Viena, bet nevieniša

Šaukštelis energingai barškėjo žaliosios arbatos puodelyje. „Kaip gyveni?..“ Iš pažįstamų išgirdusi šį standartinį klausimą, vietoj standartinio „gerai“ Zita Kelmickaitė atšauna: „Labai aktyviai!“

Gal net pernelyg aktyviai. 55 metų muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, televizijos laidos „Kasdienybės aitvarai“ vedėja ir Eurovizijos atrankos komisijos narė yra laukiama viešnia bičiulių vakarėliuose, o savo namų ramybe dorai nepasimėgauja net savaitgaliais. Žodis „vieniša“ prie šios gyvybe trykštančios moters nesilaikytų net prikaltas.

Visa savo esybe ji griežtai niokoja senmergystės dėsnius. Pavyzdžiui, nuostatą, kad turėti vyrą pašonėje norėtų VISOS moterys. Zita šiuo metu nenorėtų savo gyvenimo dalintis su niekuo, ir tai sakė nuoširdžiai, nedūsaudama ir nesprausdama žvilgsnio į kampą.

Ar buvo toks metas, kai norėjo? „Ne, - nukirto. - Žinoma, tai nereiškia, kad niekada nemylėjau. Mylėjau. Artimų žmonių buvo ne vienas. Bet kai tik žodis „aš“ imdavo tarsi netyčia virsti į „mes“, sprukdavau. Skamba egoistiškai? Tikrai taip.“

- Nė velnio. Pasakykite, kodėl turėtų? Man tai visai nerūpi. Užtat rūpi visiems aplinkiniams - klausimas, kodėl aš viena, žmones kamuoja jau daugelį metų. Bambėjimai už nugaros mane lydi nuo 25-erių. Kai suėjo 30, mama taktiškai pasiūlė: „Žinau, kad tu labai užsiėmusi, tai gal atsiųsk man į Klaipėdą savo pasą, aš tave su kuo nors surašysiu“. Net ir jai atrodė svarbu, kad būčiau „surašyta“. Bet, laimė, nesurašė - aš neturėjau laiko net paso nusiųsti.

- Man tai niekada nebuvo norma - net sovietiniais laikais. Studijuodama aspirantūroje tuometiniame Leningrade, turėjau rusę draugę teatrologę, kilusią iš puikios šeimos, išsilavinusią, namuose su senele kalbančią prancūziškai.

Sykį pakviečiau ją pailsėti į Šventąją. Didžiausią įspūdį jai paliko mūsiškių moterų požiūris į vyrus - viešniai jis pasirodė tiesiog siaubingas. Žiūrėjo išpūtusi akis: „Kodėl jūsų moterys nebrangina, netausoja vyrų, nešokinėja apie juos?“

Lyg tyčia nuėjome pasižiūrėti filmo apie vienišą trisdešimtmetę, besigaluojančią ir besistengiančią žūtbūt susirasti kokį nors vyrą. Visa salė žvygavo, o mano draugei byrėjo ašaros. „Susirasti vyrą - didžiulė problema, - tikino mane ta jauna inteligentiška moteris, baigusi graikų ir lotynų kalbas. - Leningrade mes netgi vaikštome į karininkų šokius, kad su kuo nors susipažintume“.

Pratrūkau: kaip išsilavinusi mergina gali vaikščioti į kareivių šokius ieškoti vyro? Juk tai - žemiausias lygis! O ji: „Visa tai nesvarbu, svarbiausia - antspaudas pase. Be jo visuomenėje esi balta varna, ignoruojama netikėlė“.

Vėliau sužinojau, kad ji iš tiesų ištekėjo būtent dėl anstpaudo: kažkoks jos tėvų studentas pasiaukojo tam tikslui. Netrukus išsiskyrė, o paskui ramiai ištekėjo už prancūzo ir išvažiavo gyventi į Prancūziją. Jos manymu, toliau viskas vyksta paprasčiau: svarbiausia pralaužti pirmuosius ledus.

- Būtent! Tokių fobijų aš ir nesuprantu. Nesuprantu, kai moterys trokšta, jog šalia būtų bet koks vyras. Nesuprantu verkšlenančių, kad vienos jos jaučiasi nesaugios, nesuvokiu posakio - „Už vyro kaip už mūro“. Koks dar mūras? Jei pati nieko neturi ir nieko nesugebi, esi absoliutus nulis, joks mūras tavęs neišgelbės.

