Sužeista siela laukia Amūro

Tačiau pati Hana metų metus Vilijampolėje gyvena ne su širdies draugu, o su 82 metų mama Janina. Vaikystės name, kuriame buvo pakrikštyta ir iš kurio buvo išsikrausčiusi tik septyneriems metams.

Iš vakaro paaiškėjo, kad lenkų kilmės Kauno patriotė H.Šumilaitė rytais ilgai miega. Ne todėl, kad būtų tingi ponia, kurią lepina mylintis vyras ir saldžias rytmečio valandas liepia skirti grožiui. Aštrialiežuvę Haną nuolat samdo prašmatnūs ponai, vadovaujantys turtingoms kompanijoms, kad ji su savo teatru arba viena per šventes linksmintų jų pavaldinius.

Šaipūnės Hanos temperamentas veikia taip, kad po pasirodymo žiūrovai ima šlovinti ir aktorę, ir ją pakvietusį viršininką. Privačiuose vakarėliuose, kuriems kaunietė rengia programą pagal pageidavimus, Hanai komplimentus žeria vyrai, pavydžiai šnairuoja moterys. Rodos, įsisek rožę prie krūtinės - ir rinkis, kurį nori.

Tačiau gyvenimo paradoksas: 51 metų aktorė neturi poros, nors garbanoti, ūsuoti ir pliktelėję gerbėjai po jos pasirodymų džiūgauja, ploja katučių ir rašo laiškus.

Nuo pat ryto Hana išsipuošusi it gėlė, skleidė kaunietiškų parfumų kvapą ir juoko treles. Bet alkūnės - įspręstos į klubus. Aktorė stovėjo ant slenksčio, tarpduryje - didžiulis šuo Ergas. Ir jokio grėsmingai žiūrinčio vyro už nugaros. Pokalbis vyko pagal kaunietišką gero tono scenarijų.

- Šilumėlei prie kavos ko nors įpilti?

- Tie, kurie visai „ne-ne-ne“, - įtartini tipai. Paprastai jie slepia ką nors slidaus. Pažįstu vieną režisierių - jis paniškai bijo nuryti pusę gurkšnio, nes tada išlenda jo homoseksualumas! Ką su tokiais vyrais beveiksi!

- Tampu labai tolerantiška ir rūpestinga vyrų atžvilgiu. Mes emancipuotos, o jiems juk taip sunku gyventi. Surankioju kolegų raktelius, kad, gink Dieve, nesėstų į automobilį paėmę burnelę. Kuo vakarėlis ilgyn, tuo smarkiau jie ima su manimi kovoti dėl tų raktelių. Bet kitą dieną lankstosi iki žemės ir bučiuoja rankas. Tik nesiperša, nors tu ką.

- Aš apie juos labai gerai galvoju. Bet, nepriklausomai nuo gero mano galvojimo, iš bendraamžių vyrų - ir kolegų, ir draugų periodiškai vis girdžiu tą pačią dainelę: „Kur jau čia mūsų amžiuje imtis ko nors nauja!“

O man penkios dešimtys - naujas akstinas gyventi! Noriu liesėti, mokytis anglų kalbos. Numečiau keliolika kilogramų ir pati sau patyliukais manau: būtų visai neblogai ir kokia šviežia meilė! Tarptautinės moters dienai suplaksiu kokteilį iš medaus, riešutų, trintų laumžirgių sparnelių - ir pašėlusį pusamžį Amūrą tikrai prisiviliosiu! To dar betrūko, kad pačiame žydėjime nesulaukčiau teigiamų permainų!

- Šios veiklos ėmiausi anksti, pirmoje klasėje. Nuo ankstyvos vaikystės mano išvaizda buvo gundanti. Iki pusantrų metų buvau visai plika, o akys blizgėjo kaip „guzikai“: labai priminiau Nikitą Chruščiovą. Ketverių metų galva netikėtai vešliai susigarbanojo - tapau tikru Volodia Leninu iš spaliukų ženkliuko. Tada jau buvau namiškių pravardžiuojama „sena galva“, nes patyliukais klausydavausi rimtų suaugusiųjų pokalbių.

