Jūratė Žeimienė: Nenoriu būti vyro papuošalas

„Gerai, būsiu, padarysiu, sutarta...“ - atsakinėja į juos daili moteris. Kartkartėmis jos veidą užlieja švelni šypsena. „Sulaukiu meilės prisipažinimų, vadinasi, viskas gerai. Aš gyvenu. Jeigu kas nors turi gerą progą išsakyti savo jausmus ir jų nedrįsta pasakyti tiesiai į akis, tegul parašo“, - intriguoja UAB „Naujamiesčio būstas“ vyriausioji finansininkė Jūratė Žeimienė. Apie tokias moteris sakoma: ugnis ir ledas. Vis dėlto net plika akimi matyti, kaip mielos žinutės sušildo šios veiklios moters širdį.

- Užaugau erdviuose tėvų namuose Ukmergėje. Jie visada buvo pilni žmonių, muzikos. Susirinkdavo tėvų draugai ir klausydavosi iš plokštelių sklindančių dainų. Vos prasidėjus pokyliui, svečiai imdavo šokti. Amžinatilsį senelis buvo apylinkės viršaitis. Ir po daugelio metų žmonės ateidavo pas jį pasitarti dėl visokių dalykų - nesutarimų šeimoje, nesugyvenamų kaimynų. Mano tėvelis nuostabus meistras - iš bet kokio daikto galėjo padaryti meno kūrinį. Mama - buvusi matematikos mokytoja. Gyvenom Ukmergės centre, šalia kultūros namų, tai pati pasikviesdavo vyresnius mokinius į mūsų namus, kad jie šampano negertų už kampo.

- Kad ir kaip keista, nebuvau... Mama niekada nedirbo mokykloje, kurioje aš mokiausi. Net susirgusią mokytoją atsisakė pavaduoti vien dėl to, kad aš mokiausi toje klasėje. Bet matematika, kaip ir fizika, chemija, man nebuvo problema. Tiesa, vos pradėjusi mokytis anuometiniame Vilniaus kooperacijos technikume pusę metų skambinau mamai ir skundžiausi, kad tenka mokytis paukščių kalbos apie debetus ir kreditus. O mokslai sekėsi visai neblogai. Baigusią studijas mane kvietė pasilikti technikume dėstytojauti. Bet įstojusi neakivaizdžiai tęsti mokslų Gomelio kooperacijos instituto filiale Vilniuje grįžau gyventi į Ukmergę: ten manęs laukė butas, o sostinėje galėjau pretenduoti nebent į bendrabučio lovą. Mokiausi, dirbau, ištekėjau.

- Darbas ir butas buvo numatyta, vyras - ne (juokiasi). Jis atsirado savaime. Susipažinom šokiuose. Buvo mielas, gražus vyrukas. Draugystė sustiprėjo, susituokėme. Ištekėjau labai jauna - vos dvidešimties. Po trejų metų gimė dukra Simona. Jai dabar septyniolika.

- Kiekvienai pelėdai savi pelėdžiukai gražiausi. Man Simona pati protingiausia, geriausia ir gražiausia. Tiesa, dukros auklėjimo nuopelnus prisiimu sau, nes su jos tėčiu seniai išsiskyrėme. Taip seniai, kad galiu kalbėti ir man nebeskauda.

- Kaip čia pasakius... Jis buvo puikus žmogus, bet nepateisino mano lūkesčių. Ne toks vyras turėtų būti šalia manęs. Kai tekėjau, tikėjau, kad žmogų galima pakeisti. Dabar suprantu, kad turi priimti jį tokį, koks yra, arba eiti skirtingais keliais. Jeigu man būtų dvidešimt ir turėčiau dabartinę patirtį, tikrai netekėčiau. Nes aš negimusi šliaužioti. Vikšrą gali užkelti ant aukščiausios uolos, tačiau jis neskris. Jis nusitėkš.

