia armija nepavadinsi. Rusijos karių algos bene mažiausios Europoje, tad demobilizuoti eiliniai bei papildomo uždarbio ieškantys karininkai lengvai susigundo galimybe užsidirbti keletą šimtų dolerių per mėnesį.
***
Dominic Midgley, Chris Hutchins „Abramovičius: milijardierius iš niekur“. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas © „iš arčiau“ kitos knygos, 2007