Šešerių metų su ašara balse traukiau rusišką dainą „Chotiat li russkije vojny?“ („Ar rusai trokšta karo?“) Mūsų namo kieme organizuodavau Vilijampolės vaikų spektaklius. „Teatro“ uždangą mama pasiuvo iš paklodės. Mano įvestas mokestis už bilietą - 10 kapeikų arba keturi saldainiai.

Štai kiek pateikiau įrodymų, kad buvau neprasta panelė. Todėl įsimylėdavau tik pačius gražiausius berniukus. Klasėje gražiausias buvo Vitalijus, bet dėl jo reikėjo kovoti. Aš ir kovojau, nes buvau vedlė: pastūmiau jį nuo kalno taip, kad nusirito į krūmus. Bet jis tą mano subtilų gestą išsiaiškino klaidingai ir daugiau artyn nėjo. Tai buvo pirmoji nelaiminga mano meilė.

Pernai sutikau jį gatvėje: prisipažino, kad pirmoje klasėje irgi stipriai mane mylėjo, bet prisipažinti bijojo. Abipusė šiluma ir simpatija tebeegzistuoja.

- Man buvo 13, o jam, Augiui, 18. Nepaisant metų skirtumo, atidžiai kontroliavau, ar ne per dažnai jis drožia į šokius. Kontrolė nepadėjo: Augis žiūrėjo į mane kaip į vaiką, o man jis labai rūpėjo.

- Stipriausi išgyvenimai kankino nuo 17 iki 25 metų. Sutinku jį dabar ir iki šiol sutrinku, pasimetu, viskas viduje susijaukia. Artimiausi draugai, žinantys tą istoriją, yra man pasakę: „Tavo nelaimė - tavo aktorystė. Per gerai moki apsimetinėti ir slėpti tikruosius jausmus“. Iš tiesų aš nemoku koketuoti su vyrais, kurie man labai rūpi. Jei vyriškis tik šiaip įdomus, kaip asmenybė, galiu prieš jį sublizgėti visomis spalvomis. Jeigu jo stipriai reikia, išlenda kompleksai, kurių neįveikiu.

- Pirmoji parašiau jam laišką, kai tik baigiau vidurinę mokyklą. Man buvo vos šešiolika, bet juk visada garsėjau kaip nepailstanti aktyvuolė. Ne tik santykiuose su vyrais. Namuose kalbėjome lenkiškai, nesunkiai įveikiau čekų kalbą. Prieš mane atsivėrė lenkų ir čekų spaudos laisvė. Buvau apsiskaičiusi, drąsi ir drovi vienu metu. Mano laiškas būsimą mano mylimąjį pasiekė tais laikais, kai visas Kaunas sirgo hipių liga. Tas žmogus tada jau buvo pakankamai garsus meno ir pramogų pasaulyje. Pirmaisiais metais po mokyklos baigimo neįstojau į tuometę Vilniaus konservatoriją ir dirbau „Inkaro“ gamyklos bibliotekoje.

Įdomiausia, kad jis atsakė į mano laišką. Parašė, kad yra armijoje. Po metų Kūčių naktį susapnavau, kad tas žmogus netikėtai ateina pas mane į biblioteką. Sapnas buvo labai ryškus, tapybiškas. Aš atsikėliau, apsirengiau taip, kaip buvau apsirengusi sapne, atsisėdau bibliotekoje ir ėmiau laukti. Žinojau, apie ką mes kalbėsimės. Viskas taip ir vyko. Atsidarė durys - ir jis įėjo. Gal jį atvedė pas mane smalsumas? Kalbėjomės porą valandų - lygiai kaip sapne. Mano gyvenime atėjo džiugesio, nerimo ir vilties metas.

- Viskas įvyko paprastai. Narsuolė buvau tik žodžiais, laiškų popieriuje. Manau, kad jis įsivaizdavo, jog esu „u-ū-ch!“ mergina, gerokai labiau patyrusi, ne tokia naiviai drovi ir kompleksuota. Gal dėl išoriškai pašiauštų mano šerių jam kilo įspūdis, jog esu daug kam pasirengusi, bet nenoriu būtent jo. Sunku pasakyti, kaip jis pats išsiaiškino tą situaciją. Gal ir nutuokė apie mano jausmus.

