Ji nebesijaučia sugniuždyta našlė, jau gali kalbėti šia tema be ašarų, analizuoti dramatiškus praeities įvykius, kurie padėjo atsirinkti, kas gyvenime svarbu, o kas - viso labo menkniekis, kas tikras draugas, o kas - apsimetėlis.
Supranta priežastį
2005 metų birželio ketvirtąją Oresta vadina juodžiausia savo gyvenimo diena. Kaip šiandien prisimena save, sulaukusią policininkų skambučio ir skubančią į Tauro kalno papėdę, kur ant medžio šakos buvo rastas savo šuns pavadėliu pasikoręs jos 54 metų vyras Jonas. Santuokoje juodu buvo pragyvenę vos 10 mėnesių (o iš viso meilė truko dvejus metus). Ji privalėjo atpažinti kūną, drebančiomis rankomis iš jo kišenių ištraukti dokumentus ir asmeninius daiktus - kadangi iš pradžių buvo tiriama ir žmogžudystės versija, ant velionio neturėjo būti svetimų žmonių pirštų atspaudų.
Kodėl Jonas taip pasielgė, kodėl pakėlė prieš save ranką? „Sunku atsakyti į šį klausimą, - atsidūsta Oresta. - Gyvenimas tekėjo savo vaga, regis, nebuvo jokių ženklų, įspėjančių apie artėjančią nelaimę. Tai vasarai tiek visko buvome priplanavę: baigti buto Pamėnkalnio gatvėje remontą, o po visų darbų rugpjūtį išvažiuoti pailsėti į mano mamos sodybą Anykščių rajone. Kaip tik tada lietuvių kalba pasirodė garsioji Dano Browno knyga „Da Vinčio kodas“. Gegužės pabaigoje Jonas ją parsinešė ir pirmiausia davė skaityti man, paskui ketino skaityti pats, prašė, kad nieko nepasakočiau, nors man labai knietėjo pasidalyti įspūdžiais. Bet taip ir nepradėjo tos knygos...
Bene vienintelis paaiškinimas tam, kas įvyko - jį apnikę vidiniai prieštaravimai po to, kai dėl amžiaus pasibaigė baleto šokėjo karjera. Ir vietoj kasdieninių repeticijų, ryškių vaidmenų, žiūrovų ovacijų staiga atsivėrė tuštuma. Be to, norėdamas tęsti pedagoginę veiklą, mokyti jaunus baleto šokėjus, jis privalėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą. Net Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla (anksčiau - gimnazija), kurioje ilgą laiką dirbo, reikalavo aukštojo. Vyresnio amžiaus baleto šokėjoms ir šokėjams Muzikos ir teatro akademijoje buvo suformuotas specialus kursas. Jie ten privalėjo studijuoti tai, ką patys puikiai išmanė ir iš ko visą gyvenimą valgė duoną. Tik tam, kad gautų formalų popiergalį - aukštojo mokslo diplomą.
Jonui buvo skaudu, kad privalo laikyti egzaminus pas tuos žmones, kuriuos pats kadaise mokė, išaugino kaip profesionalus. Jis jautėsi pažemintas, verčiamas daryti absurdiškus, niekam nereikalingus dalykus. Juk jo laimėjimai scenoje, vaidmenys, garsiausios partnerės - puikiausias kompetencijos įrodymas. Juolab kad jis buvo apsiskaitęs, viskuo besidomintis, tikrai ne iš tų šokėjų „sportininkų“, kurių visas protas - kojos. Mes dažnai kalbėdavomės šia tema, sakydavau jam: dar truputį pakentėk, nekreipk dėmesio, turėsi tą popiergalį ir bus ramu. Jis sakydavo: „Gerai, mažute, gerai...“ Bet galų gale vis vien pasielgė savaip, likus dviem dienoms iki paskutinio egzamino, po kurio turėjo gauti aktoriaus choreografo diplomą.“
Oresta nekaltina savęs dėl to, kas nutiko, nors savižudžių artimiesiems tai būdinga. Tik apgailestauja, kad lemtingąjį rytą, gavusi jo žinutę, kurią dabar supranta kaip pagalbos šauksmą, laiku nesuskubo į Tauro kalno papėdę, kur Jonas ketino pakelti prieš save ranką. Sako savižudžių nesmerkianti, tačiau ant Jono pykstanti už tai, kad taip su ja pasielgė - tai blogiausia, kas gali nutikti mylinčiai ir mylimai moteriai.
Bandydama analizuoti vyro savižudybės aplinkybes, Oresta prasitaria žinanti apie statistinius duomenis, kad retas kuris žudytis bandęs žmogus to nepabando vėl. Tai paskatina užduoti klausimą: Jonas Katakinas ir anksčiau bandė žudytis? „Manau, kad taip. Nenoriu pernelyg plėstis šia tema, tai įvyko dar prieš mums susipažįstant, jis ką tik buvo baigęs šokėjo karjerą“, - nenoriai komentuoja.