- Sulaukusi 29-erių išsiskyriau su vyru ir iš Ukmergės persikrausčiau į Vilnių. Vienu metu dirbau du ar net tris darbus - šeštadieniais, sekmadieniais. Užtat šiandien jaučiuosi laisva ir finansiškai nepriklausoma. Dėkinga tik tėvams, kurie mane pagimdė. Visa kita pasiekiau savo protu ir darbu. Dabar galiu gyventi taip, kaip noriu. Dukrai paaugus įstojau į M.Romerio universiteto Teisės fakultetą. Dabar man 39-eri. Jaučiu, kad vėl artinasi svarbūs pasikeitimai. Neriu į visuomeninę veiklą, kyla minčių apie nuosavą verslą.

- Žiūrint koks vyras... Jeigu namie sėdi, atsiprašant, bambantis voras, kuriam reikia paduot kojines, išlygint baltinius ir iškept kotletų... Žinoma, yra vyrų, kurie supranta ir padeda ko nors siekti, bet aš tokio nesutikau. Pagal Zodiako ženklą esu Skorpionas. Tai - ištikimas draugas, niekada nieko nepuola pirmas. Jeigu jo neužkabina, bet jei užkabina... Man tėvas yra pasakęs: „Niekada pirma nepradėk. Bet jeigu tave užkabino, vožk, kiek turi jėgų. Kiti tegul aiškinasi, kaip ten iš tiesų buvo.“ Nesu iš tų, kurie gavę per vieną skruostą atkiša kitą. Bet juk ir ne kiekvienas spyris į užpakalį blogai. Tai gali būti postūmis į priekį. Žinoma, kalbu ne apie fizinį smurtą.

- Nesu feministė, bet man nepatinka tie vyrai, kurie mano esantys proto bokštai - dievai ir valdovai. Tokių pilna. Mane žavi žmogus, į kurį nori lygiuotis, būti šalia, nes gali iš jo mokytis. Toks, kuris penkiskart protingesnis, bet niekada šito neparodys. Bet aš save nuo neigiamų emocijų saugau ir su man nepatinkančiais žmonėmis stengiuosi nebendrauti.

- Tegu rodo tą dėmesį, bet per tokį atstumą, kuris man priimtinas - per šimtą metrų (juokiasi). Šiaip bendrauju su tais, kuriems aš patinku ir kurie man patinka. Bet kol kas mano širdis absoliučiai laisva.

- Pasitaikė... Aš pastebiu vyrus (juokiasi). Bet išskirtinį mano dėmesį galėtų pelnyti tik nemažai pasiekęs. Juk tam, kad moteris jaustųsi karalienė, šalia jos turi būti ne valetas, o karalius (juokiasi). Visi dėmesio verti panašaus amžiaus vyrai turi šeimas, žmonas, vaikus. O jeigu koks nors nevykėlis vaikšto laisvas, man jo nereikia.

- Su užsieniečiais man tenka bendrauti kaip su partneriais, o ne kaip su jaunikiais. Nors matau, kokiomis akimis kartais į mane žiūri. Bet man toks variantas netinka. Manau, kad galima susirasti lietuvį. Tik reikia išlaukti.

- Aš jau pasakiau, kad valetas yra tik valetas... Šalia tokio jausčiausi blogai.

- Man labai malonu, kai vyras atidaro duris, paduoda paltą. Aš nesiveržiu sėsti prie vairo, jei mane gali pavežti vyriškis. Bet nesėdu į bet kieno automobilį. Ne dėl to, kad nepasitikiu vairuotoju kaip žmogumi, o gal dėl to, kad negaliu žinoti, kaip jis vairuoja. Jei žmogus per metus sugeba sudaužyti šešias mašinas, tai atsiprašau...

- Stengiuosi atsirinkti. Man svarbu, kur einu, su kuo einu, kokie susirinks žmonės, kokia bus aplinka. Be to, visur nespėsi. Turiu tiek darbų, visuomeninės veiklos, kad privalau viską suplanuoti mėnesiui į priekį. Tenka viską susirašyti į labai storą (juokiasi) užrašų knygelę.

- Jis turbūt paskui mane nespėtų arba po dviejų valandų pabėgtų išsekęs... Pusę septynių ryto keliuosi, ruošiuosi, vežu dukrą į gimnaziją, nes gyvenu Pavilnyje, ir skubu į darbą, kur laukia milijonas darbų. Vilnius - nuostabus miestas. Ne veltui 2009-aisiais jis taps Europos kultūros sostine. Kai sulaukiu draugų, būtinai juos pavežioju po senamiestį naktį, kad pamatytų, koks jis gražus.