- Kai susitiksime kretantys su lazdutėmis, tada tikrai paklausiu. Dabar dar per anksti, nes širdis tebevirpa.

- Su juo ėmė bendrauti geriausia mano draugė, nors puikiai žinojo, ką jam jaučiu. Tiesiog leido sau draugauti su tuo, kurio toško mano siela.

- Maždaug po metų suvokiau, kad jis jaučiasi esąs man tik draugas. Vėliau jis vedė. Dabar retsykiais susitinkame renginiuose. Kaunas iš tiesų ne Niujorkas, bet užtat asmenybių miestas. Jei vieną dieną Kaunan grįžtų visi talentingi žmonės, kilę iš šio miesto, Niujorką nurungtume. Ką jau ten Vilnių.

- Kaip čia pasakius. Papasakosiu ta proga pamokančią istoriją. Paauglystėje mūsų name buvo du miegamieji toje pačioje pusėje. Vienas tėvų, kitas - mano. Po jo langu naktimis ateidavo jaunikaitis ir skaitydavo eiles. Tėvas netrukus ėmė skaityti „pamokslus“ man.

„Tėti, bet juk tai Šekspyras!“ Žinote, ką jis atsakė? „Gerbiu Šekspyrą, bet aš jį užmušiu!“ O aš Šekspyrą gerbiau ir toliau. Todėl įstojau į tuometės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir baigiau režisūrą. Tada grįžau į Kauną. Išpopuliarėjau vadovaudama liaudies teatrui „Inkaro“ kultūros namuose. Smagūs buvo laikai: muziką spektakliams rašė signataras Rolandas Paulauskas, vaidino dailininkas Audrius Gražys, į sceną lipo Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius su žmona Vilija.

- Buvo mano gyvenime septynerių metų vedybų laikas, kai iš vaikystės namo išsikėliau. Bet ir tada gyvenau saulėtoje Vilijampolėje, neprilygstamame blokiniame name, kuris padarė įspūdį kiaurai perpučiamomis sienomis. O aš padariau įspūdį kaimynams, kai po spektaklių susikviesdavau kolegas vakaroti. Buvau jiems rakštis vienoj vietoj. Jei mano ir vyro bute būtų gyvenęs čigonas su arkliu, tik tada jiems būtų buvę baisiau. Kai išsikėliau, blokinis namas džiūgavo. Bet iki šiol sveikinasi.

- Tai buvo mistinė istorija. Mano profesija per skelbimą „Kauno dienoje“ įstūmė man į glėbį sutuoktinį. Mūsų teatras nutarė pastatyti Eugenijaus Švarco „Drakoną“. Vaidinti susirinko keturios merginos, 14 vyrukų. Trūko tik aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui. Niekaip nesugebėjau rasti tinkamo. Pradėjom repetuoti be pagrindinio atlikėjo. Kiti aktoriai jau beveik ėmė niurnėti. Tariau griežtai: „Nurimkit. Ateis pats“. Ir padaviau skelbimą.

Atėjo vienas vienintelis su dviem draugėmis pasižiūrėti, ką mes čia darome. Pakėliau akis: stovi prieš mane gyvas Lancelotas, dvasingas karžygys, kuris nugali drakoną. Artūras Kasiliauskas, trejais metais jaunesnis. Atrodė talentingas. Greitai atsirado stiprus ryšys. Net iki mistinių sutapimų: mes vienas kitam nesusitarę tuo pačiu metu nupirkome Michailo Bulgakovo „Meisterį ir Margaritą“. Jis man lenkiškai, o aš jam - rusiškai. Nors susituokę buvome septynerius metus, tik dveji buvo gražūs, pakylėti. Dvasingi.

- Aš padėjau jam pasirengti stoti į GITIS'ą (Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje). Antrame kurse jo meilė man ėmė tirpti. Aš nesitikėjau, kad Artūras išvažiavęs gyvens celibate. Tačiau kaip tik tada įsitikinau, kad moteris visada yra naivi. Jai atrodo labai paprastai: jei vyras myli, mylės amžinai. Kaip ji pati darytų.