Numojo ranka į gandus
Po Jono mirties kokių tik kalbų Oresta neprisiklausė ir apie save, ir apie jį. Iš pradžių ją labai skaudino apkalbos ir fantazijos, kurias skleidė buvusi Jono šeima ir net buvę jo kolegos, meno bendruomenės nariai. Bet moteris išmoko nereaguoti. „Kalbėjo, kad jei ne aš, galbūt Jonas dar būtų gyvas. Kad aš jam buvau niekas. Kalbėjo ir kad aš apskritai nebuvau jo žmona, jis tik persikraustė pas mane, nes neturėjo kur eiti, kai įgriso vienu stogu dalytis su buvusia žmona - po skyrybų jie nemažai laiko pragyveno tame pačiame bute, tik skirtinguose kambariuose.
Buvo kalbų, kad į savižudybę Joną pastūmėjo alkoholizmas - tai visiška nesąmonė, stipriųjų gėrimų jis vartojo saikingai, kaip ir visi žmonės. Tiesa, po skyrybų buvo begrimztąs į alkoholizmo liūną, bet laiku atsipeikėjo, ir aš jo tokio nemačiau. O nelaimės metu buvo absoliučiai blaivus, - prisimena Oresta. - Dabar į tokias kalbas nereaguoju. Juk žinau, kaip buvo iš tikrųjų. Ateis laikas, ir kitiems tiesa paaiškės.“ Moteris prasitaria apie išlikusius 1993-2003 metais rašytus vyro dienoraščius, kuriuose galima rasti daugybę paaiškinimų, padedančių geriau suprasti jo poelgius: „Galvoju juos išleisti, bet ne šiemet, ne kitąmet - gal po dešimtmečio, kai tam ateis laikas.“
Moteris sako pastebinti, kaip nuo jos tolsta kai kurie žmonės, kuriuos ji laikė savo ir Jono draugais. Mirtis padėjo atskirti, kurie iš jų tikri, o kurie norėjo bendrauti su garsiu žmogumi tik dėl kokios nors naudos. Tačiau buvo ir atradimų - po tragedijos Oresta susipažino su vyro brolio Algimanto našle Genute: „Gailiuosi, kad nesusipažinome anksčiau, ji - puiki moteris, dabar dažnai bendraujame.“
Giminaičių akibrokštas
Savo vyro vaikus - dukterį Jurgitą ir sūnų Liną - Oresta pirmąkart pamatė tik per Jono laidotuves. Priėjusi prie Jurgitos pareiškė užuojautą, pasiūlė paskambinti, pasišnekėti - skambučio taip ir nesulaukė. Buvusi Jono šeima su ja visiškai nenorėjo bendrauti. „Iki tol tėvo jiems nereikėjo, jie visai nebendravo. Paskutiniame Jono spektaklyje „Mažasis princas“, kuriame jis vaidino lakūną, nė vienas iš vaikų nepasirodė. Jonui buvo labai skaudu, jis manęs dažnai klausdavo: „Kodėl jie negali džiaugtis, kai aš laimingas?“ Sūnų ir dukrą be galo mylėjo, saugojo jų vaikystės nuotraukas - jam mirus, visas grąžinau. Labai džiaugėsi sužinojęs, kad dukra laukiasi, bet gimusios anūkės taip ir nepamatė. Tik po pusmečio, kai Jonas jau buvo anapus, atvykusi į nufilmuoto spektaklio peržiūrą, iš rūbininkės išgirdau: „Ir sūnelis atėjo.“ „Puiku“, - pasakiau, nes nebuvo ką pridurti.“
Mirus J.Katakinui, netrukus, liepos 29-ąją, netoli Paryžiaus Senos upėje nuskendo jo brolis Algimantas, o rugpjūčio 26-ąją jūroje nuskendo buvusi žmona Rimutė Kriukelytė. Jono vaikai, pasakodami apie šią tragediją, akcentuodavo, kad jų šeima buvo ideali ir kad tėvas paskui save išsivedė pačius brangiausius jam žmones. „Kodėl neišsivedė manęs? - šypteli Oresta. - Manau, jis išsivedė ne tuos, kuriuos mylėjo, o tuos, su kuriais turėjo nebaigtų reikalų. Priešingu atveju neabejotinai būtų išsivedęs ir vaikus, juk juos mylėjo be galo, be krašto. Net su žmona nesiskyrė, laukė, kol jie abu taps pilnamečiai - kai jaunėliui Linui suėjo 18 metų, išsiskyrė iš karto.“
Oresta sako patyrusi lengvą šoką, kai, su ja nepasitarus, buvusią J.Katakino žmoną, neturėjusią net jo pavardės, palaidojo Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia Jono. „Juk aš - oficiali žmona, nešioju jo pavardę. Būtų buvę etiška manęs bent jau atsiklausti, šitaip ignoruoti nežmoniška.