- Kad esu tvarkingas, atsakingas žmogus. Namai - tai medinis dviejų aukštų namelis. Svetainė, virtuvė, laiptukai į antrą aukštą... mano ir dukros miegamieji. Kai pirkau jį, nelabai ką galėjau pakeisti, bet netrukus kibsiu į pertvarkas. Mano namai pilni gėlių: auginu juką, filodendrą, sanpaulijų, ciką, didžiulį fikusą, kuriam jaučiu sentimentų. Visas nuolat laistau, dulkes nušluostau, pasikalbu. Ir tai tokia atgaiva...

- Vertinu gerą maistą, nes tai malonumas, kurio mūsų gyvenime ne tiek daug. Gražioje aplinkoje su gera kompanija mėgstu pasėdėti, pavakarieniauti, papietauti. Mano tėvų namuose sekmadieniais visi susirinkdavo prie stalo. Šitą tradiciją atsinešiau ir į savo šeimą. Nors dirbau keliuose darbuose, sekmadieniais visada darydavau pietus. Galėdavau iš nieko padaryti daug ką. Kad ir virtos bulvės su silkute... Bet jei ta silkutė padėta ant gražios lėkštės, ji tampa tikru skanėstu. Man labai svarbu, kad pietų stalas būtų uždengtas gražia staltiese, serviruotas kaip pridera. Šiaip savaitgalius stengiuosi skirti poilsiui, o ne maisto ruošai. Kartais išmiegu net keturiolika valandų. Jau įsitikinau, kad nepailsėjęs žmogus tą patį darbą dirbs 2-3 valandas, o pailsėjęs valandą.

- Simona paskendusi moksluose, Raudonojo Kryžiaus veikloje. Pernai laimėjo šios organizacijos kelionę į Ciurichą. Neseniai pas ją į svečius buvo atskridę draugai iš Švedijos. Per Kalėdas Dubline, kur ją pasikvietė tėtis, susitiko su draugais airiais. Vasarą pakviesta į Ispaniją. Savo ruožtu ispanai nori atvažiuoti pas ją... Aš ją palydžiu ir sutinku po kelionių, kartais abi į jas išsiruošiam. Prieš metus važiavom į Sankt Peterburgą gėrėtis baltosiomis naktimis. Praėjusią vasarą lankėmės Prahoje. Šiemet trauksim į Egiptą, apžiūrėsim piramides, plauksim Nilu. Mudvi su Simona turime ir bendrą pomėgį - lošiame šachmatais. Per tas valandas prie šachmatų lentos bendraujame be žodžių, vien tik mintimis. Toks bendravimas padeda mudviem išryškinti kiekvienos pranašumus.

- Manau, kad Hilary Clinton - labai išmintinga moteris. Praėjo šiek tiek laiko ir aiškėja, kad ją palietęs skandalas tebuvo eilinis gyvenimiškas vaizdelis. Išgyveno moteris sunkų laikotarpį, užtat tapo senatore, besitaikančia į prezidento postą. Jos vyras yra šalia. Juk meilė - nebūtinai žiūrėjimas vienas kitam į akis. Gal geriau stovėti šalia ir palaikyti vienam kitą. O dėl Lauros Bush... Tai jos pasirinkimas. Gal jai geriau vyrui virti pietus. Nors galėtų įkalbėti nekariauti. Aš balsuočiau už Margareth Teather.

- Pradedu tikėti. Nes karai vyksta ten, kur vadovauja vyrai. Aš tikiu, kad yra vyrų, kurie rūpinasi sergančiais vaikais, nuveža juos į baseiną. Bet moterys tai daro dažniau. Kiek vyrų skambina savo vaikui ir paklausia, ar jis pavalgęs, ar paruošė pamokas, užrakino duris? Mes vis žiūrime į Vakarus. Tai žiūrėkime atidžiau. Švedijoje net jei šeima išsiskyrusi, tėvas žygiuoja į tėvų susirinkimą. Nes supranta, kad vaiką reikia ne tik mylėti, bet ir batus nupirkti, ir priešpiečių įdėti, ir kuprinę ar dviratį nupirkti. O kaip dažnai būna? Baigėsi meilė moteriai, baigėsi ir vaikui. Ar ne taip? Nesakau, kad išsiskyrus reikia kartu vakarieniauti žvakių šviesoj. Bet reikia žmoniškai bendrauti. Nejaugi tai taip sunku?