Pirmąjį pusmetį, pasakodamas apie studijas Maskvoje, jis tik laidė juokelius apie neištikimybę. Po metų susirado vieną, paskui - kitą. Kas mėnesį siųsdavau jam maisto siuntinius į Maskvą. Sykį vietoj siuntinio nuvažiavau pati - kaip tik per vyro gimimo dieną. Sėdėjau bendrabutyje, o rusė mergina kaip niekur nieko atidarė duris ir įsakmiai pakvietė: „Arturčik, ateik čia, mes čia tau šį tą paruošėme!“ Nors aiškiai matė, kad žmona kambaryje sėdi. Jam šitas naujas jausmas pasirodė rimtas. Skyrybų iniciatorius buvo mano vyras.

- Išbraukiau jį iš savo širdies. 10 metų buvau pikta. Tada aš palikdavau vyrus. Artūro dėka didelis gyvenimo tarpas buvo iš manęs pavogtas. Su jo giminėmis Lietuvoje bendrauju, bet apie jį patį man iki šiol visai neįdomu klausyti. Jo šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Išsiskyrė. Turi dukrą. Liko gyventi Maskvoje. Kažkas sakė, kad dabartinė žmona lyg ir čečėnė, o gal žydė. Tikrai neįdomu.

Po tokių įvykių atsiranda baimė iki galo įsileisti kitą žmogų į širdį. Pasistatai viduje dirbtinę užtvarą, kad tavęs nesužeistų, jei vėl patikėtum. Tačiau cinizmo vyrų atžvilgiu po skyrybų manyje vis dėlto neatsirado, nors ir kaip buvo skaudu. Jaunystėje troškau princo ant balto žirgo, bet dabar jau būtų neblogai, kad ir ant dviračio kas atvažiuotų!

- Oi, buvo nutikusi tikra istorija su diedu, ketinančiu atvažiuoti dviračiu. Nežinau, kur ir kaip jis mane pamatė, bet nusprendė, kad jam tinku. Per televiziją atsiuntė man laišką ir išvardino, ką turi: du dviračius, pripučiamą matracą ir pusę namo Vilniuje. Klausė, kada gali atvykti į svečius aptarti vedybų klausimo. Jam net klausimas nekilo, ar jis - tinkamas kandidatas. Laiškas buvo surašytas ant languoto sąsiuvinio lapo.

Pasijuokiau ir pamiršau. Sykį stačiau spektaklį Marijampolėje. Kaip tik tuo metu tas žmogelis pats atvyko į Kauną. Pasiteiravo mamos, kodėl aš neatsakanti - gal laiško negavau. Štai kaip būna. Akivaizdžiai prašoviau - reikėjo atsakyti.

- Sykį jungėsi dvi garsios kauniečių šeimos. Jaunikis, irgi garsus žmogus, tuoktuvių išvakarėse man pasakė: „Pasakysi nevesti - rytoj neisiu į „zaksą“ (santuokų rūmus)!“ Dabar kartais gailiuosi, kad nesutikau. Bet yra ir kita medalio pusė: ant svetimų ašarų laimės nepastatysi.

- Niekada nesu nuėjusi taip toli, kad išardyčiau šeimą.

- Aišku, kad turiu. Sūnėną Evaldą. Jam dabar 28-eri. Jis mano vyresniojo brolio sūnus. 1992-aisiais metais mūsų šeimą lydėjo viena nelaimė po kitos. Tais pačiais metais mirė brolis, brolienė ir mano tėtis. Evaldui tada buvo tik 16-ka. Jis man - lyg tikras sūnus.

- Kartais pajuokauju: praėjusiame gyvenime buvau turtingas gražus ir išpuikęs vyras, palikęs žmoną ir vaikus. Užtat šiame - viskas atvirkščiai. Yra nemažai moterų, kurios vienos negali. Tik išsiskyrusios puola į kito vyro glėbį. O aš vis dar tikiu, kad kur nors gyvena toks, su kuriuo būtų gera ne tik lovoje, bet ir žygyje.