- O ne. Mama buvo labai savarankiška - jei būtų nuolankesnė, gal šeimoje būtų buvę ramiau. Amžinatilsį tėtis buvo paprastas žmogus, siuvėjas, jis troško ramaus gyvenimo, apriboto namais ir vaikais. O mama, maištaujanti siela, visuomet norėjo kažkur išsiveržti ir kažko pasiekti. Jos nesuvaldęs tėvas nevengdavo taurelės.

Niekada nemačiau jų burkuojančių - gal dėl to pati nepanorau kurti šeimos? Užtat nuo vaikystės puoselėjau kitą norą - mes gyvenome kukliai, tad sau prisiekinėjau: aš taip negyvensiu, išvažiuosiu į Vilnių, padarysiu viską, bet gyvensiu gerai! Ir tikrai gyvenu gerai.

- Aš iš prigimties labai draugiška. Studentų bendrabutyje negyvenau - nekenčiu „kolchozų“, bet draugų man tikrai nestigo. Taigi aš ne kalinė ir ne knygų graužikė: laksčiau į šokius, buvau studentų profsąjungos pirmininkė, organizavau didžiausius renginius. Esu minios žmogus, visą gyvenimą joje sukuosi. Minia manęs neslegia, aš ją mėgstu, bet turiu prisipažinti, kad vakare grįžusi į tuščius namus su palengvėjimu užtrenkiu duris ir atsidūstu: ačiū Dievui, pagaliau aš viena!

- Vyras - ne bandelė, kad atsikąstum ir pasakytum, skanus ar ne. Prisižiūrėjau draugių patirties: gali su žmogumi būti visą gyvenimą, staiga susidurti su išdavyste ir suvokti, kad visiškai jo nepažįsti.

Lengva išsirinkti vyrą, jei jo reikia tik dėl akių, tik dėl visuomenės nuomonės. Man jo „tik dėl akių“ nereikėjo - svajojau sutikti savo žmogų, protingą ir patikimą, tokį, kuris būtų mano antroji ranka: aš kairė, jis dešinė, ir tas mechanizmas turėjo puikiai veikti. Bet tokio neradau ir tada nusprendžiau, kad išvis nereikia.

- Aš ne iš tų moterų, kurios gudriai šnypščia: „Nusilipdysiu tokį vyrą, kokio man reikia“. Nenoriu to daryti, juk žmogus - ne kokia puodynė! Arba viskas viename, arba - atleisk, mums ne pakeliui. Pažįstu daug puikių vyrų ir dažnai juokiuosi: štai tu galėtumei būti nuostabus meilužis, tu - idealus draugas, tu - fantastiškas brolis. Bet jau vyras, atsiprašau, tikrai ne.

- Na, jau ne. Dažnai važiuoju į komandiruotes, ir tenka bent porą dienų dalytis kambariu su kita moterimi. Paprastai tai būna mano kolegė, dešimt metų pažįstama, bet per tas dvi dienas sužinau apie ją tiek naujo ir nebūtinai malonaus, kad apima siaubas.

Žinoma, jeigu tai būtų mylimas žmogus, gal ir jo panosėje nukaręs snarglys atrodytų gražus. Tačiau vis tiek vargu ar man pavyktų su juo išgyventi šeimoje: nors esu mylėjusi, ir ne sykį, bet vos tik vyras pradėdavo vartoti žodį „mes“, tą pačią dieną būdavo laisvas.

Aš bijau rutinos. Nesiginu atsakomybės, bet bijau įsipareigoti. Jis yra jis, o aš esu aš. Egoistiška? Galbūt. Gal aš neteisi svaičiodama apie idealią šeimą - pasaulyje jų turbūt tiek, kiek bethovenų bei mocartų, tai yra viena kita. Bet tokia jau esu - prakeikta idealistė.

- Taip, ir tai yra juokingiausia! Pastebiu, kaip pobūviuose ištekėjusios moterys šaudo žvilgsniais į vienišes: ar tik šios nepavojingos? Su vyrais visur eina kartu, tvirtai laiko juos už rankų (ši poza man atrodo įtartina: juk taip vaikščioti nepatogu). Dedasi esančios laimingos, o iš tiesų jaučiasi vienišos ir paslapčiomis graužiasi alkūnes. Ir neduok Dieve, tas vyrelis įstaigos pobūvyje nusliūkins pasišnekėti su įdomia kolege. Nedovanotina!