- Nusivylimas - taip. Depresija - ne. Nesuprantu tų, kurios sėdi nieko neveikdamos, traukia cigaretę po cigaretės, geria kavą... Užuot sėdėjusi pas psichologą, sniegą prie namo nukask. Praeis visos depresijos. Tai tuštybė, įsikalbėjimas ir kvailystė. O jeigu nereikia eiti į darbą - puiku: gali mokytis kalbų, ko nors siekti, bendrauti. Juk nebūtina tik vaikščioti su skudurėliu. Dulkė dar nenutūpė, o tu jau stovi pasiruošusi ją nubraukti... Kai man buvo blogai, kažką keičiau - nesėdėjau ir nedejavau. Nes gyvename tik kartą. Aš nelabai domiuosi mistiniais dalykais, bet tikiu, kad žmogumi gimstame vieną kartą. Gal kitą gimsiu pačiu gražiausiu drugeliu, bet būsiu tik drugelis.

- Nenoriu būti niekieno puošmena. Be to, parodykit man tą vyrą, kurį reikia papuošti (kvatoja). Brangiai kainuotų jam tas papuošalas... Aš negaliu nieko neveikti. Po dviejų savaičių neveikimo turėčiau tiek naujų projektų, kad veiklos užtektų dvejiems metams.

- Vairuoju automobilį, tai kartais viršiju greitį (juokiasi). Mėgstu su dukra pažaisti šachmatais, kolekcionuoju rašalinius parkerius. Kaip ir visos moterys, mėgstu gražiai rengtis, puoštis. Viena mano draugė juokauja, kad mano viskas suderinta iki skausmo. Tam įpareigoja profesija - į susitikimus su bankininkais ar teisininkais negaliu eiti su džinsais ir megztiniu. Velkuosi dalykinį kostiumėlį. Tik vasarą prie jūros dėviu šortus, basutes. Esu tikra, kad gražiai galima apsirengti ir be „Armani“. Juk gali nusiblizginti kuklesnius batus, ir jie atrodys gražiau nei labai brangūs, bet purvini.

- Esu perskaičiusi daug knygų. Tik vienos iki šiol neįveikiau - „Vilniaus pokerio“. Apie kekšes be dantų, užkrečiamas ligas, vaginas... Man gaila laiko. Nemėgstu ir fantastikos. Aš gyvenu čia ir dabar, turiu jausti žemę po kojomis. Nesižaviu detektyvais, nors esu perskaičiusi daugybę Arthuro Conan Doyle'io, Agatos Christi knygų. Dabar skaitau Gabrielio Garrcios Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Taip, tai sunki knyga, bet ją gera skaityti. Joje pasakyta, kad žmogus žodį turi vertinti kaip kapitalą. O kapitalu nesitaškoma. Ką tais laikais reiškė žodis? Pasakei jį, ir šventa. O kaip dabar? Kalbu su rimtu verslininku ir turiu jam priminti: „Bet tu vakar sakei kitaip.“ O jis man: „Bet tai buvo vakar.“

- Aš žinau, kas esu, žinau savo vertę, savo galimybes ir tiksliai modeliuoju perspektyvą. Tai nėra tuštybė ar pasipūtimas. Vis dėlto dvidešimt darbo metų finansų srityje daug. Atėjo momentas, kai galiu ne tik imti, bet ir duoti. Kiekvienas nusistatom gyvenimo tempą. Kiekvienas jaučiam, kada tą tempą didinti, mažinti arba palaikyti tokį patį. Aš savo apsukas kol kas didinu.

- Kažkas yra gerai pasakęs, kad nuo trisdešimties moterys įžengia į balzakišką amžių. O nuo keturiasdešimties - į prezidentinį. Taigi neturiu dėl ko nerimauti.