Jokiu būdu nebūčiau klykusi, rėkusi, prieštaravusi, bet paklausti juk galima, - nesupranta Oresta. - Kol ji nebuvo atgulusi, aš per liūtis keliais šliaužiojau, tą kapą glosčiau, gėles sodinau. Paskui žiūriu, visos mano gėlės išsodintos ant jų abiejų kapų, mano žvakės sudėliotos irgi ant abiejų, pertvarkyta viskas. Pamaniau, tiek to.
Mirties metinių ir Joninių proga apsilankiusi pamačiau - jau yra paminklo pamatai. Netekau žado. Nieko nesiaiškinau, man buvo be galo skaudu. Aš taip pat turėjau planų dėl antkapio ir paminklo.
Dabar net nežinau, kaip tas paminklas atrodo, manęs tai nedomina. Nesu stabmeldė, lietuviškas poreikis turėti kapą man nebūdingas, man artimesnė Rytų pozicija - žmogų prisimenu, myliu, gal kada parašysiu ką nors apie jį, ir tai bus jam paminklas. Turiu ne tik jo dienoraščius, bet ir archyvus. Paskutiniu metu Jonas skrupulingai juos tvarkė, man nuodugniai viską aiškino - gal ir reikėjo į tai atkreipti dėmesį. Rašiau dailyraščiu paantraštes prie nuotraukų iš spektaklių, susitikimų. Tarsi testamentas buvo rengiamas. Dirbom daug, gražiai viską sutvarkėm, pamenu, baigę pasidarėm atostogas ir nuvažiavom į Palangą...“
Paguoda - studentai ir šuo
„Darbe randu ir pasitenkinimą, ir nusiraminimą, - Muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus kolegijos dėstytoja rodo studentų dovanotą užrašų bloknotą, išmargintą W.A.Mozarto partitūromis, su visos grupės padėka ir parašais. - Labai myliu savo studentus, ir jie mane myli. Po kelerių metų prisimena, skambina, laiškus rašo. Mano geriausios draugės - tai mama ir sesuo. Namie draugiją palaiko nuostabus šuo, rotveileris Joris. Negaliu apsakyti, kiek jis man padėjo, kai buvo sunku. Jis buvo lyg mano psichoanalitikas! Aš su juo kalbėdavausi, o jis įdėmiai klausydavosi, žiūrėdavo protingomis akimis, tik pasakyti nieko negalėjo, visai kaip studentas.“
Jorį Oresta ir Jonas pirko Kalvarijų turguje, tik pradėję kartu gyventi. Šuo turėjo būti pirmasis jų bendras „kūdikis“. Net ir vardą sukūrė, sudėję savo vardų pirmus skiemenis: Jonas ir Oresta.
Tik vėliau sužinojo, kad tai senas lietuviškas vardas. Šuniukas buvo „brokuotas“, tad turėjo būti užmigdytas. Jo viena ausis, sužalota gimstant, buvo atlėpusi kaip beretė, todėl Jonas vadino jį menininku. Niekur su juo nesiskirdavo, jeigu kur keliaudavo - tai visi trys. „Jonui dažnai nusprūsdavo: kaip šuo gali šitaip mylėti? Juokdamasi atsakydavau, kaip jis gali nemylėti, jei tau prie kojų miega, tu jį vedžioji, maitini... Bet jam tai vis tiek kėlė nuostabą.
Jis buvo žmogus, labai išsiilgęs meilės...“ Praėjus dviem dienoms po šeimininko laidotuvių, Joris sugraužė visus batus, kuriuos tik rado namie - iš viso devynias poras. Nors iki tol niekada nieko nebuvo sugraužęs. Negraužė nieko ir po to. Gal taip bandė apsaugoti, kad daugiau niekas iš namų neišeitų?
Su Jonu planuoto buto remonto Oresta taip ir nebaigė - jos vienos pajamų nepakanka. Gyvena vien akademine veikla, rūpinasi pirmosios mokslinės monografijos, kurioje ji interpretuoja filosofo ir psichologo K.G.Jungo kūrybą, leidyba. Rankraštis jau pateiktas leidyklai „Krontas“.
Savęs pirma laiko nelaidoja, bet naujos meilės nelaukia, nes nesitiki dar kartą išgyventi ką nors panašaus į tai, ką per tuos dvejus bendravimo metus patyrė su Jonu: „Kai žiūrėdavome vienas kitam į akis, aš jo akyse atsispindėdavau ryškiai ryškiai, kaip veidrodyje. Pirmąkart mačiau, kad šitaip atsispindžiu žmogaus akyse. O jis man sakydavo: „Taip tave myliu, kad baigiu iškvailėt.“ Tai buvo tokia meilė! Dabar kalbu be skausmo, kalbu su džiaugsmu, kad aš tai turėjau, kad taip buvo.
Mylėjau, myliu ir mylėsiu šitą žmogų. Jis mano širdyje, mano mintyse, visose smulkmenose, kurios liko po jo kaip prisiminimas.“