- Jei nori - pasieki savo. Bet vyras ir vaikai, žinoma, daug ką keičia - moterys tarsi netyčia atsiduria po jų padu. Mane siutina, iš pusiausvyros veda moters baukštumas prieš vyrą. Esą jis aukštesnis: po galais, kuo? Protu, gebėjimais? Labai liūdna greta gražios panelės matyti vištų sumintą vyrioką, kuris įsivaizduoja turintis prieš ją privalumų. Juk mes - lygūs žmonės.

- Be abejo, lietuviams daug mielesnis nuolankios moters paveikslas! Net liaudies dainose tas nuolankumas užkoduotas. Bet padėtis keičiasi, mažėja nuo vyrų priklausomų vargšių nastučių, daugėja išsilavinusių moterų, o vyrai savo ruožtu prastėja, nes savarankiškos moterys kerta per silpniausią jų vietą: jie nebėra karaliai.

Tačiau tikrojo feminizmo Lietuvoje dar nėra. Su juo susiduriu dirbdama užsienyje. Štai Amerikoje, ateitininkų stovykloje, atėjusios į salę mergaitės labai supyko, kad berniukai sustatė kėdes: „O kodėl mūsų nepakvietė?“

Kitą sykį bandžiau sustabdyti kažkur susiruošusias koleges: „Palaukime, vyrai mus palydės“. „Čia tau ne sovietų sąjunga, - atšovė jos. - Mes ir pačios galime rasti kelią. Argi tu negali?“ Žinoma, galiu, pamaniau.

Savimi pasitikinčioms užsienietėms nepritariu tik vienu - vyrų „kabinimo“ klausimu. Mano nuomone, ne moteris pirmoji turi duoti ženklą „tu man patinki, aš tavęs noriu, einam“, o vyras. Šia prasme esu atėjusi iš viduramžių.

- Tokia egoistė dar nesu. Kad užsimanyčiau vaiko vien tam, jog nebūčiau viena ir įkūnyčiau savo nerealizuotas svajones? Tai būtų baisu. Ką padarysi: vienoms moterims labai reikia vaikų, kitoms - ne.

- Negaila. Matyt, tam įtakos turi mano profesija: ji labai susijusi su žmonėmis. Kitas gal težino Zosės ir Bronės istorijas, o pro mano akis praeina daugybė gyvenimų, artimi žmonės tuokiasi, gimdo, pykstasi, skiriasi. Septyni ant mano peties verkia, du prašo patarimo, devyni dejuoja dėl savo klaikaus gyvenimo. Kai visa tai išgyveni, tikrai nesijauti kažką iš savęs atėmęs.

- Manau, taip. Bet turiu apie juos tvirtą ir netipišką nuomonę. Sykį važiavau traukiniu su inteligentiškos išvaizdos pusamže moterimi. Ji sėdėjo baisiai nuliūdusi, aš paklausiau, kodėl. „Mano vyras mirė“, - atsakė. Seniai? Penkeri metai. Galvoju, nieko sau taip ilgai graužtis. Pasisakė turinti vaikų ir anūkų.

„Tai gal nėra didelio reikalo liūdėti?“ - leptelėjau. O ji į mane žvilgt su siaubu ir priekaištu: „Kaip tai? Tai buvo mano vyras, mano žmogus, o dabar jo nebeturiu. Kas iš tų vaikų? Jie turi savo gyvenimus“. „O jeigu taip atsitiktų, kad Viešpats prikeltų jūsų vyrą, bet mirtų vaikai?“ - drįsau pasiteirauti. „Tegul“, - atrėžė ji.

Tai retas atvejis - Lietuvoje už tokius žodžius daugelis iškabintų akis. Mūsiškėms moterims vaikai yra svarbiausi, jos visos sulindusios tuose vaikuose. Vyrai eina pirmi, o jos su vaikais tipena iš paskos. Gaila, kad jos negyvena savo gyvenimo. Asmeniškai man būtų įdomiau bendrauti su mylimu vyru, o ne su vaikais - juk vaikai tėra meilės pasekmė. Reikia duoti jiems kelią ir nesikišti - tegul kočioja savo likimą patys.

- Daugiausia tai - labai stiprūs žmonės. Įdomiau ir paprasčiau draugauti su vyrais, nes moterys turi pernelyg daug emocijų. Visai nemoku bendrauti su silpnais, vengiu jų, nes šalia numirusio žmogaus ir pačiai norisi tik numirti. Man patinka savarankiški, aktyvūs ir raguoti žmonės. Taip smagu su jais suremti ragus!